Šaltinis Outdoorlife.com
Lėtinės elnių išsekimo ligos plitimą JAV mėginama stabdyti įvairiais būdais. Tiriami medžiotojų sumedžioti gyvūnai, ribojamas galimai užkrėstų skerdenų ir jų dalių gabenimas, mažinamas elninių gyvūnų telkimasis, ieškoma veiksmingesnių diagnostikos metodų. Viena neįprasčiausių tyrimų krypčių yra specialiai parengti šunys, gebantys atpažinti su infekcija susijusį mėginių kvapą. Šešių iš prieglaudų ir gyvūnų gelbėjimo organizacijų atrinktų šunų bandymai parodė, kad tokia pagalba gali būti perspektyvi. Tačiau iki patikros, kuri galėtų būti įprastai naudojama medžioklės laukuose, dar reikia papildomų tyrimų.
Prenumeruokite 2027 metams jau dabar!
Kodėl neužtenka surasti akivaizdžiai sergantį gyvūną
Lėtinė elnių išsekimo liga, tarptautiniu mastu žymima santrumpa CWD, yra mirtina elninių gyvūnų liga. Ją sukelia pakitusios sandaros baltymai, vadinami prionais. Pažeidžiama nervų sistema, o ligai progresuojant gyvūnas gali liesėti, keistai elgtis, prarasti judesių koordinaciją. Gydymo nuo šios ligos nėra.
Užkratas gali plisti tiesiogiai ir per aplinką, užterštą sergančių gyvūnų seilėmis, šlapimu, išmatomis ar užkrėstomis gaišenomis. Todėl ligos valdymas neapsiriboja vien pastebimai sergančių individų paieška.
Įprasti tyrimai taip pat reikalauja darbo. Tenesio laukinės gyvūnijos išteklių agentūra (TWRA) nurodo, kad CWD patikrai apmokyti žmonės paima limfmazgius ties kaukolės pagrindu ir siunčia juos į akredituotą laboratoriją. Medžiotojams įrengtos galvų surinkimo vietos, bendradarbiaujama su taksidermistais ir žvėrienos perdirbėjais. Čia ir kyla klausimas, ar įtartinus mėginius būtų galima atrinkti greičiau ir paprasčiau.
Šeši šunys mokėsi atpažinti infekcijos kvapą
2024 m. rugpjūčio 7 d. žurnale PLOS ONE paskelbtame Gleno J. Goldeno ir jo kolegų tyrime nagrinėta, ar šunys gali atskirti CWD užsikrėtusių baltauodegių elnių mėginius nuo mėginių, kuriuose infekcija nenustatyta.
Tyrimui pasirinkti šeši šunys iš prieglaudų ir gyvūnų gelbėjimo organizacijų. Atrankos metu vertinta jų sveikata, fizinės savybės, elgsena ir motyvacija dirbti. Tyrėjams buvo svarbu rasti šunis, kurie atkakliai ieškotų kvapo ir išlaikytų susidomėjimą užduotimi.
Naudoti tiek ūkiuose laikytų, tiek laisvėje gyvenusių baltauodegių elnių mėginiai. Pastarieji buvo surinkti iš medžiotojų sumedžiotų arba tikslinių populiacijos valdymo priemonių metu pašalintų gyvūnų.
Šunims pateikdavo penkias dėžutes. Vienoje būdavo užsikrėtusio gyvūno mėginys, kitose keturiose mėginiai, kuriuose CWD nenustatyta. Radęs ieškomą kvapą šuo turėdavo atsisėsti. Už teisingą pasirinkimą buvo atlyginama maistu arba žaidimu.
Bandymuose naudota procedūra, kai vedlys nežinojo teigiamo mėginio vietos. Taip siekta išvengti netyčinių jo užuominų šuniui.
Ką iš tiesų reiškia didelis tikslumas
Apie šį darbą rašęs portalas Outdoor Life išskyrė įspūdingus rezultatus. Vis dėlto pats tyrimas rodo, kad šunų sėkmė priklausė nuo mėginio ir bandymo sąlygų.
Vienoje laboratorinių bandymų dalyje, pateikus anksčiau nepažįstamų gyvūnų išmatų mėginius ir už pasirinkimą neatlyginant, teisingų pasirinkimų buvo 85 proc. Tai gerokai daugiau nei 20 proc. tikimybė atsitiktinai pasirinkti vieną teigiamą mėginį iš penkių.
Dar geresni rezultatai gauti su storosios žarnos mėginiais. Per 419 bandymų, kuriuose už teisingą pasirinkimą buvo atlyginama, šunys teigiamą mėginį pasirinko 96 proc. tikslumu. Tačiau pateikus nepažįstamus plonosios žarnos mėginius ir neatlyginant už pasirinkimą, rezultatas siekė 79 proc.
Lauko mokymų metu, atliekant bandymus su pažįstamais išmatų mėginiais ir už pasirinkimą neatlyginant, tikslumas buvo 81 proc.
Todėl vieno skaičiaus negalima laikyti universaliu šuns gebėjimo diagnozuoti ligą rodikliu. Šiuose bandymuose šunys rinkosi iš penkių pateiktų mėginių, o tai skiriasi nuo darbo miške ar įprastame patikros punkte, kur teigiamo mėginio gali apskritai nebūti.
Šunys atpažįsta su liga susijusį kvapą
Tyrimo esmė nėra prielaida, kad šuo tiesiog užuodžia patį prioną. Mokslininkai tyrė su infekcija susijusį lakiųjų junginių kvapą, sklindantį iš išmatų ir virškinamojo trakto mėginių.
Ypač svarbu tai, kad šunys gebėjo pritaikyti išmoktą atpažinimą naujiems mėginiams. Jie ne vien įsiminė konkretaus gyvūno kvapą. Po mokymo su išmatomis šunys sugebėjo atskirti ir užsikrėtusių gyvūnų žarnyno mėginius.
Vis dėlto tyrėjai pabrėžė likusius klausimus. Dar reikia nustatyti, kaip anksti infekcijos metu atsiranda šunims atpažįstamas kvapas ir ar su baltauodegių elnių mėginiais parengtas šuo galėtų taip pat sėkmingai dirbti su kitų elninių rūšių mėginiais.
Galimybė aptikti užkratą dirvožemyje, senose šėrimo vietose ar prie druskos laižyklų taip pat liko tolesnių tyrimų kryptis. Šis darbas neįrodė, kad šunys jau gali patikimai nustatyti prionais užterštą dirvožemį.
Kova vyksta keliomis kryptimis
Šunų uoslės tyrimai yra platesnio ligos valdymo dalis. Pavyzdžiui, Tenesyje derinama stebėsena, medžiotojų dalyvavimas, papildomas elnių sumedžiojimas prie patvirtintų židinių ir priemonės, ribojančios gyvūnų telkimąsi. Taip pat taikomi galimai užkrėstų skerdenų bei jų dalių gabenimo apribojimai.
Ūkiuose laikomiems elniniams gyvūnams JAV Žemės ūkio departamento Gyvūnų ir augalų sveikatos inspekcijos tarnyba (APHIS) vykdo bandų sertifikavimo programą, skirtą ligos kontrolei ir jos plitimo tarp valstijų prevencijai.
Šių priemonių tikslas yra mažinti perdavimo galimybes ir kuo anksčiau aptikti infekciją. Šunys ateityje galėtų papildyti stebėseną, tačiau jų parodymas kol kas neturėtų būti prilyginamas laboratoriniam ligos patvirtinimui. Tyrimų rezultatai suteikia pagrindą šią kryptį plėtoti, o ne skelbti, kad diagnostikos problema jau išspręsta.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
