Lapkričio Medžioklės žurnale buvo straipsnis apie edukaciją medžioklės tema mokyklose, pradinukų ir jau paaugusių vaikų klasėse. Graži jaunųjų medžiotojų iniciatyva vesti parodomąsias pamokas gamtos ir medžioklės tematika sulaukė didelio atgarsio visuomenėje, soc. tinkluose, medžiotojų interneto svetainėse ir pan.
Šiandien pakalbėkime apie mūsų, medžiotojų, vaikus. O gal ne tik apie juos? Kada, nuo kokio amžiaus galima su jais kalbėti apie medžioklę ir kada galima į ją vežtis?
Pastaruoju metu net spaudoje vis pasirodo informacija, kad šiuolaikiniai vaikai neskiria naminių gyvūnų nuo laukinių… Mistika? Tikrai ne – tai pasikeitusio gyvenimo būdo, tvarkos, galimybių ir auklėjimo išdava, švietimo reformų pasekmė, medžiotojams atstovaujančių organizacijų neveiklumo, bukumo, savanaudiškumo rezultatas. Ar mes, medžiotojai, kada nors liksime tik istorijos pakraščiuose kaip ūsuotis bebras vulgaris, nepalikdami po savęs nieko, tik medžioklės istorijas, ir nemąstydami apie ateitį išnyksim kaip dūmas? O gal vis dėlto nekreipdami dėmesio į smerkiančias ir niekinančias aplinkinių nuomones, į supermamų rašinėlius internete apie dešras, augančias ant medžių, kumpius, gimstančius parduotuvių šaldytuvuose, sugebėsim užauginti mus pakeisiančią mąstančią kartą, kuri suvoks, kaip sukasi Didysis gyvenimo ratas?
Tik suprasdami, kad jau šiandien mus bando nurašyti į praeitį ne tik gamtos pseudomylėtojai ar geltonoji spauda, bet ir kažkada buvę garbingi valdžios vyrai ir moterys, sugebėsim apsiginti ir apginti savo garbingą užsiėmimą, mums atitekusį kaip seniai praėjusių laikų palikimą.
Mus valgo jau dabar. Jau beveik suvalgė. Mūsų nuomonės niekas neklausia ir neklauso. Ji niekam neįdomi. Kodėl per daugelį metų praradome garbę ir orumą ne tik visuomenės, bet ir savo pačių akyse? Ar sugebame tik peštis tarpusavyje, tąsyti vieni kitus po teismus? Mums „atstovaujančios“ organizacijos ir toliau pjaunasi tarpusavyje trokšdamos dėmesio, pinigų ir garbės, užuot ėjusios ir dirbusios tiesioginį savo darbą – populiarinti medžioklę, ugdyti jaunąją kartą, šviesti visuomenę, kad medžiotojas yra ne gamtos baubas ir žudikas, o vienintelis tikras gamtos draugas. Tikriausiai lengviau apsimesti svarbiam ir labai daug darančiam mūsų visu vardu nei iš tiesų daryti realius darbus šviečiant, mokant, populiarinant… Gaila, tikrai gaila, kad visas medžioklės populiarinimas ir gynimas šiandieną vyksta tik jaunų medžiotojų iniciatyva.
Rodos, nuklydau į lankas, bet man tiesiog liūdna, kad nė vienas – nė vienas – medžiotojams atstovaujančių organizacijų vadovas ar klerkas niekada nesusimąstė ir nesuprato, nuo ko prasideda medžioklė – toli gražu ne nuo aukštų postų ir skambių frazių, ne nuo bendradarbiavimo aktų ar medžiotojams atstovaujančių organizacijų skaičiaus. Medžioklė prasideda nuo realių darbų. Nuo vaikų. Taip, nuo vaikų. Nuo vaikų švietimo ir įtraukimo į medžioklės procesą. Ir nebūtinai tas vaikas, kuris sužinos tiesą apie gamtą, jos priežasties ir pasekmės ryšį ir problemas, taps medžiotoju – užteks, kad jis netaps medžiotojų ir medžioklės nekentėju, užteks, kad jis mokės gyventi santarvėje su gamta, kad mylės ir brangins gamtą. Mes, šiandieną medžiojantys, medžiosime nepriklausomai nuo to, kokius įstatymus ar jų pataisymus priims valdžiažmogiai, o štai kokią medžioklę ir kokią jaunąją kartą paliksim po savęs ateinantiems, susirūpina tik reti iniciatyvūs medžiotojai, kurie nori savo vaikams suteikti galimybę medžioti, suteikti galimybę būti gamtoje, ją pažinti. Išmokti su gamta sugyventi ne tik imant iš jos, bet ir duodant. Apie tai šiandienos straipsnis.
Prieš gerus 25 metus niekam neužkliūdavo, kai į medžioklę susirinkę vyrai sveikindavosi su paaugliais, kurie ateidavo būti varovais, kaip lygūs su lygiais. Ir jų būdavo keli arba keliolika. Dabar gi ar iš baimės, ar iš nenoro tokiose medžioklėse dalyvauja vienetai, ir net tarp medžiotojų tapo nepopuliaru vestis savo vaikų į medžioklę. O juk tai puikus būdas vaikams parodyti, kad egzistuoja kitas – ne virtualus pasaulis, atitraukti juos nuo televizorių ar telefonų, išmokyti pažinti aplinką, paskatinti mylėti gamtą, pakvėpuoti grynu oru. Galu gale, greitėjant gyvenimo tempui, praleisti su savo atžalomis daugiau laiko.
Galima tik pasidžiaugti, kad yra medžiotojų, nebijančių būti nulinčiuotiems dėl to, jog vedasi savo vaikus į medžioklę. Norinčių savo vaikams įskiepyti teisingos medžioklės pradžiamokslį, norinčių ir sugebančių sudėtingus dalykus vaikams paaiškinti paprastai ir suprantamai. Perduodančių vaikams savo žinias ir patirtį, mokančių juos mylėti gamtą ir ją gerbti.
Petras Trafimovas
„Dukra Marija medžiokle susidomėjo, kai jai buvo 7 metai. Klausydavosi mano įspūdžių ir pasakojimų apie medžioklę su varovais bei šunimis, apie tokių medžioklių tradicijas ir būdą, kai medžiojama žvėris varant su varovais. Kai už lango sniegas ir krinta snaigės… Labai domėjosi pasakojimais ir prašė pasiimti kartu.
Vieną ankstų šeštadienio rytą prabudus dukra jau matavosi aprangą, žmona Jūratė supavydėjusi mūsų plano puolė ieškotis aprangos ir visi kartu dar su tamsa išlėkėme į medžioklę… Susirinkus prie medžiotojų namelio, visiems išsirikiavus ir klausant medžioklės vadovo nurodymų, po visų taisyklių bei saugumo medžiojant paaiškinimų, išvykome į medžioklę.
Dukra su žmona buvo varovų grupėje. Po kiekvieno varymo dukra žavėjosi gamta ir medžiokle, kurioje pamatė daug laukinių gyvūnų, kartkartėmis paklausdama, o kodėl nemedžiojat elnių dideliais ragais – medžioklės vadovas jai paaiškino, kad varant yra tam tikros nustatytos taisyklės.
Varymai vyko šeši. Pavargo mano jaunosios varovės, bet buvo sužavėtos medžiotojų draugija, gamta ir neapsakomais įspūdžiais. Buvome pavargę, bet be galo laimingi, kad draugiškai visa šeima praleidome dieną medžioklėje. Jau penktasis sezonas, kai dukra šeštadieniais keliasi į medžioklę anksčiau už mane…“
Asta ir Artūras Lamauskai
„Jūs važiuojat, o kodėl aš negaliu kartu?“ – taip kartą paklausė penkiametis Ernestas iš Utenos savo tėvų medžiotojų. „Tu dar per mažas“, – tai buvo vienas iš argumentų, kodėl sūnus negali su mumis važiuoti. Tačiau ar tai teisingas atsakymas? Juk tą laiką praleistų su tėvais, gryname ore, ugdytųsi atsakomybės jausmą, kantrybę, susipažintų su gamta, įgautų pasitikėjimo savimi, kitaip sakant, medžiotų.
Jau daugiau kaip dvejus metus Ernestas žino, kas yra kėlimasis anksti ryte šeštadieniais, prastas oras, uodai, žvėrių šėrimas, sėlinimas, ilgas laukimas, sėdėjimas tyliai 2–3, o kartais ir daugiau valandų, ir tikrai ne visada medžioklė būna rezultatyvi. Tačiau kiek pirmųjų teigiamų įspūdžių ir prisiminimų paliko pirmoji pamatyta stirna, barsukas, peliaujanti lapė, briedis ar pirmas išgirstas elnio baubimas, privertęs krūptelėti! Kiek įspūdžių palieka rytinė sužeisto žvėries paieška sekant su bavarų pėdsekiu krauju ir džiaugsmo akimirka suradus žvėrį.
Kas tau yra medžioklė? Ernesto atsakymas buvo trumpas – selekcija. Taip ir yra, juk viena pagrindinių medžiotojo pareigų – vykdyti atrankinę medžioklę. Toks vaiko atsakymas tikrai sukelia malonią šypseną ir nuostabą man, mamai medžiotojai, auginančiai tikrai puikų būsimą medžiotoją. Ir mums, kaip tėvams, ne tiek svarbu sėkminga medžioklė, kiek laikas gamtoje ir svarbiausia – laikas su šeima. Labai gaila, kad Lietuvoje vyrauja nuomonė, jog medžiotojai – žudikai, o moteris medžiotoja – sunkiai suvokiama sąvoka. Ar gali šeima imti vaiką medžioti kartu? Todėl labai smagu, kad po truputį mažais žingsneliais šviečiama visuomenė, ypač vaikai. Mokyklose, darželiuose vyksta švietėjiškos pamokos apie medžioklę, inicijuotos pačių medžiotojų. Gal kada nors Lietuvoje ateis toks laikas, kai atsiras Jaunųjų medžiotojų sąjunga, o gal LMŽD rengs vaikams kursus, mokymus, kurie suteiktų teisę tapti tikru medžioklės dalyviu-jaunuoju medžiotoju.“
Lina, Vytautas ir Jonas Baužos – visur kartu!
„Nors gyvename sostinėje, mūsų šeimos laisvas laikas visada leidžiamas gamtoje, ar tai būtų medžioklė, žvėrių šėrimas, darbas būreliuose, šuns mokymai, treniruotės šaudyklose, grybavimas ir t. t., ir tą laisvą laiką visada leidžiame visi kartu. Jonui jau šešeri. Jis bokštelyje kartu su mama ar tėčiu medžioja nuo trejų. Man, mamai, tai pats geriausias laikas su vaiku.
Sūnui nuolat kyla pačių įvairiausių klausimų, tenka su juo diskutuoti, paaiškinti, pamokyti. Na, pavyzdžiui, kodėl stirna vaikšto su stirniuku ir be tėčio? Kur jis yra? Ką dabar veikia ir kodėl nesirūpina mama ir mažyliu, ar jis darbe? Kur šernai? Kodėl jie vaikšto tik naktį ir kodėl naktis tokia šviesi? Kaip toli yra mėnulis? Kur yra saulė? Kodėl mes šiandien medžiojame tik stirnų vyrus? Ir tie klausimai su kiekvienu sezonu keičiasi. Dabar jau klausimo, kodėl medžiojame, nebėra, dabar jam įdomiausia stebėti stirninus, juos atpažinti, su žiūronais bandyti atskirti patiną nuo patelės, jau bando jų amžių atspėti. Su mažuoju bandome ir sėlinti, kantrybės mokomės abu kartu, pavykus sumedžioti abu džiaugiamės kaip maži vaikai, vėliau pagerbiame gyvūną malda.
Jonas varymuose pradėjo dalyvauti tik šiemet, bet jaučiasi puikiai, patinka būti šalia tėčio, eiti koja kojon, emocijos išvarius gyvūną ne mažesnės nei jį sumedžiojus. Darželyje visa grupė jau žino, kad medžioklė yra ne šūvis, o rūpinimasis gamta. Visi palydėdami mažąjį penktadieniais klausia: „Ką, Jonuk, šį savaitgalį medžiosi?“
Rokas Babarskas
„Visa mano vaikystė prabėgo kaime pas senelius, augau žinodamas, kaip atrodo višta ir iš kur atsiranda kiaušiniai, kaip atrodo nutrija, ką ėda kiaulės, kaip ganomos karvės. Niekada, net būnant mažam, nebuvo paslapties, iš kur atsiranda dešra, iš kur atsiranda kotletai, kaip gaminamas sviestas, iš kur atsiranda mėsa. Ir tokių kaip aš, augančių kaime, mano vaikystės draugų, buvo daug – galiu tik didžiuotis, kad nė vienas iš tų mano vaikystės draugų, mačiusių ir supratusių mitybos grandinę, netapo nuo to nei žiauresnis, nei sužalotas psichiškai. Supratome (o gal tiesiog mums buvo suprantamai paaiškinta), kad toks yra gyvenimas ir kiekvienas gyvis žmogaus gyvenime turi tam tikrą paskirtį: šuo – saugoti, katinas – gaudyti peles, karvė – duoti pieno, kiaulė – mėsos. Mums tai buvo natūralu.
Suprantu, kad keičiasi laikai, keičiasi požiūriai, galbūt net tradicijos, bet man darosi šiurpu ir keista, baisu suvokus, jog yra vaikų, kurie nėra matę gyvo naminio gyvūno… Nežino, kuo skiriasi naminis gyvūnas nuo laukinio, nesupranta naminio gyvūno paskirties.
Kai su žmona susilaukėme trijų berniukų, net nebuvo minties, kad turiu juos perdėtai saugoti ar slėpti nuo jų, iš kur atsiranda maistas ant stalo – nes man tai natūralus dalykas: žinoti, kad mėsa auga ne ant parduotuvės prekystalio.
Kadangi pats medžioju ir žvejoju, noriu, kad ir mano vaikai suprastų ir išmoktų, ką reiškia būti gamtoje, išmoktų gamtą mylėti ir gerbti, juolab kad vis didėjant šiuolaikinio gyvenimo tempui vis mažiau lieka laiko su vaikais. Norisi, kad vaikas ne tik gerai mokytųsi, būtų sveikas, bet ir praleisti su juo kuo daugiau laiko, būti jam mokytoju ir autoritetu. Siekiu, kad vaikai mokėtų ne tik sėdėti prie kompiuterio ar planšetės, bet ir žinotų, kuo maitinasi briedis, kuo skiriasi kanadinė audinė nuo europinės, kodėl barsukas įminga žiemą, kodėl medžiai meta lapus ir kodėl ateina žiema.
Savo berniukus į medžioklę pradėjau imti nuo 5 metų. Žinoma, negali būti net kalbos apie tai, kad pradėtume nuo naktinių medžioklių, žinoma, ne. Pradėjome su visais vaikais nuo bebrų medžioklės vakarais ir medžioklių su varovais. Ir tai nesukėlė jiems jokio streso, tik didžiulį susidomėjimą. Be abejo, būtina prieš medžioklę jiems paaiškinti, ką darysite, kodėl darysite, kam reikia tą bebrą sumedžioti. Pačios medžioklės metu vaikams kyla tiek klausimų, kad net medžioti nelieka laiko.
Kita vertus, per pirmąsias kelias medžiokles medžiotinus gyvūnus tik stebime. Stengiuosi paaiškinti to gyvūno, kurį medžiojame, elgesį, papasakoti apie jo gyvenimo būdą, paaiškinti, kodėl kartais reikia tą gyvūną sumedžioti. Realiai vyksta tam tikra diskusija – pamoka ir vaiko paruošimas. Galiausiai ateina ta diena, kai pats matai, kad vaikas jau pasiruošęs pamatyti, kaip tas gyvūnas sumedžiojamas. Ir jei vaikui viskas pateikta teisingai – jo emocijos ir adrenalino kiekis tikrai viršija visa, ką esi matęs (esame su sūnumi sėlinę vakare prie pievoje besikuičiančių šernų bandelės – viskas baigėsi be šūvio, bet labiausiai mane nustebino vaiko reakcija – jį adrenalinas ir medžioklės azartas užvaldė netgi labiau nei mane, jis gavęs didžiulę porciją adrenalino tiesiog nenustygo vietoje ir netgi supyko ant tėtės, kad šernai pasišalino sveiki – bet toks ir buvo mano planas: tik prisėlinti ir stebėti sūnaus reakciją).
Dar smagiau per medžiokles su varovais, kai visa medžioklė vyksta dieną, kai turi galimybę visą dieną praleisti su vaikais. Pamatytumėte, kokiom akim žiūri manęs nepažįstantys medžiotojai, kai į medžioklę ateinu su trimis berniukais… Visiems kyla klausimas, kaip aš su jais susitvarkysiu, siūlo tik stovėti linijoje ir neiti į varymus – bet mums su berniukais kaip tik ir smagiausia dalis, kai tenka varyti.
Paprastai po medžioklės važiuojant namo būtinai nuskamba klausimas – kada kitą kartą medžiosim?
Kol yra tokių iniciatyvių medžiotojų, kurie stengiasi ir augina teisingus jaunuosius medžiotojus, savo jėgomis šviečia jaunąją kartą, norisi tikėti, kad dar ne viskas prarasta. Atsiranda viltis, kad medžioklė neišnyks kaip dūmas istorijos pakraščiuose. Kad kažkada praeivis pamatęs medžiotoją pagalvos: jis medžiotojas, jis – gamtos draugas, jis – garbingas žmogus!
Galbūt paskaitę šitą straipsnį medžiotojams atstovaujančių organizacijų vadovai, ministerijų klerkai ir patys medžiotojai pagaliau susivoks, kad kažkada buvo padaryta didžiulė klaida nieko neveikiant, ir pasistengs ją ištaisyti. Gal jie paruoš ne moratoriumą, kaip dabar visi dirbs kartu, neplyšaus socialinėje erdvėje garsiais šūkiais, kaip ateityje gyvensime geriau, o tiesiog švies jaunąją kartą, būsimus medžiotojus? Norėtųsi tikėti, kad vaikų švietimas yra ne tik jaunų, iniciatyvių medžiotojų reikalas, bet ir mūsų visų tikslas.
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
