Pernai Latvijoje kilo rimtos diskusijos, kai buvo priimti Ginklų įstatymo pakeitimai, suteikiantys teisę jaunimui su ginklo savininko priežiūra naudoti medžioklinį ginklą. Šis įstatymo punktas sukėlė milžinišką ažiotažą ir skirtingų nuomonių kovas. Aktyvūs priešininkai, menkai suprantantys medžioklę, piršo savo asmeninę nuomonę ir vartojo populistinius epitetus, neretai sąmoningai klaidindami klausytojus ir užgauliodami visą medžiotojų bendruomenę.
Naująją įstatymo versiją inicijavo latvių medžiotojai ir medžiotojų organizacijos. Priešingoje stovykloje buvo net visuomenės aktyvistų, visiškai nesusijusių su šia sritimi, bet labai aktyviai rėkiančių „prieš“. Pasigirdo nuomonė, kad jaunuoliui dalyvavimas medžioklėje su šautuvu sukeltų ne tik traumą, bet ir psichologinio vystymosi problemų. Šiuo klausimu ir apie tai, kodėl apskritai žmonės pradeda medžioti, kalbėjome su psichoterapeutu, patyrusiu medžiotoju Aivaru Skaida iš Latvijos.
„Vadinamieji žalieji – tai neretai asmenybės sutrikimų turintys žmonės. Seniausia tokių žmonių grupė – feministės, kovojančios prieš vyrus. Tos ukrainietės, nuogomis krūtimis puolančios prieš tankus… Tada veganai, vegetarai, kovojantys už vištų teises. Ir medžioklės priešininkai. Tai ištisa krūva tokių kardinalių saviraiškos būdų. Jie taip įrodo savo vertę. Jie nesubrendę ir nesavarankiški, – gana aštriai šiuolaikinių subkultūrų aktyvistus apibūdina A. Skaida. – Visų šių krypčių šalininkai, pereinamojo amžiaus paaugliai trokšta dėmesio. Jie turi parodyti, kad už kažką kovoja. Svarbiausias jų tikslas – atkreipti į save dėmesį. Svarbu, kad apie juos kalbėtų, o nuostabiausia, kai kas nors stoja prieš juos. Tada galima kovoti už teisybę. Jeigu tokie kardinalūs asmenybės sutrikimai nepraeina per porą metų, susiformuoja elgesio sutrikimai, kuri jau yra diagnozė. Ir tada matome merginas, kurios pusplikės krinta ant žemės įvairiose akcijose. Žmones, kurie savo sėklides prikala prie akmens miesto aikštėje ir degina bankų duris. Tai normalu, taip ir galima, – nuramina A. Skaida. – Tai vadinama „blogu charakteriu“.
Jie niekur nesigilina, jų niekas nedomina, jie neturi jokio išsilavinimo, nežino nei istorijos, nei biologijos, nei faktų. Argumentai jų nedomina. Svarbiausia – kovoti. Kaip ryškų pavyzdį galima paminėti tuos, kurie šventėse garsiai paskelbia, kad mėsos nevalgys, kad valgyti apskritai didelė baisybė, cukrus negerai, majonezas negerai, blogi tie, kurie valgo mėsą, lavonus ir panašiai. Toks elgesys duoda priešingus rezultatus.
Ir visada tokių asmenų nuomonė pozicionuojama kaip visuomenės požiūris. Būtent taip pat kalbama apie medžioklę ir jos oponentų nuomonė pateikiama kaip visos visuomenės, nors taip visai nėra. Nei jie kalbėjo su kokiu specialistu, nei su jais kas nors tai aptarė, jie net nežino tikrosios visuomenės nuomonės.
Apie save galiu pasakyti atvirai – nuo dvylikos metų man buvo prieinamas ginklas, turėjau 100 metrų žvejybinį tinklą, o tėvas leisdavo vairuoti automobilį. Iš pradžių medžiodavau prižiūrint tėvui, o nuo kokių trylikos jau eidavau vienas. Ir kaime, kur gyvenome, visi žinojo, kad pats einu į mišką ir medžioju, ir niekam tai neatrodė kažkas ypatinga.
Jeigu tėvas savo dvylikamečio sūnaus nemoko vairuoti, elgtis su ginklu, važiuoti dviračiu, plaukti, tai apskritai niekas neturi prasmės. Jeigu jis lauks kokio instruktoriaus su sertifikatu ir Ministrų kabineto nuostatais pažastyje, tada apskritai toks pasaulis atrodo nevertas gyventi!“ – emocingai sako A. Skaida.
Specialistas aiškina, kodėl taip svarbu supažindinti sūnų ar dukterį su esminiais dalykais būtent dvylikos metų. Moksliškai įrodyta, kad tokio amžiaus paauglys visą patirtį sugeria akimirksniu, pedantiškai viską atsimena ir dar vykdo.
„Blogas tėvas, kuris neišmokė šaudyti lygiavamzdžiu. Vaiką reikia mokyti, palaikyti. Jis gali patekti į įvairias situacijas ir turi suprasti, kaip jose elgtis. Šešiolikmečiui jau galima patikėti ir automobilį, ir ginklą, nes jo atsakomybės jausmas itin didelis ir jis viską kontroliuoja. Mokykloje, ketvirtoje ar penktoje klasėje, aš jau šaudžiau į taikinį mažojo kalibro ginklu. Vidurinėje visi turėjome išardyti ir sudėti kovinį pistoletą bei automatą, bėgti ir dalyvauti karinėse rungtyse. Na, ir? Ar dėl to visi tapome žudikais ir idiotais?“ – retoriškai klausia psichiatras.
Siūlymas leisti jaunuoliui nuo šešiolikos metų prižiūrint ginklo savininkui medžioklėje naudoti medžioklinį ginklą turi savo oponentų. Pagrindinis kontrargumentas – galima psichologinė trauma, kuri jaunuolio psichikai galėtų pakenkti sumedžiojus gyvūną. Paneigdamas šią nuomonę psichiatras rekomenduoja: „Jie turėtų pakalbėti su vaikų psichiatrais. Vaikams tokių psichikos traumų taip lengvai nebūna. Taip nėra! Visi kaimo vaikai matė, kaip gaidžiui nukerta galvą, kaip paskerdžia kiaulę. Ko tik jie kasdien nemato? Aišku, kad tuo momentu jiems ne visai malonu, bet paskui jie eina drauge ir susidomėję žiūri, o kitą dieną viską pamiršta.
Išeina, kad visi kaimiečiai yra psichiškai traumuoti?
Vis dėlto, kai žmonės išsilavinimą gauna per YouTube, naktį sėdėdami prie kompiuterio, tai ir turime tokią reakciją. Vadinamieji ekspertai įvairiuose forumuose šnekučiuojasi su savo bendraminčiais ir mano, kad taip kalba su visu pasauliu, visais žmonėmis ir jie jiems pritaria, bet iš tiesų taip nėra. Tai tik tokios šiuolaikinių žmonių realijos.
Vokietijoje, Prancūzijoje yra tokios medžioklės tradicijos, iki kurių mums dar augti ir augti. JAV apskritai vieni medžiotojai ir žvejai. Ten ir vaikai į viską įtraukiami. Buvau Aliaskoje ir Labradore, medžiojau ir žvejojau ne vieną mėnesį. Kitas dalykas, kad ten žmonės itin laikosi įstatymų, ir jeigu tėvai ko nors moko, tai vaikai visada tiksliai vykdo. Būtų didelė klaida sakyti, kad taip yra ten, kažkur toli, o mūsų visuomenė neva dar nesubrendusi… Na, jeigu jau mes tokie idiotai ir protiškai atsilikę, tai ko mums reikėjo stoti į Europos Sąjungą?“ – klausia psichiatras.
„Medžioklinis ginklas nėra tik ginklas. Tai interesas. Jis eina kartu su žmogaus noru būti gamtoje, malonumu eiti į mišką, medžioti ir dirbti kartu su kolegomis. Ir tas, kuris yra medžiotojas sieloje, vis tiek eis ir medžios. Jam to neuždrausi! – savo asmeniniu požiūriu dalijasi psichiatras ir medžiotojas A. Skaida. – Viena dabartinių medžiotojų bendruomenės problemų yra jaunų medžiotojų trūkumas, nes ne kiekvienas jaunuolis eis ir mokysis, laikys egzaminus. Jam to reikia norėti pačiam! Per prievartą nė vieno medžiotoju nepadarysi.“
A. Skaidos šeimoje nebuvo nė vieno medžiotojo – nei tėvas, nei senelis, nei joks giminaitis. Jį patį medžioklė pašaukė dar vaikystėje. Žvejoti kartu su tėvu buvo įdomu, bet tai buvo net nepalyginama su pašaukimu medžioti. A. Skaidos sūnaus medžioklė ir ginklai visiškai nedomina, o duktė turi medžiotojo leidimą ir jau sumedžiojo trimetį šerną. „Na, galvojau, kad dabar tai prasidės! Vis dėlto dukra jau randa priežasčių nevykti į medžioklę.
Tradicijos ir tėvų pavyzdys gali jaunuolį šiek tiek pakeisti, bet apskritai turi būti asmeninis interesas. Ar galimybė mokytis, laikyti egzaminus ir legaliai naudoti ginklą medžioklėje nuo šešiolikos metų galėtų stimuliuoti jaunimą tapti medžiotojais? Galbūt iš dalies, tačiau svarbiausia yra interesas, noras eiti į medžioklę, būti gamtoje. Kad ir ką darytum, medžioti nieko nepriversi!
Jeigu šiuolaikinis jaunimas masiškai trokštų šaudyti, tai šaudyklose stovėtų eilės. Yra galimybė šaudyti pneumatiniais ginklais, įvairaus kalibro sportiniais ginklais bet kurioje šalies vietoje, dalyvauti varžybose. Įstatymas tai leidžia (nuo dvylikos metų, prižiūrint suaugusiajam), bet niekas nesiveržia. Šiuolaikinis jaunimas neturi tokio intereso. O kiek seniau būdavo pneumatikos šaudyklų? Kaip vaikai ir jaunimas mokydavosi šaudymo ir įvairių karinių rungčių mokykloje, dalyvaudavo kariniuose žaidimuose, eidavo į išgyvenimo žygius! Štai kada jaunimą domino ginklai. Dabar susidomėjimas daug mažesnis, tik nedidelis procentas paauglių, ir tai dažniausiai medžiotojų vaikai.
Kova tarp šiuolaikinio pasaulio su visais jo minusais ir priklausomybe nuo kompiuterio ir klasikinių vertybių, prie kurių priskiriame ir medžioklę, nebus lengva, – atsidūsta A. Skaida. – Tačiau medžiotojas nėra įstrigęs praeityje. Tai žmogus, turintis ryškų medžioklės instinktą. Jis nori medžioti, pagauti žuvį ir parnešti ją namo. Aprūpinti šeimą.“
Kaip paaiškinti, kas yra medžioklės instinktas?
Į šį klausimą latvių specialistas atsakė palyginimais: „Ar kada nors matei, kad žvejys sėdėtų valtyje ir žiūrėtų į vandenį be meškerės? Ar matei grybautoją, einantį ieškoti grybų be peilio ir krepšelio, tik pasižiūrėti, kaip grybai auga? Ar koks nors vaikinas ėjo į pasimatymą su mergina, negalvodamas, kad vakaras galėtų prasitęsti jaukesnėje atmosferoje? Tas pats su medžiokle. Galiu vaikščioti miške be ginklo, bet tada man tai tuščias ėjimas. Ir nebūtina iššauti. Reikia tos laimės nuojautos, tos galimybės, kad galbūt pasiseks, galbūt kažkas bus. Būtent ši nežinomybė ir vilioja.
Bus labai gerai, jeigu Latvijos Seimas pritars naujajam Ginklų įstatymui. Štai Suomija jau nuo šešiolikos metų leidžia jaunimui naudotis mažojo kalibro ginklais. Pats asmeniškai buvau to liudytojas. Jaunuolis grįžta namo egzamino dieną, praneša, kad išlaikė patikrą, ir tėvas iškilmingai įteikia vaikinui .223 kalibro lygiavamzdį. Suomijoje vienam žmogui tenka daugiausia ginklų ir nieko blogo ten neįvyksta“, – užbaigia A. Skaida.
PRENUMERUOKITE Žurnalą iki 2023 metų pabaigos!
Naujas žurnalo numeris jau greitai prekyboje!
