Kaip nutiko, kad per 20 metų iš šia garbinga ir reikalinga veikla užsiimančių vyrų ir moterų visuomenės, politikų ir net kaimo davatkų akyse tapome vos ne raupsuotais atstumtaisiais, kraugeriais, žudikais? Kodėl šiandieną medžiotojo įvaizdis yra toks? Kas jį suformavo ir ką mes, eiliniai medžiotojai, galime pakeisti?
Nebeturime vieningos ir stiprios medžiotojų interesams atstovaujančios organizacijos. O ir tada, kai ji dar veikė, nebuvo bandoma gerinti medžiotojo įvaizdžio visuomenėje ir gintis nuo „madingu užsiėmimu“ tapusio medžiotojų puolimo, šmeižimo ir paskalų lygio žinių platinimo. Atstumtaisiais netapome per vieną dieną – tai buvo dvidešimtmetį trunkantis procesas, kol galop tapome tik statistiniu vienetu nusikaltimų, skandalų ir nelaimių skiltyje geltonojoje spaudoje.
Aišku, kaip sako liaudies patarlė, ir tarp čigonų vagių pasitaiko… Mūsų įvaizdžio nepuošia pavieniai „medžiotojų“ poelgiai, pavyzdžiui, kai jie brakonieriauja. Dėl to kovoti su neigiamo įvaizdžio sklaida dar sudėtingiau.
„Natūralu, kad gyvenime mus supa skirtingi žmonės, turintys skirtingas tradicijas, užaugę skirtingose šeimose ir skirtingai auklėti, – sako medžiotojas Rokas Babarskas iš Trakų. – Nori nenori skiriasi mūsų visų nuomonės ir požiūriai. Kuo toliau, tuo dažniau išgirstu neigiamų nuomonių apie medžiotojus, net galbūt tam tikro pasišlykštėjimo… Ir tik toliau bendraudamas su žmogumi suprantu, kad jis taip galvoja ne todėl, kad medžioklė kaip veikla jam yra nepriimtina, o todėl, kad jis tiesiog nieko apie ją nežino.“
Kokį įvaizdį apie medžiotojus paliksime ateities kartoms?
Niekas nenuvertina renginių, skirtų mums, medžiotojams. Jie reikalingi, netgi būtini, bet ar nepadarėme klaidos organizuodami šventes tik sau, užuot skleidę žinią, ką iš tiesų miške veikia seniausios pasaulyje profesijos atstovai, kam reikalinga medžioklė, kodėl būtinas ūkininkavimas gamtoje, koks turėtų būti gamtos išteklių tvarkymas ir reguliavimas.
Ypač svarbu, kokį medžiotojo įvaizdį paliksime ateinantiems medžioti po mūsų – savo vaikams ir anūkams. Kai kurie iš jų jau nebeskiria naminių gyvūnų nuo laukinių. O kiek ažiotažo sukėlė socialiniuose tinkluose išdorojama žirafa ir kiti nusenę gyvūnai, kurie tiesiog buvo atiduoti plėšrūnams maitinti. Žalieji kalė prie kryžiaus „kraugerius“! Tačiau gamtoje viskas taip sutverta – plėšrūnas sudoroja savo silpnesnę auką, kad galėtų išgyventi, kaip ir žolėdis gyvūnas nuskabo augaliją, kad galėtų prasimaitinti.
Medžiotojas iš Telšių Tomas Zykas, bendravęs su 4 klasės moksleiviais, pasakoja, kad paklausus vaikų, kas yra medžiotojai, šie atsakė: žvėrelius šaudantys žmonės. Po dviejų pamokų su jais atsakymas į tą patį klausimą buvo visai kitoks: tai žmonės, kurie prižiūri gamtą, vykdo selekciją, padeda prižiūrėti ir puoselėti Lietuvos gyvūniją bei išlaikyti balansą pramonės ir ūkininkavimo išderintoje gamtoje. Taigi…
Būtina švietimo iniciatyva
Pastebėję, kad internete plinta užsienio medžiotojų pastangos šviesti jaunimą medžioklės temomis, ir supratę šios veiklos reikalingumą, šią iniciatyvą perėmė paprasti mūsų medžiotojai, susirūpinę medžiotojo įvaizdžiu visuomenėje.
Prieš porą metų lietuvių socialiniuose tinkluose pasirodė pirmosios nuotraukos ir aprašymai, kad medžiotojai savo jėgomis vaikams mokyklose organizuoja pamokas apie gamtą ir medžioklę, mokinių išvykas į gamtą, šviečia ateinančią kartą. Taip, perskaitėte teisingai – mokyklose.
„Visada manau, kad reikia pradėti nuo savęs, savo šeimos, artimųjų, draugų, o tada jau plačiau, ir taip jau antrus metus! – džiaugiasi uteniškė medžiotoja Asta Lamauskienė. – Supažindinu mūsų darželio ir mokyklos vaikus su medžiokle. Vaikai tikrai labai aktyvūs dalyviai, mėgsta diskutuoti, kantriai pakėlę ranką laukia savo eilės užduoti klausimą.“
Medžiotojas Petras Trafimovas iš Šiaulių su vaikais dirba taip pat jau antrus metus. „Dauguma vaikų pirmą kartą išgirsta, kad medžiotojas ne tik medžioja gyvūnus, bet ir rūpinasi jų išlikimu gamtoje… Vaikai be galo patenkinti, o aš dar labiau, skleisdamas visuomenei, kad medžiotojas pirmiausia yra gamtos mylėtojas“, – sako pašnekovas.
Nuo kada su vaikais galima kalbėti apie medžioklę
Medžiotojas Rokas Babarskas savo sūnus vedasi į medžioklę nuo 5 metų. „Abu su žmona daug diskutavome, nuo kokio amžiaus galima vaiką vestis į medžioklę, ką jam reikia pasakoti, kaip pateikti pačią medžioklę ir, svarbiausia, kaip pagrįsti vaikui suprantama kalba, kodėl medžiojame“, – sako jis ir prideda, kad netgi su psichologe pasikonsultavo, ar nebus vaikams streso.
Šiuo metu R. Babarskas jau moka dirbti su vaikais, yra skaitęs jiems ne vieną pamoką, ir sako, kad atsižvelgiant į amžių galima kalbėtis net keliomis temomis. Savo patirtimis ir sukaupta medžiaga jis mielai dalijasi socialiniuose tinkluose bei su kitais medžiotojais, taip pat pasiryžusiais mokyti vaikus.
Medžioklės edukacija – neįkainojamos pamokos apie gamtą
Artūras Svirbutas iš Vilniaus vedė pamoką pirmokams. „Kadangi jie tik pirmokai, kalbėjau ne apie medžioklę, bet apie Lietuvos miško žvėris, kokius pažįsta, kuo jie skiriasi, kuo ypatingi ir kaip jie „kalba“. Vaikams, aišku, buvo džiaugsmas. Vėliau paleidau įrašą, kaip medžiotojas prisikviečia elnią, pabaigoje visi glostė lapės iškamšą (mielai būtų išsidaliję), o namų darbams gavo nuspalvinti žvėrių paveikslėlių. Didžiausias džiaugsmas jiems, kad prie žvėrių nuotraukų įdėjau ir jauniklių. Vilko pamiršau įdėti, tai visi buvo pasipiktinę, kur padėjau vilkiukus“, – juokėsi medžiotojas.
Kitas entuziastas vilnietis Rūtenis Lukošaitis, dirbdamas su pradinės mokyklos mokiniais, pamokoje demonstravo skaidres, rodė iškamšas, kailius ir dirbinius iš jų. Didžiausią įspūdį mokiniams paliko iškamšos ir kailiai – mokiniai teigė, kad jiems buvo daug lengviau įsivaizduoti, kaip iš tikrųjų atrodo gyvūnai, apie kuriuos pasakojama.
Pasak R. Lukošaičio, pamokoje vaikai gavo daug informacijos, kurią girdėjo pirmą kartą, pavyzdžiui, kad augantys ragai būna padengti aksomu (pantais), kuris vėliau nusivalo, o atėjus laikui gyvūnas numeta ragus, kad šie užaugtų įspūdingesni; kad ragai taip pat gali parodyti gyvūno sveikatą; kad briedis turi barzdą; kad kiauninių grupės atstovai ūdra, kiaunė, audinė ir barsukai yra plėšrūnai ir jie skirtingi, bet panašūs; kad bebro dantys oranžiniai ir nuolat auga ir t. t.
„Vis dėlto svarbiausia, kad vaikai šiuose susitikimuose supranta, jog medžioklė – tai ne tik gyvūno sumedžiojimas, bet ir gamtos saugojimas nuo brakonierių, rūpinimasis laukine gamta, nesveikų, sužalotų ar nusenusių gyvūnų išėmimas iš jos, populiacijų reguliavimas“, – teigia medžiotojas.
Pamokos vyksta ne tik klasėje
Tikrai būtina paminėti Egidijaus Visocko edukaciją Kelmės specialiojoje mokykloje. Vaikų grupės važiuoja į mišką visais metų laikais, keturis kartus per metus. Kartu su medžiotoju jie mokosi skaityti žvėrelių pėdsakus, atpažinti, kas juos paliko, susipažįsta su gamtos procesais skirtingais metų laikais, sužino, kokie yra medžiotojų darbai ir pareigos, be to, vaikai per šias pamokas šeria miško žvėris, skanauja medžiotojų pagamintą valgį.
Tokia edukacija jiems palieka neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Jie gauna neįkainojamą patirtį ir medžiotojo paaiškinimus, kam reikia medžioti, kaip turi būti palaikomi žmogaus santykiai su gamta – kad norint iš gamtos imti, būtinai jai reikia ir duoti.
Negloboji – nemedžioji
Vilnietis medžiotojas Renatas Balčiūnas įsitikinęs, kad labai svarbu ateities kartoms perduoti medžiotojų istoriją, tradicijas ir principus. „Visuomenėje dėl masinių informacijos priemonių suformuota neigiama nuomonė apie medžiotojus, ir tai labai akivaizdžiai matyti diskutuojant su septintokais“, – teigia R. Balčiūnas.
Jis savo pamokoje dalijosi asmenine patirtimi. Ypatingo dėmesio sulaukė jo pasakojimai, ką medžiotojas veikia miške, kokia yra jo kasdienybė (šėrimas), kokios yra medžiotojo pareigos ir įsipareigojimai. Taip pat vaikams buvo įdomu sužinoti apie medžiotojų bendruomenę: kokios yra tradicijos, taisyklės. Savo pamokoje R. Balčiūnas stengėsi perteikti pagrindinį šiuolaikinės medžioklės principą: negloboji – nemedžioji.
„Taip, pasiruošti pamokai reikėjo laiko, – kalbėjo medžiotojas, – bet norėjau, kad vaikai būtų šviečiami. Norėtųsi, kad medžiotojai Lietuvoje turėtų tokią pagarbą kaip Vakarų valstybėse, bet dėl to, žinoma, reikia pasistengti patiems medžiotojams.“
Susitikimas su medžiotoju – nepamirštamas įspūdis
Jau minėtas medžiotojas R. Babarskas pasakoja, kad dėstyti vaikams pradėjo labai natūraliai: „Mokytojų dienos proga man iškrito burtas vesti pamoką savo sūnaus klasėje. Didelių apmastymų, ką pasakosiu pamokoje, nebuvo – žinoma, apie gamtą, medžioklę, apie žmogaus santykį su gamta, vartotojiškumą, begalinį žmogaus kišimąsi į gamtos procesus…“
Jau per pirmą pamoką buvo labai daug teigiamų vaikų emocijų, diskusijų, nuostabos, smalsumo. „Papuošus klasę trofėjais, kailiais, iškamšomis ir kitais medžiokliniais atributais visų klasių mokytojos ir vaikai prašė nenupuošti klasės visą dieną – jie didžiavosi, kad pas juos apsilankė medžiotojas, vedė pamoką, ir kitų klasių vaikus vedėsi kaip į parodą, – džiaugiasi medžiotojas. – Vėliau gavau nemažai prašymų pasidalyti medžiaga, kurią turėjau pasiruošęs, nes atsirado (o gal ir išdrąsėjo) daugiau medžiotojų, pasiryžusių vaikams papasakoti apie tai, kas yra medžiotojas, ką jis veikia gamtoje, apie pačią gamtą. Žinau, jog šiemet mūsų buvo nemažai. Labai tikiuosi, kad kitąmet bus dar daugiau.“
Švietimo iniciatyva įgauna pagreitį
Prieš porą metų prasidėjusi iniciatyva vesti edukacines pamokas apie medžioklę mokyklose šiemet įgavo dar didesnį pagreitį, ir savo laiką vardan vaikų ir jaunimo švietimo paaukojusių medžiotojų buvo jau nebe vienetai. Ši akcija nuvilnijo per visą šalį, ir… kol kas nesulaukė nei žiniasklaidos, nei medžiotojų draugijų dėmesio! Visą šią veiklą palaiko tik jauni, iniciatyvūs ir medžioklę bei gamtą mylintys medžiotojai.
Jie stebi vieni kitus internete ir patys užsikrečia noru mokyti. Pavyzdžiui, medžiotojas Šarūnas Maigis iš Vilniaus, kuriam taip pat teko vesti pamoką Mokytojų dienos proga, sako: „Socialinėje erdvėje atsirado aprašymų, kaip eiliniai medžiotojai veda pamokas vaikams, toks pavyzdys ir mane paskatino pačiam pabandyti. Juolab kad medijose medžiotojo vardas ištisai linksniuojamas iš blogosios pusės. Teoriškai vaikai žino labai daug, bet ką medžiotojas veikia gamtoje, kaip jis rūpinasi gamta ir kam apskritai reikalinga medžioklė, – šios informacijos jiems trūksta. Ir tai yra spraga, kurią stengiausi užpildyti.“
Š. Maigis priduria, kad patys vaikai norėjo šios pamokos Mokytojų dieną, netgi darė balsavimą, ir liko labai patenkinti: „Vaikai be proto aktyviai dalyvavo diskusijose, rodė didžiulį norą sužinoti daugiau, tiesiog kaip kempinėlės siurbė informaciją.“ Medžiotojas su vaikais galiausiai netgi sutarė surengti antrą, tik jau praktinę pamokos dalį, kuri įvyks žiemą gamtoje.
H13, Ramūnas Leonavičius
