Balandžio 25-ąją, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) suvažiavimo metu, vyks šios organizacijos pirmininko rinkimai. Vieninteliu kandidatu oficialiai registruotas dabartinis LMŽD pirmininkas Virginijus Kantauskas. Kartu su prašymu V. Kantauskas pateikė ir savo būsimos veiklos programą „Lietuvos gamtos ir medžioklės ateitis – tik vienybėje“. Apie tai, ką pavyko nuveikti per jau besibaigiančią kadenciją (nuo 2021 m.), ko atlikti nespėta ir kokius uždavinius kels kitiems penkeriems metams, su V. KANTAUSKU kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Stasys BIELSKIS.
– Papasakokite, kokius gerus darbus pavyko nuveikti per pastaruosius penkerius metus. Tai įdomu ir ūkininkams, kurie sudaro nemažą dalį šalies medžiotojų.
– Įgyvendinta tikrai nemažai kertinių sumanymų ir kitokių mažesnių darbų. Bene svarbiausias – įteisintos ir apibrėžtos naktinių taikiklių naudojimo galimybės, užtikrinančios efektyvesnį populiacijų reguliavimą ir žalos prevenciją. Taip pat įtvirtintas medžioklės plotų tęstinumas, kad būtų užtikrintas ilgalaikis stabilumas klubams ir būreliams. Teisiškai sureguliuotas garso duslintuvų naudojimas medžioklėje – tai reiškia mažesnį triukšmo poveikį aplinkai ir visuomenei. Įtvirtinta 5 proc. žalos pasėliams riba, nusakanti aiškų balansą tarp ūkininkų interesų ir laukinės gamtos apsaugos.
Parengta ir pradėta įgyvendinti LMŽD strategija – perėjimas prie kryptingesnio ir labiau planuojamo organizacijos valdymo. Pakeisti LMŽD įstatai, įteisinant fizinių asmenų narystę – medžiotojai tiesiogiai įtraukti į sprendimų priėmimą ir organizacijos veiklą. Reguliarūs LMŽD suvažiavimai, diskusijos sustiprino narių įsitraukimą, atsirado vieninga pozicija ir organizacijos legitimumas. Buvo atgaivintas ir sustiprintas atstovavimas Lietuvai tarptautinėse medžioklės organizacijose (CIC ir FACE).
Europos elnių kvieslių čempionatas ir LMŽD medžiotojų šventė Raudonėje 2025
Pavyko standartizuoti pagrindinius veiklos procesus ir sustiprinti organizacijos efektyvumą, todėl dabar mažiau chaoso, daugiau gerų rezultatų. Išplėtotos socialinės iniciatyvos ir darbas su visuomene sustiprino medžiotojų reputaciją bei pasitikėjimą jais.
Tarp kitų pasiekimų – ir pagerintas visuomenės požiūris į medžiotojus, nes apie 60 proc. gyventojų medžiotojus jau vertina teigiamai, pripažindami jų vaidmenį gamtos valdyme. LMŽD organizavo dvi tarptautines medžioklės trofėjų parodas, kurios padeda puoselėti tradicijas ir viešąjį dialogą. Valdydami briedžių populiaciją, rėmėmės mokslu grindžiamais sprendimais, reikalaudami tinkamų tyrimų ir duomenų.
Organizavę akciją „Medžiotojas ir medelis“ per trejus metus prisidėjome prie maždaug 1,2 mln. medelių apsaugos – toks medžiotojų indėlis į miškų apsaugą.
Taip pat pritarėme subalansuotiems mėgėjų žvejybos taisyklių pokyčiams, prisidėdami prie žuvų išteklių tvarumo ir mokslo taikymo. „Vaikai gamtoje“ – taip pavadintos iniciatyvos ir edukacijos mokyklose, kai medžiotojai vedė pamokas apie gamtą, biologinę įvairovę ir atsakingą elgesį miške. Medžiotojų įtraukimas į švietimo veiklas mokyklose tapo jų tiesioginiu darbu su vaikais ir jaunimu, skatinant pagarbą gamtai bei saugius elgesio gamtoje įgūdžius.
– Kokia, jūsų nuomone, turėtų būti medžiotojų organizacija?
– Šiuo metu stovime prieš egzistencinį iššūkį, kurį įveikti gali tik profesionaliai valdoma ir vieninga bendruomenė. Svarbu sutvarkyti visą komandą ir vidinį personalą, su kuriais vėliau galima atlikti daugiau gerų darbų. Buvau išsikėlęs užduotį pagerinti medžiotojų įvaizdį, nes ne visi žmonės supranta, ką iš tikrųjų jie veikia. Iki šiol mumis pasitikėjo mažas procentas gyventojų ir nelabai įsivaizdavo, ką mes darome kišdamiesi į gamtos reguliavimo procesus. Bet, jeigu Lietuvos medžiotojai patys nevaldys savo likimo, už juos tai padarys asmeninių tikslų siekiančios grupės ar tie, kurie gamtą mato tik per ekranus. Todėl atėjo laikas LMŽD paversti nepalaužiama, modernia ir edukacija grįsta jėga.
Susiskaldymas buvo „prabanga“, kurios, ačiū Dievui, nebeturime. Skirtingų interesų grupės nemažai metų pūdė organizaciją iš vidaus, o išorės oponentai tuo naudojosi. Prieš ketverius metus sutarėme tai pakeisti, žengėme pirmuosius žingsnius. Jie nebuvo lengvi, priešingai – kainavo laiko, sveikatos, lėšų, bet svarbiausia – išmokome dirbti kartu. Sutarėme dėl vertybių, tikslų ir to, kas mes esame. Bet tų kelerių metų buvo per mažai, kad atkurtume tai, kas buvo naikinama ir griaunama dešimtmečius, todėl, sakau atvirai, permainos turi būti ne tik tęsiamos, bet daromos dar greičiau ir su daugiau jėgos nei iki šiol. 30 tūkst. narių jungianti bendruomenė turi tapti stipriausia gamtą saugančia organizacija, formuojančia šalies gamtos ir aplinkosaugos politiką, o ne prašančia kažkokios išmaldos prie durų.
Sieksiu transformuoti centrinę draugijos valdžią taip, kad ji tarnautų rajonų medžiotojams per įteisintą regionų vadovų tarybą, o vietoj švaistomų resursų pavieniams projektams būtų sukurtas centralizuotas teisinės pagalbos ir krizių valdymo fondas, ginsiantis kiekvieną narį nuo nepagrįsto spaudimo ar konfliktų su ūkininkais bei miškininkais.
Mano programoje ypatingas dėmesys skiriamas naujai kartai. LMŽD reikia padaryti oficialiu švietimo sistemos partneriu, tradicines šventes paversti atvirais visuomeniniais renginiais, įgalinti šiuolaikinį Tado Ivanausko vardo etikos kodeksą bei aktyviau integruotis į šalies gynybos sistemą ne ginklais, o žiniomis ir per būrelių infrastruktūrą.
– Teigiama, kad medžiotojų bendruomenė sensta. Ką darysite, kad jaunimas būtų ne tik gamtos mylėtojais, bet ir jos saugotojais, tvarkytojais?
– Taip, medžiotojų bendruomenė sensta – tai faktas. Jei neatversime durų naujiems nariams šiandien, rytoj nebus kam saugoti Lietuvos gamtą. Sukursime modernią platformą, kurioje kiekvienas naujokas ras viską – nuo kursų iki „Būrelių banko“. Taip panaikinsime „uždaros bendruomenės“ stigmą – padėsime motyvuotiems naujokams rasti savo kolektyvą be asmeninių pažinčių ir skatinsime geriausios valdysenos būrelių praktiką.
Dar aktyviau griausime stereotipus – stipriau remsime moterų medžiotojų judėjimą. Tai sparčiausiai auganti grupė, kuri įneša naują kultūrą, estetiką ir empatiją, ardančią pasenusius stereotipus. Dalinsimės žiniomis ir patirtimi – kiekvienas naujas narys gaus patyrusį mentorių, kuris mokys ne kaip spausti nuleistuką, bet kaip jausti mišką ir gerbti tradicijas.
Tapsime oficialiais švietimo sistemos partneriais – kiekviename rajone organizuosime išvykas į miškus, kur vaikai mokysis ne iš vadovėlių, o stebėdami pėdsakus, lesyklas ir suprasdami gamtos ekosistemos pusiausvyrą. Prie medžiotojų kolektyvų steigsime vaikų sekcijas tam, kad vaikai, kurie padeda statyti bokštelius ar vežti pašarų, būna varovais, užaugtų su teisingu vertybiniu stuburu. Trofėjų parodas transformuosime į šiuolaikinius edukacijos renginius, įgalinsime virtualią realybę ir interaktyvias ekspozicijas, kad miesto vaikas suprastų, jog medžioklė yra gamtos saugojimas, tradicijų puoselėjimas, populiacijų valdymas, o ne niokojimas. Ir dar aktyviau eisime į mokyklas – ne tik skleisime žinią apie unikalią Lietuvos gamtą, bet ir įtrauksime mokinius į savarankišką jos pažinimą, organizuodami išskirtines stovyklas ir praktikas skirtingais metų laikais.
Sakoma, kad uždaras būrelis yra silpnas būrelis, tad skatinsime medžiotojų būrelius tapti vietos bendruomenių širdimi. Todėl sukursime pirmąjį šalyje „Būrelių banką“, į kurių bendruomenių narius galės pretenduoti nauji nariai, atitinkantys aukščiausius gamtos sargų reikalavimams. Skatinsime būrelius rengti atviras „Gamtos dienas“ vietos gyventojams su žvėrienos patiekalų degustacijomis, talkomis miškuose ir parama kaimo bendruomenėms. Stengsimės parodyti, kad savo plotuose žinome kiekvieną žvėrį ir juo rūpinamės moksliškai pagrįstais metodais, pasitelkę moderniausias technologijas perkelsime šalies žvėrių apskaitą į naujus standartus. Ir, galų gale, užčiaupsime bet kokį populizmą konkrečiais faktais apie mūsų darbus – tonas išvežtų pašarų, kilometrus pamiškių, išvalytų nuo šiukšlių, investicijas į smulkiąją fauną.
Organizuosime kitokias tradicines medžiotojų šventes, jos taps atvirais visuomeniniais renginiais su edukacijomis, kulinariniu paveldu (žvėrienos degustacijomis) ir pramogomis šeimoms. Investuosime į bendruomenės reputaciją ne tuščiais pranešimais ar postais socialiniuose tinkluose, o per geriausius pavyzdžius ir realius darbus Lietuvos gamtai. Kursime bendrus projektus su aplinkos apsaugos specialistais, mokslininkais ir ornitologais, įrodydami, kad medžiotojų žinios ir resursai yra kritiškai svarbūs saugant retas rūšis.
Įgalinsime medžiotojo etikos kodeksą, pavadintą Tado Ivanausko vardu, kad jis atitiktų šiuolaikinius standartus. Garbingas elgesys su laimikiu ir pagarba kolegoms bei visuomenei – nediskutuotinas prioritetas. Skatinsime ir pažangių technologijų, dronų, termovizorių (paieškai) bei skaitmeninių stebėjimo sistemų naudojimą moksliškai pagrįstai apskaitai vykdyti ar visuomenės edukacijai.
LMŽD privalo tapti vieninteliu ir stipriausiu „skėčiu“ ne po penkerių ar dešimties metų, o kuo greičiau – tik veikdami kaip viena stipri armija galėsime diktuoti sąlygas derybose su valdžia ar bet kuo kitu.
Reikia nustoti švaistyti resursus pavieniams projektams rajonuose ir sukurti centralizuotą „skydą“ – teisinės pagalbos ir krizių valdymo fondą, kuris gintų kiekvieną narį ar medžiotojų kolektyvą nuo nepagrįsto spaudimo, karų su ūkininkais, miškininkais arba išorės bandymų mus sunaikinti ar išardyti. Centrinė valdžia privalo tarnauti ne rajonų organizacijoms, o rajonų medžiotojams, kurie stiprintų centrą. Tam ruošiamės įteisinti nuolatinę regionų vadovų tarybą. Ir taip sukursime vieningą naujos kartos gamtos sargų-medžiotojų parengimo sistemą, pakelsime ją į naują lygį, padarydami pavyzdine, geidžiama, suteikiančia kiekvienam aukščiausios kompetencijos žinias.
Aš nesiūlau lengvo kelio – lengvi keliai ne man. Mano charakteris nėra lengvas, bet aš iki galo padarau tai, ką darau. Todėl ir siūlau šiandien valdomą, stiprią ir į ateitį orientuotą organizaciją, kurioje kiekvienas pažadas būtų įgyvendintas. Turime kurti pokyčius, o ne vien tik juos stebėti.
– Kokio sumanymo įgyvendinimą laikytumėte svarbiausiu ateinančioje kadencijoje?
– Štai Lietuvos nepriklausomybę apsprendė vienas žodis – nepriklausomybė, reikėjo atsijungti nuo Sovietų sąjungos, pakeisti mentalitetą, bet pirmiausia buvo nepriklausomybė, o vėliau – visų kitų dalykų keitimas. Dabar svarbu, ar medžiotojai patikės LMŽD vadovybe. Šiame suvažiavime ir paaiškės, ar jie nori būti vieningi. Juk jau sukurta medžiotojų strategija, priimtos tolesnės mūsų veiklos koncepcijos, kad medžiotojai galėtų save vadinti LMŽD nariais. Nes šiandien LMŽD narių – fizinių asmenų – nėra, LMŽD yra tik struktūros, asociacijos ir pan. Iš tikrųjų turėtų būti ne asociacijų, ne rajoninių draugijų LMŽD, bet tikrų fizinių Lietuvos medžiotojų draugija.
Ar pavyko man per penkerius metus įtikinti medžiotojus, kad tik taip turėtų būti? Sakyčiau, kad ne. Seimą, Vyriausybę ir visus kitus aplinkinius lengviau sekasi įtikinti nei pačius medžiotojus, kad turime elgtis garbingai ir būti vieningais. Suvažiavimas parodys, ar mes jau esame pasirengę keistis. Juk Vinstonas Čerčilis laimėjo karą, bet nelaimėjo rinkimų, nors buvo apgynęs Didžiąją Britaniją nuo Hitlerio. Todėl ir aš medžiotojų elgesį priimu normaliai, nes darbai nevienodai įvertinami, nevienodai priimami. Medžiotojų mentalitetas sako, kad taip turėjo būti. Lietuvos nepriklausomybė atėjo per juodą darbą, taip ir medžiotojų vienybė bus pasiekta per atitinkamus darbus. Šiuo metu kiekviena medžiotojų asociacija gali elgtis kaip tik nori, pvz., Šiauliuose – vienaip, kitur – kitaip, trečia – dar kitaip, o ketvirta – išvis nieko nedaryti.
Dalis medžiotojų net nemokėdami mokesčių naudojasi visomis galimybėmis, kurias iškovojo LMŽD. Sakyčiau, jog medžiotojų bendruomenėje dar nėra vienybės, nors nuomonių įvairovė – didelė. Iš esmės nuostatos, kaip turėtume elgtis, turėtų būti vienos. Juk valstybė mums suteikė teisę reguliuoti savo turtą. Todėl būsimoje kadencijoje norėčiau visus įvardytus tikslus pasiekti mūsų bendruomenės ir valstybės labui.
Žinoma, kur Lietuvoje nuolat gyvena lokys. Jau ketvirtas pranešimas šį pavasarį
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
