Linda Dombrovska, Latvijas Mediji
Kristapas dar girdėjo abi savo kales dirbant prie briedžio, kai Agni staiga nutilo. Sekimo įrenginyje jis matė, kad kalė liko vietoje. Bitė toliau lojo. Kristapas skubėjo pas Agni, manydamas, kad jai galėjo įspirti briedis.
Šią Lindos Dombrovskos istoriją paskelbė mūsų Latvijos medžioklės žurnalas Medības. Kristapas iš Smiltenės savivaldybės gerai žinomas Latvijos medžiotojams. Jis daug darbo įdėjo į savo šunų rengimą, dalyvavo varžybose ir išveisė puikių šuniukų. Jo išveisti šunys auga pas medžiotojus visose Baltijos šalyse ir už jų ribų.
Agni nutilo, Bitė dar dirbo
Lapkričio 12 d. Kristapas į briedžių medžioklę Liepnos apylinkėse išsiruošė su dviem slovakų skalikų kalėmis. Agni buvo trejų metų, Bitei buvo pusantrų. Abi pradėjo dirbti prie briedžio maždaug už 1,2 kilometro nuo šeimininko. Agni lojo tyliau, Bitė garsiau, tačiau tądien Kristapas gerai girdėjo abi.
Kai Agni nutilo ir sekimo įrenginyje jos buvimo vieta nebesikeitė, Kristapas nuskubėjo ten taip greitai, kaip leido pelkė. Prieš medžioklę toje vietoje jis nebuvo pastebėjęs vilkų buvimo požymių. Todėl pirmiausia pagalvojo apie briedį, prie kurio ką tik dirbo abi kalės. Galbūt jis įspyrė Agni.
Agni buvo parengta darbui medžioklėje, laimėjusi parodose ir darbo bandymuose.
Radęs Agni, Kristapas pamatė, kad jos pilvas perplėštas, o viduriai išplėšti. Kalė jau buvo negyva. Vilkai mėgino ją greitai suėsti. Dar prieš akimirką Kristapas girdėjo ją dirbant. Iš to, ką pamatė, jis sprendžia, kad vilkai greičiausiai sugriebė Agni iš užpakalio ir pradėjo ją draskyti bei ėsti dar gyvą.
Prie Agni Kristapas toliau klausėsi, kas vyksta su Bite. Ji dar lojo, tačiau ir jos balsas pasikeitė. Kristapui pasirodė, kad Bitė pati ginasi. Jis kelis kartus iššovė į orą, mėgindamas triukšmu atbaidyti plėšrūnus. Sekimo įrenginyje matė, kaip Bitė nubėga apie penkiasdešimt metrų į vieną pusę, paskui į kitą, tačiau lieka tame pačiame plote. Šeimininkas tegalvojo apie viena. Vilkai galėjo draskyti ir antrąją jo kalę.
Po kurio laiko Bitė ėmė tolti. Ji kirto vietą, kurioje abi kalės iš pradžių aptiko briedį, ir pasuko atgal savo pėdsakais. Kristapas ją pašaukė. Bitei grįžus pas šeimininką, jis ant jos šlaunies pastebėjo dvi žaizdas.
Po užpuolimo
Agni buvo vos trejų. Ji jau buvo gerai pasirodžiusi darbo bandymuose. Kristapas prisimena, kaip greitai kalė suprato užduotį ir ėmėsi darbo. Netekus Agni, jam dar reikėjo stebėti, kaip miške jausis Bitė. Ar po to, ką patyrė, ji vėl nutols nuo šeimininko ir dirbs savarankiškai?
Kristapas sako, kad besiginantis šernas ar briedis gali sunkiai sužeisti šunį. Darbui prie šernų jis mieliau renkasi savo slovakų skaliką Dino, nes žino, kaip šis elgiasi ir kokio atstumo laikosi. Dresuojant šią riziką galima sumažinti. Agni atvejį Kristapas vertina kitaip. Jo manymu, vilkai užpuolė kalę kaip grobį. Prieš medžioklę jis nebuvo pastebėjęs požymių, dėl kurių būtų nusprendęs abi kales pasilikti prie savęs.
Kristapas prisimena ir kitą susidūrimą, kai Dino atsidūrė prie vilkų maždaug už 300 metrų nuo šeimininko. Ir tąkart plėšrūnus jis mėgino atbaidyti šūvių garsu. Žiūrint į sekimo įrenginį, 300 metrų gali atrodyti nedaug. Tankiame miške ar pelkėje, kai šuns nematyti, šį atstumą dar reikia įveikti.
Vilkų išpuoliai prieš šunis Latvijoje 2026 metais
Kaip rašoma Medības publikacijoje, 2026 m. stambiųjų plėšrūnų padarytos žalos apskaitos išraše nuo sausio 4 d. iki rugsėjo 30 d. užregistruota 17 atvejų, per kuriuos iš viso žuvo, buvo sužeista arba dingo 18 šunų. Dvylikoje atvejų nustatyta, kad užpuolė vilkas. Per šiuos išpuolius septyni šunys žuvo, penki buvo sužeisti, vienas dingo. Dar penkiais atvejais vilkas nurodytas kaip galimas užpuolikas. Per juos du šunys žuvo, du buvo sužeisti, vienas dingo.
Daugiausia atvejų užregistruota Balvų savivaldybėje. Iš šešių atvejų trys užfiksuoti Tilžos valsčiuje. Valmieros savivaldybėje užregistruoti penki atvejai, du iš jų Ramatos valsčiuje. Po vieną atvejį užfiksuota Jėkabpilio, Ludzos, Rėzeknės, Aukštutinės Dauguvos, Maduonos ir Smiltenės savivaldybėse. Aknystės valsčiuje per vieną išpuolį nukentėjo du šunys.
Medžioklinis šuo yra ir darbo partneris, ir šeimos draugas. Kad šuo galėtų dirbti miške, šeimininkas metų metus jį augina, treniruoja ir mokosi suprasti jo balsą bei elgesį. Šeimininkas gali daug padaryti, kad apsaugotų šunį. Jis gali įvertinti vietą, ieškoti vilkų buvimo požymių, mokyti šunį grįžti pašaukus ir naudoti apsauginę liemenę. Tačiau Liepnos apylinkėse Kristapas prieš medžioklę tokių požymių nepastebėjo. Kai Agni nutilo, juos skyrė daugiau nei kilometras. Jis žinojo, kur yra šuo, ir skubėjo ten, tačiau padėti nespėjo. Tą akimirką šeimininkas gali pasijusti visiškai bejėgis.
Įtarus, kad šuo užpultas
Jeigu šuo staiga ima loti kitaip, tarsi gintųsi, arba nutyla, o sekimo įrenginys rodo, kad jis liko vietoje, šuns link reikėtų judėti taip greitai, kaip leidžia vietovė. Artėjant verta garsiai šaukti šunį ir duoti jam įprastą grįžimo signalą. Garsus triukšmas yra vienas iš būdų pamėginti atbaidyti vilkus per atstumą. Originalo publikacijoje šūvis į orą minimas kaip priemonė vilkams iš toliau atbaidyti, kartu pabrėžiant, kad būtina laikytis saugos reikalavimų ir nekelti pavojaus aplinkiniams.
Judant šuns link, apie tai reikia pranešti per radijo stotelę. Svarbu trumpai pasakyti, kur yra šuo ir iš kurios pusės prie jo artėjama. Arčiausiai šuns esantis medžiotojas gali eiti padėti, kai medžioklės vadovas tame sektoriuje sustabdo šaudymą, o kitiems dalyviams pranešama, kad vietovėje juda žmonės. Jeigu arčiau yra varovai, suderinę veiksmus jie taip pat gali eiti šuns link ir garsiai šaukti, kad vilkai girdėtų artėjančius žmones.
Veiksmus verta aptarti dar per medžioklės instruktažą. Reikėtų susitarti, kas per radijo stotelę informuos medžioklės vadovą, kaip kitiems bus pranešta šuns buvimo vieta ir kaip bus paskelbta, kad šaudymas sustabdytas. Tada arčiausiai šuns esantis žmogus galės susitelkti į tai, kaip jį pasiekti.
Kaip sumažinti riziką prieš medžioklę
Prieš paleidžiant šunį verta apžiūrėti vietovę ir pasiteirauti, ar neseniai joje matyta vilkų. Švieži vilkų pėdsakai, neseniai pastebėtas vilkas ar rastas sudraskytas gyvūnas yra pagrindas iš naujo apsvarstyti, ar toje vietoje paleisti šunį. Su medžioklės draugais verta iš anksto sutarti, kaip bus palaikomas ryšys ir kas galės eiti padėti, jeigu kas nors pastebės, kad pasikeitė šuns balsas ar judėjimas.
Verta apsvarstyti nuo vilkų saugančią liemenę. Įgyvendinant projektą LIFE Wild Wolf, Latvijoje dešimčiai medžioklinių šunų skirtos išbandyti apsauginės liemenės nuo vilkų. Užpuolęs vidutinio dydžio ar stambesnį šunį, vilkas gali mėginti griebti jį už užpakalinių kojų šlaunų ar nugaros. Todėl švedų gamintojo Dogtech liemenėse šiose vietose galima įtaisyti nerūdijančiojo plieno iškyšas, vadinamas vilko dantimis. Pasak gamintojo, jos sukurtos taip, kad vilkui įkandus sukeltų nemalonų pojūtį ir paskatintų paleisti šunį, kiek įmanoma išvengiant paties vilko sužeidimo.
Dogtech teigimu, per 17 metų bendrovės liemenių bandymuose nė vienas tokią liemenę dėvėjęs šuo nežuvo užpultas vilko. Liemenė gali sumažinti sužeidimų riziką tose kūno vietose, kurias dengia. Renkantis liemenę svarbu patikrinti, ar ji gerai priglunda, šuniui judant nepasislenka ir leidžia laisvai bėgti. Prie liemenės šunį verta pratinti per treniruotes, kad dar prieš medžioklę būtų aišku, kaip jis su ja juda tankmėje ir įveikia kliūtis.
Kaip Lietuvoje pranešti apie vilko užpultą šunį?
Jei Lietuvoje vilkas sužeidė ar pražudė šunį, apie įvykį reikėtų pranešti per Biologinės įvairovės informacinės sistemos modulį Biomon. Skiltyje Žvėrių apskaitos žemėlapiai reikia pasirinkti Pranešimai apie stambiuosius plėšrūnus ir užpildyti elektroninę anketą. Pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 10 priedą registruojami ir naminių augintinių užpuolimai. Medžioklės plotų naudotojai privalo tokius duomenis rinkti ir teikti visus metus. Pranešimą gali pateikti ir šuns šeimininkas ar kitas apie įvykį žinantis asmuo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija
Pranešime verta kuo tiksliau nurodyti datą, vietą ir aplinkybes. Jei šuo buvo su sekimo antkakliu, galima išsaugoti jo judėjimo maršrutą ir pažymėti vietą, kurioje jis sustojo arba buvo rastas. Jei saugu, verta nufotografuoti įvykio vietą, matomus pėdsakus ir sužeidimus. Jeigu paties užpuolimo niekas nematė, svarbu parašyti, kad vilkas įtariamas, ir paaiškinti, kuo grindžiamas įtarimas.
Apie įvykį verta pranešti ir tada, kai šuo grįžta gyvas. Jei registruojami tik atvejai, kai šuo žūsta, dalis išpuolių lieka nematomi. Tiksli vieta ir data padeda pastebėti, ar panašūs atvejai kartojasi tose pačiose apylinkėse. Apie įvykį verta informuoti ir vietos medžioklės plotų naudotojus, kad prieš išleisdami šunis jie galėtų įvertinti naujausią informaciją.
Kur pateikti pranešimą
Aplinkos ministerijos informacija ir nuoroda į pranešimo formą
P.S. Medžioklės priešininkai, reaguodami į šią istoriją, sakys: „Tada nemedžiokite su šunimis.“ Toks patarimas ignoruoja medžioklinių šunų darbą. Jei pašautas gyvūnas pasitraukia į tankmę, kraujo pėdsakais sekti išmokytas šuo gali padėti jį rasti, kad būtų nutrauktos jo kančios. Šunys atlieka svarbų vaidmenį ir medžioklėse su varovais, kurios padeda reguliuoti elninių žvėrių gausą. Ten, kur jų per daug, populiacijos mažinimas gali padėti sumažinti žalą miškams ir žemės ūkiui bei susidūrimų keliuose riziką. Todėl raginimas atsisakyti šunų medžioklėje susijęs ir su sužeistų gyvūnų gerove, medžioklės ūkiu bei eismo saugumu. Medžiokliniam šuniui darbas miške yra gyvenimo dalis. Tam jis rengiamas nuo mažens. Kalbant apie sambūvį su vilkais, svarbu aptarti ir tai, kaip greitai medžiotojai sužino apie išpuolius savo medžioklės plotuose, kokias apsaugos priemones gali pasitelkti ir kaip elgtis, kai šuo staiga nutyla.
VIDEO! Briedžių populiacijos likimas priklausys nuo medžiotojų. Ministerija pakeitė požiūrį į populiacijos valdymą
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
