Šunys

Universalus medžioklinis šuo – vokiečių spanielis0

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Išvertus iš vokiečių kalbos, Deutscher Wachtelhund reiškia „vokiečių putpelinis šuo“. Tačiau vachtelhundai yra išvesti kaip universalūs šunys, galintys dirbti vandens paukščių ir mažųjų plėšrūnų medžioklėje, sekti kraujo pėdsakais ir ginti didelį grobį lojimu. Veislė išvesta Vokietijoje XIX amžiuje, kai vis daugiau žemos kilmės žmonių, neturinčių galimybės laikyti keleto specialių medžioklinių šunų, norėjo užsiimti šia kilmingųjų veikla ir pradėjo kurti universalią veislę.

Tiksliai dokumentuotas veisimas pradėtas 1903 metais. Rudolfas Friessas, kuris daugelį metų augino šios veislės šunis, įvedė skyrimą spalvomis – rudi ir kerši (su baltomis dėmėmis). Tokį skirstymą lėmė ne tiek estetika, kiek skirtingi pradiniai gabumai. Rudieji spanieliai dirbo kontaktuodami su šeimininku, ieškodami grobio nedideliu atstumu. Keršieji buvo daug savarankiškesni ir apdovanoti gera uosle, daug tinkamesni ginimui. Mūsų laikais šie skirtumai nebėra tokie ryškūs, nes ilgainiui buvo poruojami abiejų spalvų variantų šunys ir darbiniai gebėjimai išsilygino.

Vokiečių spanielis klasifikuojamas kaip stoberhundas (vok. Hund – šuo, Stöber – varovas). Jis pasiekia 54 centimetrų ūgį ir 30 kilogramų svorį. Šuns kailis storas, vidutinio ilgio, kiek garbanotas, rečiau beveik lygus. Šuo yra stiprus, raumeningas ir labai ištvermingas. Rusijos medžiotojai savo forumuose nenuilsdami giria šios veislės darbą savo šalies medžioklės sąlygomis – miške, pelkėtose ir itin apaugusiose pievose. Palyginti šį spanielį su rusų medžiokliniu spanieliu yra tas pats, kas lyginti „zaporožietį“ su UAZ.

Vachtelhundas

Žinoma, šis palyginimas labai kategoriškas, tačiau veislė, kuri išvesta užpildant dydžio ir miklumo skirtumą tarp vokiečių trumpaplaukio paukštinio šuns ir vokiečių medžioklinio terjero, tikrai pateisina visus medžiotojų lūkesčius. Vokiečių spanieliai naudojami sudėtingomis sąlygomis: miško tankmėje, kalnuose, pelkėje, sniege. Šios veislės šunys turi įgimtą gerą uoslę ir natūralų polinkį ieškoti paukščių ir juos aportuoti, todėl jie yra labai tinkami vandens paukščių medžioklei. Tačiau daugiausia vachtelhundai dirba medžiojant su varovais.
Dėl ryškaus instinkto ir labai gyvos prigimties vokiečių spanieliai sunkiai pakenčia gyvenimą apribotomis sąlygomis – mažuose butuose. Paprastai juos įsigyja profesionalūs medžiotojai ir miško sargai. Vokietijoje, norint naudoti šiuos šunis medžioklei ir veisimui, naujieji šeimininkai iki šuniui sulaukus 18 mėnesių privalo pereiti bandymą, į kurį įeina darbas su kiškio pėdsakais. Šuo neturi bijoti šūvio ir vandens. Yra dar du bandymų lygiai suaugusiems šunims, kai tiriamas šuns darbas sekant kraujo pėdsakus, gyvūno ginimas, darbas vandenyje ir kt. Norint auginti vokiečių spanielius ne kilmės šalyje, reikalingi displazijos tyrimai šuniui ir kalei, darbinių bandymų diplomai ir Vokietijos vachtelhundų klubo leidimas.

Vokiečių spanielį galima laikyti ir namuose, ir voljere, tačiau nepamirština, kad šuniui reikia nuolatinio kontakto su žmonėmis ir kitais šunimis, ilgų pasivaikščiojimų, pakankamo krūvio ir nuoseklaus dresavimo. Abu laikymo būdai turi savo privalumų ir minusų. Lauke gyvenantis šuo bus sveikesnis, vilna bus storesnė, bet atskirtis gali sukelti bendravimo ir paklusnumo problemų. Gyvenimas šeimoje, namuose šunį padaro švelnesnį, tingesnį, tačiau sukuria glaudų kontaktą su žmonėmis ir, svarbiausia, su šeimininku. Medžioklės kompaniono ištvermė medžioklėje priklauso ne tik nuo įgimtų savybių, bet ir nuo to, kiek laiko skirsite pasivaikščiojimams ir treniruotėms. Kuo dažnesni ir tolimesni pasivaikščiojimai, tuo ištvermingesnis jūsų šuo bus medžioklėje.

Veislės aprašymuose minėta, kad vokiečių spanielių charakteris yra draugiškas ir linksmas, jie yra labai protingi ir lengvai mokosi. Jauniklį dresuoti geriau pradėti kuo anksčiau. Su šunimi reikia daug vaikščioti, rodyti jam būsimų užsiėmimų plotus, mokyti komunikuoti, pačiam stebėti šunį, nes nuo to, kaip gerai medžiotojas susikalbės su savo naujuoju kompanionu, priklausys visas būsimas medžioklinis gyvenimas. Komandų reikia mokyti kantriai ir nuosekliai, be moralinio spaudimo ir fizinių bausmių.

Niekada nepamirškite jauniklį pagirti ir apdovanoti už teisingai atliktą darbelį. Taip pat ir paaugusiems šunims svarbiausi yra šeimininko pagyros žodžiai, paglostymai, linksmi žaidimai ir koks gardumynas po gerai padaryto darbo. Tarp kitko, nereikia manyti, kad namuose duotas elnienos, briedienos, stirnienos ar antienos kąsnis privers šunį būsimoje medžioklėje pradėti dirbti sau. Namuose duota mėsa yra tik ėdalas, turintis medžiojamo gyvūno kvapą. Tai yra atsidėkojimas už šuns atsidavimą, leidžiantis jam suprasti, kodėl apskritai reikia stengtis šeimininkui padėti.

Lietuvoje

Mūsų medžiotojai šį universalų šunį pažįsta ir augina jau 20 metų. Pirmasis vokiečių spanielis atvežtas 1995 metais ir jų pradininkas buvo medžiotojas ir kinologas Evaldas Kuodaitis. Augintojas Gottfriedas Prechtlas iš Vokietijos daug medžiojo Jurbarko miškuose Lietuvoje ir, įvertinęs vietos specifiką ir medžioklės ūkių ypatybes, padėjo pasirinkti ir patarė E. Kuodaičiui įsigyjant pirmąją kalytę Sindi vom Modautal. Antrasis buvo šuniukas Vogtas von Riedelstei, kurį medžiotojas paėmė 1998 metais. Pats Evaldas Kuodaitis atskleidžia, kad tuo metu gyveno Vokietijoje ir jam pasisekė rasti medžioklinių šunų rengimo kursus. Metų amžiaus Vogtas sėkmingai išlaikė Jagdeignungsprüfung – jauniklių bandymus. 2000 metais buvo atvežta kalė Quetsche vom Lahntal, kuri dovanojo Lietuvai pirmąsias dvi vokiečių spanielių vadas. Ketvirtasis šuo Lietuvoje buvo Shrekas Hanolmagas, kurio darbiniai instinktai ir gebėjimai puikiai papildė vokiečių spanielių genofondą.

E. Kuodaitis sako, kad šiuo metu tikslus vachtelhundų skaičius Lietuvoje nežinomas. Apytikriai turėtų būti apie 35 šunis. Dalis gimė čia pat, dalis įvežti iš Vokietijos ir Lenkijos. Kilmės šalyje vokiečių medžioklinis spanielis privalo praeiti darbinius bandymus. Pirmieji yra jauniklių testai, kuriuose vertinamos įgimtos savybės. Paskui seka sudėtingesni bandymai. Sunkiausias egzaminas būna šunims, skirtiems veisti. Vokiečių spanieliai dirba visą laiką. Kalės jau po dviejų mėnesių nuo šuniukų atsivedimo grįžta į darbą. Lietuvoje gimusius ir gyvenančius šunis taip pat būtina testuoti.

Be darbinių bandymų diplomų negalima gauti poravimosi leidimo. Jeigu norite įsigyti grynaveislį dirbantį vokiečių spanielį, E. Kuodaitis pataria patikrinti, ar jo tėvai turi darbo diplomus. Jeigu ne, tokia vada nebus legali. Nepaisant to, kad pas mus retai, bet vis dėlto galima įsigyti vachtelhundų šuniukų, medžiotojas pasirenka įvežti šunį iš Vokietijos ar Lenkijos. Darbiniuose bandymuose Vokietijoje gimę šunys rodo daug geresnius rezultatus. E. Kuodaitis pasakoja, kad įsigyti šį universalų medžioklinį šunį kilmės šalyje visai nėra lengva. Šiai veislei tinka posakis „medžiotojai augina medžiotojams“. Norint įsigyti šuniuką, reikia rekomendacijos. Geriausia, jei naująjį savininką augintojui rekomenduos koks nors vietinis medžiotojas arba veislės klubo narys. Bet ir tada reikia laikytis tam tikrų reikalavimų.

Nuotrauka: iš archyvo

Pats E. Kuodaitis šunims įsigyti gavo rekomendacijų. Vėliau jis pakvietė savo šuns augintoją, Vokietijos vachtelhundų klubo narį ir teisėją į Lietuvą, kad galėtų gauti pripažinimą apie naujųjų veislės atstovų darbą realioje medžioklėje. Tačiau Vokietijos augintojai nenoriai parduoda jauniklius į užsienį, ypač jeigu kalbama apie rytų kryptį. Ne tik dėl nežinomų aplinkybių, bet ir bijant informacijos trūkumo apie šuns gabumus, vystymąsi ir naudojimą ateityje.

Lietuvos kinologai glaudžiai bendradarbiauja su Vokietijos šunų klubais ir specialistais mokymų ir lauko bandymų srityje. Pas mus vyksta įvairių tipų darbiniai bandymai. Vieni jų yra specialiai orientuoti į veislės jauniklius, prie kurių priskiriami ir spanieliai. Tačiau jie ne visiškai atitinka vokiečių spanielio darbo specifiką ir galimybes. Problema yra ta, kad Baltijos šalyse neįmanoma surengti tinkamų vokiečių spanielių darbinių savybių bandymų, nes svarbiausias objektas, leidžiantis geriausiai įvertinti šuns uoslės tikslumą ir galią, balsą, ištvermę, uolumą ir kitas savybes, yra kiškis. Vokietijoje kiekvienam šuniui bandymams turi būti duodami du kiškiai. Jeigu dalyvauja tik keturi šunys, reikia aštuonių ilgaausių. Kur Lietuvoje rasti vietą su tokia tankia populiacija, kad kiekvienam dalyviui būtų parūpinti dveji švieži kiškio pėdsakai? Nepadės jokios imitacijos! Šuo nelos, jeigu reikės sekti velkamo triušio ar net kiškio pėdsaką. Jis bus šaltas ir varovas nerodys tinkamo darbo.

Apie Lietuvos medžiotojų patirtį su vokiečių spanieliais ir šios veislės panaudojimą klausėme kinologo Vytauto Tamošiūno. Jis atsakė, kad prasidedant medžioklės sezonui su vokiečių spanieliu galima eiti į individualią medžioklę. Be to, tinkamai išmokius paprasto paklusnumo, šunį galima ne palikti automobilyje, o imti drauge ir liepti gulėti po bokšteliu. Rugpjūtį prasideda ančių medžioklė. Taip pat rujojat elniams spanielis bus geras padėjėjas, jeigu reikės medžioti sužeistą gyvūną. Kai prasideda medžioklė varant, čia spanielis gali panaudoti pagrindinį kozirį – porakanopių varymą lojant.

Medžioklinis vokiečių spanielis yra visoms medžioklės rūšims tinkama veislė ir su juo galima medžioti ištisus metus. Įdomu tai, kad vienodas darbas tam tikru laikotarpiu ar koks nors užsiėmimas mokymo metu neturi įtakos šuns gebėjimui prisitaikyti ir gerai dirbti visų kitų rūšių medžioklėje. Skirtumai gali būti susiję arba su prigimtimi, arba su šuns temperamentu. Švelnesnio charakterio šuniui sunkiau dirbti su šernais. Aštresnį ir piktesnį šunį sudėtingiau sulaikyti nuo stirnų ginimo, bet yra būdų šį žalingą įprotį pataisyti. Medžioklėje vokiečių spanielis yra labai savarankiškas. Jis neseks tų pačių pėdsakų su kitu šunimi arba būryje. Vokiečiai juos vadina Solo Jäger (savarankišku medžiotoju). Apskritai vokiečių spanielis yra labai protingas ir lengvai dresuojamas.

Lėtai ir įsijautus

Nuotrauka: iš archyvo

Nors vokiečių spanielis, kaip didžioji dalis Vokietijos medžioklinių šunų, yra universalus, tačiau jo pagrindinė vertė yra varovo gebėjimai ir labai išraiškingas balsas sekant pėdsakus. Kai šuo gena gyvūno pėdsakus ir loja, medžiotojas visuomet žino, kur yra jo padėjėjas. Gerai pažįstant savo šunį, pagal lojimą galima suprasti net koks gyvūnas genamas. Dar vienas puikus vokiečių spanielio privalumas yra lėtas darbo tempas. Kaip sakė veislės pradininkas ir augintojas Frederikas Robertas, „šuo, kuris varo gyvūną balsu, negali bėgti greitai“. Ir tai yra suprantama, nes pusė plaučių tūrio naudojama lojimui, pusė – uodimui.

V. Tamošiūnas pabrėžia, kad toks darbo stilius yra labai patogus būtent medžiotojams. Medžiojamas gyvūnas kreipiamas į priekį lėtai, be streso, ir žmogus gali tinkamai pasirengti šūviui. Be to, gyvūnui nelieka laiko koncentruotis į tai, kas yra priešais, stebėti medžiotojų judesius ir klausytis netyčia keliamų garsų, nes daugiausia dėmesio skiriama piktajam šuniui, kuris kelia tokį didelį triukšmą ir neatsilieka. Palyginimui galima prisiminti, kaip vyksta medžioklė varant su laikomis. Didžiosios Vakarų Sibiro laikos gena gyvūną taip greitai, kad jis žaibiškai perbėga per medžiotojų liniją ir neretai nė vienas net nespėja pakelti ginklo, ką jau kalbėti apie taikymąsi. Be to, laikos pėdsakus seka tylėdamos, o tai irgi apsunkina užduotį. Tokiomis sąlygomis negali būti nė kalbos apie tinkamą elnio, briedžio ar stirnino trofėjaus įvertinimą.

Vokiečių spanieliams būdingas ir sveikas pyktis ant šernų bei kitų porakanopių. Šuo yra labai drąsus ir sėkmingai sulaiko genamą gyvūną, sustabdo rastą sužeistą grobį, kol prieis medžiotojas ir atliks savo darbą. Taip pat vachtelhundai yra gana pikti ant nedidelių plėšrūnų ir dėl savo kresno sudėjimo gali aportuoti net suaugusią lapę.
Lietuvoje vokiečių spanieliai įvesti pakankamai seniai, kad būtų galima spręsti apie veislės tinkamumą mūsų sąlygoms.

Susiję straipsniai

Nors vachtelhundas yra spanielis, jis yra tokio paties dydžio kaip vidutinio dydžio laika. Gerokai apaugę miškai, pelkėtos vietos ir tankūs krūmynai nesukelia šuniui jokių sunkumų. Ir žvarbiomis žiemomis šis šuo jaučiasi puikiai. Ne veltui vokiečių spanieliai yra labai populiarūs Vokietijoje, Bavarijoje. Ten žiemos būna labai sniegingos. Kalnų perėjose pusnys gali būti aukštesnės už rimto medžiotojo ūgį, bet šuniui tai yra vieni juokai. Stora vilna ir didelė fizinė ištvermė yra jo koziriai tokiomis sąlygomis. Tai liudija ir veislės populiarumas Europos šiaurėje. Pavyzdžiui, Švedijoje vokiečių spanielių yra dukart kiek Vokietijoje, veislės kilmės šalyje. Lietuvos medžiotojai taip pat suprato jų privalumus. Jurbarko apylinkėje kai kuriems kolektyvams dideliuose medžioklės plotuose jau tapo įprasta praktika medžioklėje su varovais naudoti tik vokiečių spanielius. Jokios kitos veislės šunys į medžioklės barą nebeįleidžiami. Europoje pagrindinis reikalavimas šunims, kurie naudojami varyti, yra lojimas. Yra keletas privalumų medžiojant su tokio tipo šunimis. Bare nėra vizualinio kontakto, bet yra akustinis.

Medžiotojai visuomet žino, kur yra šuo, ir pagal balsą gali nustatyti ne tik varymo stadiją, bet ir genamą gyvūną! Daugeliui tai pažįstamas jausmas: kurį laiką stovi ant linijos, miškas tylus, varnas kažkur sukranksi ir vėl nė garso, ir tada staiga kažkur tankmėje suskamba šuns lojimas. Smegenys net nespėja suvokti, bet ginklas jau pakeltas ir ausis gaudo garsą. Iš kurios pusės ateis? Medžioklė su „muzikaliais“ varovais visada yra graži ir emocinga!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.