Jau daugelį metų medžiotojai nesupranta, net piktinasi, kodėl ES mums diktuoja savo sąlygas, kodėl riboja ir net draudžia dalykus, kurie anksčiau buvo daromi ir niekada nekėlė neigiamų padarinių. Kodėl Lietuvos tarnautojai ir medžiotojų organizacijos seka ES ir neatstovauja medžiotojų interesams?
Neatstovauja būtų per griežtas žodis, nes paprastai valstybės tarnautojams ir medžiotojams atstovaujančioms organizacijoms yra surištos rankos. Norėdami būti ES klube turime priimti jo taisykles, kitaip tariant, jei esi tarp vilkų, tai ir stauk kaip vilkas. Didžiojoje dalyje Europos vilkai buvo išnaikinti prieš keletą šimtmečių, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos plotuose šios rūšies nebėra jau daugiau kaip 400 metų. Miestiečiams, prisižiūrėjusiems National Geographic laidų, vilkas asocijuojasi su išmintimi, gudrumu, laisve, nepaliesta gamta, vienu žodžiu, kažkuo romantiško, gražaus ir neapčiuopiamo. Žinoma, visas žavesys pamirštamas vos vilkui sudraskius šunį.
Pripažintina, kad mūsų valstybės biurokratai ir tarnautojai, norėdami įvesti įvairius medžioklės apribojimus, neretai teisinasi ES reikalavimais. Vis dėlto dažnai pasirodo, kad reikalavimai visai nėra tokie griežti, o nacionalinio lygio draudimai įvedami todėl, kad taip pigiau ir lengviau.
Buveinių direktyva – kertinis akmuo
Ar galime Lietuvoje medžioti vilkus, nustato Buveinių direktyva (1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos). Ji rūpinasi ne tik ES gyvūnų, bet ir augalų apsauga, nustato Natura 2000 gamtos apsaugos zonų kriterijus. Ši direktyva nėra tokia liūdnai populiari kaip Paukščių direktyva, ji mažiau žinoma, bet irgi labai svarbi.
Buveinių direktyva, pripažintina, anaiptol nėra tokia bloga medžiotojams, tik viskas priklauso nuo jos normų interpretacijos. Pavyzdžiui, Lietuvos, Latvijos ir Estijos vilkų populiacijos įrašytos V priede. Tai puiki žinia, nes šiame priede išvardytos medžioti galimos rūšys. Taip pat į jį įrašytas bebras, kurį galima laisvai medžioti Baltijos šalyse, kitaip nei kitose Europos valstybėse. Kad šalys narės galėtų laisvai medžioti V priede minimas rūšis, laikytinasi keleto sąlygų – turi būti nustatytas sezonas, medžiotina reguliariai, atliktina stebėsena ir dar keletas niuansų. Pavyzdžiui, kai Švedijos vilkų populiacija buvo įrašyta į IV direktyvos priedą, kur minimos saugomos rūšys, kurioms tvarkyti reikia specialių išimčių, ji buvo daug blogesnėje padėtyje.
Dabar Švedijoje vilkų gana daug, juos būtų galima medžioti, jie sukelia daug problemų, bet gauti išimtį gana problemiška, nes tam prieštarauja vietos žalieji. Taip daugiau kaip dešimt metų Švedijoje kovojama už galimybę medžioti vilkus. ES prieš švedus net pradėjo pažeidimų nagrinėjimo procedūrą, bet jie kovoja ir pamažu jau pasiekė tam tikrų ribotų galimybių šiuos plėšrūnus medžioti.
Lietuvos padėtis nėra bloga. Vis dėlto, regis, didžiausia problema yra žmonių požiūris, moksliškai pagrįstos stebėsenos nebuvimas ir, žinoma, finansavimo trūkumas. Be to, vilkai yra labai prieštaringa rūšis, o atsakingosios institucijos, priimdamos sprendimus, deja, nesivadovauja vien medžiotojų nuomone.
Latvija yra vienas geriausių ES pavyzdžių, kaip tvarkyti šiuos stambiuosius plėšrūnus. Latvių medžiotojai finansuoja labai gerai moksliškai pagrįstą vilkų ir lūšių stebėseną, leidžiančią kasmet gana tiksliai nustatyti populiacijos padėtį. Latvijoje vilkai ir lūšys neskaičiuojami taip kaip Lietuvoje. Kaip minėta, šį medžioklės sezoną vilkų limitas Lietuvoje nebus padidintas, nes pernai žiemą nebuvo sniego ir vilkų suskaičiuoti nepavyko. Bet Latvijoje jo net nereikia, nes stebėsena apima sumedžiotų vilkų amžiaus ir lyties struktūros tyrimą, kiek vilkė konkrečiais metais atsivedė jauniklių.
Įdomu, kad kuo daugiau atsivedama jauniklių, tuo blogiau sekasi populiacijai, nes taip bandoma per didelį praradimą kompensuoti. Ilgai manyta, kad Rusijos populiacijos „maitina“ Latvijos vilkų populiaciją dėl nuolatinės migracijos. Tyrimu nustatyta, kad Latvijoje gyvenančių vilkų DNR kitoks. Šis tyrimas Latvijos medžiotojams kasmet kainuoja keliolika tūkstančių eurų, ir jį finansuoja Medžioklės ūkio plėtros fondas, kurį sudaro medžiotojų įmokos iš kasmetinio sezoninio leidimo ir kitų panašių rinkliavų. Štai Latvijos lūšys yra Buveinių direktyvos IV priede, bet buvo pasiekta išimtis, nes ji pagrįsta neabejotinais moksliniais duomenimis. Latvijos sistema pakankamai lanksti: keičiant limitą kasmet galima tinkamai reaguoti į bet kokius teigiamus ar neigiamus pokyčius. Vis dėlto, kalbant apie rūšių tvarkymą, Latvijoje tai vienintelis teigiamas pavyzdys, nes apie kitas rūšis trūksta mokslinių duomenų.
Procedūra – didžioji pabaisa
Valstybės tarnautojams didžiausi košmarai kyla Europos Komisijai pradėjus pažeidimų nagrinėjimo procedūrą. Tai yra raudona pavojaus vėliava, galinti valstybei kainuoti labai brangiai, ir mūsų valdžia tikrai nėra pasirengusi mokėti didžiulius pinigus dėl slankų, kurtinių ir tetervinų. Pavyzdžiui, remiantis keletu argumentų būtų galima įvesti išimtį draudimui pavasarį medžioti slankas, bet tai būtų be galo brangus, ilgametis procesas, kurio metu reikėtų bylinėtis ES teisme. Kitas pavyzdys: Maltoje nėra nė vienos vietinės paukščių rūšies, tik migruojantieji.
Paukščių direktyvos 9 straipsnis numato, kad medžioklė pavasarį gali būti leidžiama, jeigu nėra kito priimtino sprendimo. Mūsų krašte tokia alternatyva yra rudeninė medžioklė, o Maltoje konkrečioms rūšims jokio priimtino sprendimo nėra. Šios šalies medžiotojai perėjo ištisą pragarą, bet vis tiek iki šiol negali laisvai pavasarį medžioti paukščių, nors ir nugalėjo ES teisme. Maltą savo didžiausia priešininke laiko Lietuvos ornitologų draugijos globėja BirdLife International, vykdanti dideles, kartais net painias ir melagingas kampanijas prieš paukščių medžioklę Maltoje. Šiemet pavasarinė medžioklė buvo sustabdyta, nes viena iš dviejų rūšių, kurias Maltos medžiotojai norėtų medžioti, nebeturi palankaus apsaugos statuso. Taip paukščių draugai šiuo faktu pasinaudojo, kad medžioklę sustabdytų.
Reikia suprasti, kad direktyvos yra kone įkaltos į akmenį, ir jų pokyčiai medžiotojams atneš vien tik blogesnių sąlygų, todėl visos organizacijos pritaria tam, kad direktyvos būtų nekeičiamos. Didžiausia problema ta, kad gyvūnų ir paukščių populiacijų padėtis nėra įkalta į akmenį, jų padėtis ne tik prastėja, bet ir gerėja, ir ką tada daryti? Pavyzdžiui, po daugelio metų dėl apsaugos daug kur kelis kartus padidėjo kormoranų populiacijos, Lietuvoje taip pat. EK parengė gaires, kurios palengvintų kormoranų tvarkymo, t. y. medžioklės, išimties įvedimą. Vis dėlto išimtį įvesti sudėtinga, todėl daugelis šalių to nesiima ir galvoja apie kitas problemas.
Trofėjai – piktasis baubas
ES koridoriuose medžiotojas vis dėlto nėra vienišas ir apleistas. Organizacijos FACE (Europos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacija) ir CIC (Tarptautinė medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos taryba) kasdien kovoja už medžiotojų teisę medžioti taip, kaip buvo iki šiol, bet opozicija milžiniška. Pernai rudenį FACE surengė konferenciją EK, kurioje dalyviams papasakojo apie geruosius stambiųjų plėšrūnų tvarkymo pavyzdžius.
Pabrėžta tai, kad kontroliuojama medžioklė stambiesiems plėšrūnams tik į naudą – jų kaimo teritorijose daugėja. Bet jeigu nėra tvarkymo instrumento, daugėja konfliktų, ir nuo jų nukenčia vien vilkai. Vis dėlto ir šioje konferencijoje nuskambėjo nuomonė, kad vilkus būtų galima leisti šaudyti, bet tai nebūtų vadinama medžiokle ir vilkų nebūtų leidžiama medžioti dėl trofėjaus. Tai tik parodo, koks iškreiptas ir neteisingas yra daugelio požiūris į medžioklę. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjus reikia šviesti, pasakoti apie geruosius pavyzdžius ir patiems juos rodyti. Labiausiai medžiotojų įvaizdį ir vietos, ir Europos lygiu formuoja patys medžiotojai, todėl labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių pavyzdžio. Svarbu tai, kad ES vilkų klausimu Lietuvai nediktuoja griežtesnių reikalavimų. Viskas priklauso nuo to, kaip kiekvienos šalies pareigūnai interpretuoja direktyvų normas.
Tarybos direktyva
14 straipsnis
1. Jei, remdamosi 11 straipsnyje numatytais stebėjimais, valstybės narės mano, kad tai yra būtina, jos imasi priemonių užtikrinti, kad į V priedą įrašytų laukinių faunos ir floros rūšių egzempliorių ėmimas iš gamtos ir jų naudojimas nesutrukdytų palaikyti palankią šių rūšių apsaugos būklę.
2. Kai manoma, kad tokios priemonės yra būtinos, viena iš tokių priemonių yra 11 straipsnyje numatytų stebėjimų tąsa. Tarp tokių priemonių visų pirma galėtų būti:
— taisyklės, reguliuojančios priėjimą prie tam tikros nuosavybės,
— laikinas ar vietinio masto draudimas imti rūšių egzempliorius iš gamtos ir naudoti tam tikras populiacijas,
— tokių egzempliorių ėmimo iš gamtos laikotarpių ir (arba) metodų reguliavimas,
— medžioklės ir žūklės taisyklių taikymas, imant egzempliorius iš gamtos, kuriose atsižvelgiama į tokių populiacijų išsaugojimą,
— rūšių egzempliorių ėmimui iš gamtos būtinų licencijų ar kvotų sistemos sukūrimas,
— rūšių egzempliorių pirkimo, pardavimo, siūlymo pirkti, laikymo ar transportavimo pardavimo tikslais reguliavimas,
— gyvūnų rūšių veisimas nelaisvėje, augalų rūšių dirbtinis dauginimas griežtai kontroliuojamomis sąlygomis, siekiant sumažinti laukinių rūšių ėmimą iš gamtos,
— taikomų priemonių poveikio įvertinimas.
