Vasaris yra lapių rujos metas, kai rudosios, pamiršusios maitinimąsi ir kartais net saugumą, leidžiasi į meilės žaidimus. Tai laikas, kai šios gražios ugninio kailio savininkės dažnai matomos dieną atvirose vietose, o jei jų nematome, girdime ilgą, skardų „vu hu huu“, sklindantį kažkur iš tolo.
Žiema apskritai, o ypač vasaris, yra labai tinkamas metas lapių medžioklei. Mūsų pasakojimo herojus tuo ir užsiėmė, kol medžioklės deivė jam netikėtai padovanojo visiškai neplanuotą ir stebinantį laimikį.
Visur skambėjo skundai dėl lapių išpuolių vištidėse.
Kaip atskirti šakalą nuo lapės? Medžiotojos dienoraštis #24
„Savo medžioklės klubo plotuose šį sezoną aktyviai užsiimu lapių medžiokle. Jau praėjusiais metais vietos gyventojai bent kelis kartus per savaitę skambindavo į mūsų klubą ir pasakodavo apie lapių siautėjimą sodybose. Todėl nuo praėjusio rudens šiuos plėšrūnus medžioju labai aktyviai ir iki vasario pradžios mano sąskaitoje jau buvo 70 lapių“, – pasakojo medžiotojas Tomas Karalius.
Dėl didelio rudųjų plėšrūnų populiacijos tankio nemaža dalis sumedžiotų lapių buvo užsikrėtusios niežais, tačiau dauguma, ypač tos, kurios buvo sumedžiotos žiemą, galėjo pasigirti ir gražiu kailiu.
„Be to, pagalvojau, kad jeigu jau įdėjau tiek daug darbo, verta tuo pasidalyti ir su kitais. Išsiunčiau nuotraukas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos organizuojamam konkursui Sumedžiok plėšrūną, išsaugok kurapką ir kurtinį, kuris skirtas smulkiųjų plėšrūnų medžioklės populiarinimui. Dėl laimingų aplinkybių galėjau nusiųsti ne tik lapių nuotraukų“, – pasakojo medžiotojas ir pasidalijo istorija, kaip jam pavyko sumedžioti Lietuvoje kol kas labai retą plėšrūną.
Jeigu būčiau pažvelgęs į kitą pusę, galbūt nebūčiau sumedžiojęs
Kiekvienas medžiotojas žino tą jausmą, kai milijonas smulkių detalių ir įvykių susidėlioja būtent taip, kaip reikia. Tačiau tai supranti tik tada, kai laimikis jau sumedžiotas. Toks jausmas aplankė ir mūsų pasakojimo herojų, kai jis pagaliau apžiūrėjo savo laimikį.
„Sėdėjau bokštelyje, tiesiog stebėjau lapes, analizavau jų judėjimo kelius ir planavau kitas medžiokles. Žinoma, buvau pasiruošęs keisti poziciją, jei jos būtų priartėjusios“, – pradėdamas pasakoti apie trofėjaus sumedžiojimą sakė Tomas.
Jis atskleidė, kad nors yra dar palyginti jaunas, medžioja jau 25 metus, faktiškai nuo ankstyvos vaikystės. Iki šiol jis laikosi senosios mokyklos, todėl nenaudoja termovizinių taikiklių. Pats pripažįsta, kad nėra technologijų priešininkas. „Man tiesiog patinka medžioti senuoju stiliumi, remiantis pojūčiais ir instinktais.“
Tą vakarą, sėdėdamas bokštelyje, Tomas pastebėjo judesį sniege ir, pasižiūrėjęs per termovizorių, suprato, kad jo kryptimi artėja kažkoks plėšrūnas. Gyvūnas buvo maždaug 300 metrų atstumu ir artėjo.
„Iš pradžių galvojau, kad tai lapė. Pagal dydį gyvūnas atrodė panašus. Kai jis priartėjo ir atsirado galimybė šūviui, pamačiau kitokias kūno formas ir uodegą. Supratau, kad tai gali būti šakalas. Ir judėjimas prieš pat šūvį buvo visai ne toks, kaip lapės“, – pasakojo medžiotojas.
Priėjęs prie sumedžioto plėšrūno jis negalėjo patikėti savo sėkme, nes anksčiau šiame krašte šakalų nebuvo nei matyta, nei girdėta. „Yra žinoma, kad šie gyvūnai plinta iš pietų palei vakarinę pakrantę. Dalis galbūt ateina iš Latvijos, o dalis, kaip nurodė vienas iš medžiotojų ir taksidermijos meistrų, galėtų atkeliauti iš Kaliningrado srities. Šiuo metu tam yra labai palankios sąlygos, nes Kuršių marios yra užšalusios ir gyvūnai ledu gali be kliūčių pasiekti mūsų šalį.“
Džiaugdamasis sumedžiotu retu plėšrūnu Tomas atskleidė, kad daugelis medžiotojų atvyko pas jį gyvai apžiūrėti gyvūno, buvo net pasiūlymų įsigyti trofėjų. Vis dėlto jis nusprendė atiduoti sumedžiotą šakalą taksidermistui ir pasigaminti iškamšą. Kartu bus parengtas ir trofėjus, būtent kaukolė, kuri bus perduota vertinimui Lietuvos trofėjų ekspertams.
Pokalbio pabaigoje Tomas atskleidė, kad jo tikslas yra gauti Lietuvos mažąjį ketvertą. Tai neseniai įsteigtas trofėjų apdovanojimas, skiriamas už bronzinio, sidabrinio ar auksinio barsuko, lapės, usūrinio šuns ir bebro kaukoles. Surinkęs tos pačios medalių kategorijos trofėjus autorius gauna puošnią statulėlę.
Puiki motyvacija įsitraukti į smulkiųjų plėšrūnų populiacijų reguliavimą, taip rūpinantis kitų smulkių gyvūnų, paukščių ir stirnų jauniklių išlikimu, taip pat mažinant ligų plitimą.
Požymiai, kaip atskirti šakalą nuo lapės
Kojos. Šakalas taip pat, kaip ir lapė, turi keturias kojas. Tačiau kalbant rimtai, šakalo kojos yra maždaug du kartus ilgesnės nei lapės. Ypač išsiskiria užpakalinių kojų užpakalinės dalies kailis, vadinamosios kelnės.
Letenos. Antrojo ir trečiojo pirštų pagalvėlės yra iš dalies suaugusios. Pėdsakuose smėlyje ar sniege tai labai gerai matyti. Evoliucijos eigoje šakalai taip prisitaikė greičiau bėgti atvirose vietovėse. Šis gyvūnas kilęs iš Azijos regionų ir yra prisitaikęs gyventi žolėtose lygumose bei žemės ūkio teritorijose.
Uodega. Šakalo uodega yra aiškiai trumpa ir buka. Su visu kailiu ji siekia tik iki užpakalinės kojos sąnario. Judėdamas šakalas uodegą neša panašiai kaip vilkas, o ramybės būsenoje beveik niekada nekelia jos aukščiau nugaros linijos.
Ausys. Stebint gamtoje plėšrūną, kai neaišku, ar tai lapė, ar šakalas, svarbu atkreipti dėmesį į ausų spalvą. Lapės ausų užpakalinė pusė yra juoda, o šakalo ausys išlieka rusvos. Proporcingai jos yra žemesnės nei lapės.
Galva. Žiūrint iš priekio, šakalo galvos siluetas yra aiškios rombo formos, ausys proporcingai nedidelės, akys taip pat palyginti mažos. Žiemą ryškiai matomos žandenos ir vadinamoji apykaklė. Snukis smailus, tačiau apskritai galva yra didesnė nei lapės.
Kūnas. Iš tolo lapė su savo ilga uodega žiemą atrodo tarsi dešra ant sniego. Net ir be sniego lapės kūno geometrija yra pailgas stačiakampis. O šakalo kūno proporcijos yra maždaug trys iš dviejų, o kartais net artimesnės kvadratui.
Judėjimas. Šakalas dažnai bėga risčia, jo judesiai gana spyruokliuojantys. Lapės bėgimas yra tolygus ir plastiškas.
Dydis. Apskritai šakalas atrodo maždaug du kartus didesnis už lapę. Pagal svorį jis taip pat yra gerokai sunkesnis.
Naujas plėšrūnas mūsų šalyje
Šakalas Baltijos valstybėse pasirodė palyginti neseniai, o jo atsiradimas siejamas su natūraliu arealo plėtimusi, o ne su sąmoningu žmogaus įvežimu. Būtent dėl šios priežasties šakalas nelaikomas invazine rūšimi. Gyvūnai į Baltijos regioną ateina savarankiškai, plisdami iš pietų palei Vakarų Europos ir Baltijos jūros pakrantes, naudodamiesi atviromis kraštovaizdžio erdvėmis, žemės ūkio teritorijomis ir pajūrio juosta. Žiemomis, kai susidaro stabilus ledas, jie gali įveikti ir vandens kliūtis.
Šiuo metu šakalų buvimas dažniausiai fiksuojamas vakarinėje Lietuvos dalyje, netoli pakrantės, pavienių pastebėjimų yra ir Latvijoje bei Estijoje. Populiacija dar nedidelė ir fragmentuota, be aiškios, stabilios struktūros.
Ekologiškai šakalas užima panašią vietą, kaip ir lapė. Tai oportunistinis plėšrūnas ir maitėda, mintantis smulkiais žinduoliais, paukščiais, kritusiais gyvūnais, taip pat naudojantis žmogaus ūkinės veiklos sukurtus išteklius. Dėl nedidelio gausumo jo poveikis vietinėms rūšims Baltijos valstybėse šiuo metu laikomas ribotu, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje galima konkurencija su lapėmis ir kitais smulkiaisiais plėšrūnais.
Dėl šių priežasčių šakalo plitimas yra atidžiai stebimas. Tai yra ne svetima, dirbtinai introdukuota rūšis, o natūrali Europos faunos dalis, reaguojanti į klimato kaitą, kraštovaizdžio atvirumą ir maisto išteklių prieinamumą.
Lokys Zarasų rajono miestelije! Kodėl lokiai vis dažniau pastebimi žmonių gyvenamosiose vietovėse?
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
