Patirtis

Lėtinė išsekimo liga: reali grėsmė ar dar viena sąmokslo teorija?0


Antruoju atveju buvo pastebėta netipiškai besielgianti briedžio patelė, kuri, be to, buvo labai blogos fizinės būklės ir svėrė 225 kilogramus. Briedė buvo pribaigta ir nuvežta į artimiausią veterinarinę laboratoriją. Ji pasirodė esanti vaikinga, apie 13 metų amžiaus.
Antruoju atveju buvo pastebėta netipiškai besielgianti briedžio patelė, kuri, be to, buvo labai blogos fizinės būklės ir svėrė 225 kilogramus. Briedė buvo pribaigta ir nuvežta į artimiausią veterinarinę laboratoriją. Ji pasirodė esanti vaikinga, apie 13 metų amžiaus.
Nuotrauka: Jarle Fuglem

Norvegijoje (2018) vienai šiaurinei elnei nustatyta lėtinė išsekimo liga (LIL) rodo, kad globalizacija pasauliui ir ypač gyvajai gamtai sukelia vis naujų ir nenuspėjamų rizikų. Liga, kuri nuo XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio siautėja JAV ir Kanadoje, netikėtai ir ne visai suprantamu būdu pasirodė Europoje. Gerai, vienas atvejis dar nieko nereiškia, bet tai, kad situacija yra daug pavojingesnė, nei manyta visą laiką, sužinota gegužės (2018) pabaigoje, kai liga buvo nustatyta dviem vaikingoms briedėms, be to, visiškai kitoje Norvegijos vietoje, 300 kilometrų nuo ten, kur buvo konstatuotas pirmasis atvejis šiaurinei elnei.

Bloga žinia ta, kad tai nėra joks naujas ligos porūšis, o tas pats, kuris kelis dešimtmečius siautėja kitapus vandenyno. Taigi aktualus klausimas – kaip ši liga pateko į Europą? Su mėsa, medžiotojų drabužiais, įvežta tyčia? Suprasti, kokia didelė LIL paplitimo rizika, padeda birželio pabaigoje parengtas Norvegijos mokslinio maisto saugos komiteto pranešimas.

Situacija

Pirmasis LIL atvejis Europoje buvo nustatytas kovo (2018) pabaigoje mokslininkų iš Norvegijos gamtos tyrimų instituto. Sraigtasparniu sekant šiaurės elnius, buvo pastebėta serganti patelė, kuri negalėjo pajudėti ir netrukus nugaišo. Šiaurinė elnė buvo gana jauna – 3–4 metų amžiaus, geros fizinės būklės. Nustatyta, kad ji nėra vaikinga, o jos raumenyse susidarę kraujosruvų.

Antruoju atveju buvo pastebėta netipiškai besielgianti briedžio patelė, kuri, be to, buvo labai blogos fizinės būklės ir svėrė 225 kilogramus. Briedė buvo pribaigta ir nuvežta į artimiausią veterinarinę laboratoriją. Ji pasirodė esanti vaikinga, apie 13 metų amžiaus.

Trečiuoju atveju buvo rasta nugaišusi briedė – netoli vietos, kur pastebėta pirmoji. Žvėris buvo gana geros fizinės būklės, svėrė 308 kilogramus. Briedė laukėsi dvynių, taip pat jai nustatytas šonkaulio lūžis.

Liga

Prionai sukelia mirtinas neurodegeneracines ligas, pasireiškiančias tam tikrų rūšių gyvūnams, daugiausia žolėdžiams. Nustatyta atvejų, kai liga paliečia ir žmones. Taip pat buvo atvejų, kai suserga nelaisvėje laikomi mėsėdžiai, suėdę apkrėstos mėsos. Ligoms būdingas ilgas inkubacinis periodas – jos gali trukti net kelis mėnesius, ir tai priklauso nuo apsikrėtimo būdo, dozės, genetinių faktorių ir prionų tipo.

Eksperimentais nustatyta, kad kelių rūšių žinduoliai gali susirgti prionų sukeliamomis ligomis, o tai rodo, kad bent teoriškai šia liga gali susirgti daug daugiau gyvūnų rūšių, nei manyta iš pradžių. Be to, yra rizika, kad rūšys, kurių atstovai patys neserga, iš tiesų galėtų būti ligos nešėjai.

Žmonėms gresia žmogaus spongiforminė encefalopatija (Kroicfelto-Jakobo liga), žinoma jau seniai. Ji kasmet nustatoma vienam ar dviem žmonėms iš milijono. Tai yra vienintelė gyvūnų platinama liga, kuria apsergama suvalgius galvijų spongiformine encefalopatija (GSE) sergančių gyvūnų mėsos.

Iki 2016 metų birželio nustatyta 230 atvejų (3 išgyvenę), iš kurių 178 – Didžiojoje Britanijoje.

Kadangi GSE galėtų pasiekti milijonus žmonių, bet ligos atvejų gana mažai, yra galimybė, kad liga ne visai sėkmingai atakuoja kitas rūšis. Kita reta, žmonėms gresianti prionų liga yra Gerstmano-Štreuslerio-Šeinkerio sindromas.

Žmonių prionų ligos nėra užkrečiamos kaip įvairios virusinės ligos. Vis dėlto, kalbant apie gyvūnus, pastebėta didelė apkrėtimo rizika, ypač kalbant apie elninių LIL. Nors dar ne visiškai aišku, kokia apimtimi, bet užsikrečiama per įvairius kūno sekretus, kuriuose yra prionų: išmatas, šlapimą, seiles, pieną, bei placentą ir epidermį.

LIL Šiaurės Amerikoje

XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje liga, kuriai būdingas gyvūnų išsekimas ir įvairūs neurologiniai simptomai, buvo nustatyta nelaisvėje laikytiems juodauodegiams elniams Kolorado valstijoje. Iš pradžių manyta, kad liga kilo dėl streso, būdingo nelaisvėje laikomiems gyvūnams, priežastimi taip pat laikytas ir apsinuodijimas bei maisto medžiagų trūkumas.

Nuo LIL nepasveiko nė vienas gyvūnas, ir atliktais tyrimais buvo nustatyta spongiforminė encefalopatija. Dar po kurio laiko liga buvo nustatyta šešiems nelaisvėje laikytiems vapičiams. Keletą kitų metų LIL buvo laikoma nedaug paplitusia egzotine liga, daugiausia gresiančia nelaisvėje laikomiems gyvūnams Kolorade ir Vajominge. 1966 metais ji buvo nustatyta nelaisvėje laikomam vapičiui Kanadoje.

Apsirgęs gyvūnas buvo įvežtas iš Pietų Dakotos, kur anksčiau liga nebuvo konstatuota. Netrukus LIL buvo nustatyta Pietų Dakotoje nelaisvėje laikomiems baltauodegiams elniams ir vapičiams. Iki šiol LIL buvo nustatyta 23 JAV valstijose ir dviejose Kanados provincijose.

Įskaitant Europos atvejus, LIL buvo nustatyta šiauriniams, baltauodegiams ir juodauodegiams elniams, keleto porūšių briedžiams, vapičiams.

Taip pat JAV vis dar daug kas nežinoma, nes neaišku, kokiu būdu plinta liga, mat paliestose valstijose yra vietų, kur liga neįsižiebė.

Klinikiniai požymiai

Panašiai kaip kitų prionų sukeliamų ligų, LIL klinikiniai požymiai atsiranda vystantis patologiniams procesams centrinėje nervų sistemoje, sukeliant neurologinius nuokrypius. Paprastai tariant, sutrinka gyvūnų smegenys. Vidutinis inkubacinis periodas trunka 2–4 metus, o klinikinė liga, kaip rodo nelaisvėje laikomų elnių stebėjimai, gali trukti nuo keleto dienų iki kelių mėnesių, kartais net iki metų. Vis dėlto paprastai nugaištama per keturis mėnesius nuo klinikinių požymių pasirodymo. Skaičiuojama, kad šis periodas laukiniams gyvūnams yra gerokai trumpesnis. Pakinta žvėrių elgesys, jie pamažu išsenka, o sergančiuosius galima lengvai atskirti. Kartais gyvūnai būna labai suirzę, sutrinka jų judesiai, intensyviai išsiskiria seilės. Ligotiems gyvūnams kartais būna pneumonija, sukelianti greitą mirtį.

LIL būdingas lėtas išsekimas: gyvūnai iš pradžių praranda riebalų, paskui ir raumenų masę. Atsižvelgtina, kad laukiniai gyvūnai pavasarį natūraliai nusilpsta po žiemos, nors keletą pastarųjų metų žiemos nebuvo itin atšiaurios.

Apsikrėtimas. Didžiausia rizika – elnių šlapimas, naudojamas vilioti

LIL neplinta kaip persišaldymas, pavyzdžiui, vienam elniui nusičiaudėjus ant kito, liga neperduodama. Vis dėlto ji randama sergančio gyvūno išmatose, šlapime, seilėse ir t. t. Atsakingosios institucijos mano, kad ligos negalima atgabenti, pavyzdžiui, batais iš JAV, nors tarptautiniai specialistai tai vertina kaip galimą riziką.

Europos Komisija (EK) nustatė, kad šiuo metu didžiausia rizika ir galbūt vienas būdų, kaip liga pateko į Europą, yra elnių šlapimas, importuojamas iš JAV ar Kanados ir naudojamas vilioti

Natūralus šlapimas, fasuojamas gražiuose buteliukuose, nėra termiškai apdorotas, taigi galimybė, kad mažame buteliuke yra ligos užkratas, yra labai didelė, juolab todėl, kad šlapimas gaunamas iš nelaisvėje laikomų elnių. EK įsakė šalims narėms įvesti draudimą įvežti į ES šlapimo turinčius jaukus. Baltijos šalyse tokių prekių siūlo keletas internetinių parduotuvių. Vis dėlto tai nėra problema, nes šių priemonių galima laisvai užsisakyti iš JAV ar Kanados internetinių parduotuvių, ir to nė viena institucija negali sukontroliuoti.

Visiems, reiškiantiems sąmokslo teorijas apie tai, kad kokia nors institucija tokiu būdu pelnosi pinigų, reikia pasakyti, kad negyvename atskirai nuo viso pasaulio, ir kitose šalyse yra rizikų, galinčių atsirasti ir pas mus. Afrikinis kiaulių maras jau padarė didelę žalą Lietuvos medžioklės ūkiui ir ateityje jam atsilieps. Medžiotojai patys turėtų daryti viską, ką gali, kad pašalintų ar bent nedidintų rizikos elninių populiacijoms. LIL gali apsikrėsti bet kuris elninis, įskaitant stirnas ir tauriuosius elnius.

Faktai apie LIL

Prionai yra vieni patvariausių žinomų patogenų. Patogenas yra bet kokia biologinė sistema, galinti apkrėsti kūną ir sukelti ligą. Labiausiai paplitę patogenai yra bakterijos, virusai, o kai kurias ligas gali sukelti ir vienaląsčiai organizmai bei grybai. Prie patogenų priskiriami ir prionai.

LIL randama įvairiuose gyvūnų organuose, į aplinką jie plinta su seilėmis, išmatomis, šlapimu ir placenta.
Augalai gali sugerti prionus iš infekuotos žemės, laboratorinėmis sąlygomis per augalus LIL apsikrėtė graužikai.
LIL gana lengvai pereina iš vieno elninio kitam per tiesioginį kontaktą ar netiesiogiai per aplinką. Gyvūnų migracija gali skatinti ligos paplitimą įvairiose teritorijose.

Susiję straipsniai

Žmonės LIL prionams yra labai atsparūs. Nors nėra LIL apsikrėtusių žmonių, ši galimybė neatmestina. Todėl reikia daryti viską, kas įmanoma, kad būtų sumažinta rizika žmogui apsikrėsti LIL.
Galvijams ir avims apsikrėsti LIL rizika labai maža.

Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.