Sumedžioti stirniną iš 390 metrų atstumo – kiek tai etiška, kiek atitinka medžioklės dvasią, kaip vyksta toks procesas? Daug klausimų ir daug galimų komentarų.
O buvo taip… Nuvažiavau į svečius pas draugus į Lietuvą. Medžioklė vyko dvi dienas ir antrąją man pasisekė sumedžioti dvejų metų amžiaus stirniną selekciniais ragais. Reikia pridurti, kad Lietuvoje selekcinės medžioklės principai griežtai reglamentuoti Medžioklės taisyklėse. Sumedžiotas gyvūnas taip pat turi būti aprašytas Medžioklės lape, pildomame kaskart išėjus medžioti, netgi medžiojant antis ar usūrinius šunis.
Sėdėjau visą rytą nuo pusės keturių iki aštuonių. Prieš tai dieną ir naktį lijo, tad visa dobilų pieva miško progumoje palengva garavo. Ryto migloje mačiau tik stirnaites. Kartkartėmis pabandydavau pacypsėti, bet stirninai išlįsti kažkodėl nesiteikė.
Saulei pakilus virš miško ir pašilus kaip tik tiek, kad stirninai išlįstų pasišildyti, prie bokštelio priėjo plotų šeimininkas ir pasakė, kad reikia aplink tą lauką papildyti druskos laižyklas.
Koks yra Vector continental 2.5-15×56?
Druskos laižyklos
Na, gerai, jei medžioklės vadovas sako, reikia eiti. Nors buvau įsitikinusi, kad reikėtų tyliai pasėdėti dar kokią valandą, o tada jau pamatyčiau visą kavalierių pulką, laigantį aplink tą lauką.
Įlipome į seną jo Pajero milžiniškomis padangomis ir patraukėme aplink lauką molinga miško proskyna. Automobilis lingavo ir slydo, kartais pasvirdamas net 45 laipsnių kampu, bet judėjo pirmyn. Senasis Mitsubishi Pajero – puikus modelis, bet esant dabartinėms degalų kainoms tai nėra protingas sprendimas. Vis vien automobilis stovi tik miške ir naudojamas tik medžioklei.
Išdėliojome druskos luitus palei perimetrą. Iš viso aplink tą lauką tarp miškų įrengti penki druskos stulpai. Plotas – maždaug 4 kv. km. Laižyklos įrengtos pamiškėje. Kaip aiškino gidas, taip gyvūnams ugdomas noras būriuotis būtent toje vietoje. Jei daugiau druskos laižyklų arti nėra, o prie kai kurių dar ir įrengtos ar susiformavusios natūralios vonios, tai elniams, briedžiams ir kriuksiams norisi ten nuolat būti.
Šūvis
Būdama priešingame lauko pakraštyje nei mano bokštelis, pasižiūrėjau atgal ir pamačiau į atokaitą išlindusį stirniną. Ką tik ten buvome, burzgė mūsų variklis, mes bridome per mišką, kalbėjome, o jis vis tiek išlindo! Akivaizdžiai nusprendė, kad mūsų nebėra ir visiškai saugu.
Mano draugas pasižiūrėjo savo Zeiss Victory serijos žiūronais su tolimačiu ir pasakė, kad atstumas – 390 metrų, o stirninas – selekcinis. Jau rengiausi imti ginklą ir slinkti artyn, bet jis pasakė, kad nėra ko maivytis. Padėjo ant kapoto atraminius maišus, padėjo sureguliuoti ginklą ir pasakė: „Šauk!“
Šoviau su draugo šautuvu Blaser R93, .270 Win kalibro šoviniais. Šiuo ginklu mano draugas naudojasi jau daugelį metų. Jis pasakojo, kad yra pakeitęs jau tris vamzdžius. Be to, dabar Blaser vamzdžių šiam modeliui nebegamina, tai daro austriška kompanija. „Gali būti, kad šie vamzdžiai net geresni negu pačių Blaser gaminti“, – pasvarstė mano draugas ir bendražygis.
Jo šautuvas buvo prišaudytas 100 metrų, tačiau, apskaičiavęs balistiniu skaičiuotuvu, jis pasuko optinio taikiklio balistinį bokštelį 35 spragtelėjimais ir perdavė man.
Nebuvau šovusi iš taip toli, bet ką ir kaip reikia daryti, buvau prisiklausiusi iš šioje srityje dirbančių kolegų. O atraminiai maišai, mano pačios nuostabai, pasitvirtino kaip labai stabilus sprendimas.
Dešinę ranką padėjau ties buože, o kairę – ant optikos. Mano patarėjas iškart gana griežtai prisakė nelaikyti rankų ant taikiklio. Tad pasidėjau kairįjį delną ant mažojo atraminio maišo, parėmusio buožės rankeną. Ginklas stabiliai gulėjo ant maišų.
Prisimenu, kad vaikystėje skaičiau knygą apie indėnus, kurioje tėvas mokė sūnų šaudyti lanku. Sūnus klausė, ką reikia padaryti, kad tiksliai pataikytų, ir tėvas atsakė: „Nusitaikęs įkvėpk, sulaikyk ir pajausk širdyje tylą.“ Atsimenu šiuos žodžius visą gyvenimą ir kaskart, prieš nuspausdama nuleistuką, stengiuosi atrasti savyje tą tylą, tą pauzę tarp akimirksnių. Tai ypač svarbu šaunant iš toli.
Pataikiau į dešimtuką ir stirninas krito vietoje.
Etika
Vėliau diskutavome apie tolimo šūvio privalumus ir etinę pusę. Stirnų medžioklė įdomi, nes šių gyvūnų daug, jie smalsūs ir ne tokie greiti kaip elniai. Vis dėlto vyresnių nei penkerių metų stirninų taip lengvai nebesumedžiosi, ypač jei tie jau spėjo susidurti su žmogumi.
Prie stirnos galima prieiti labai arti ir didelė dalis medžiotojų mano, kad etiška medžioti lygiavamzdžiu iš 20–50 m atstumo. Taigi šūvis iš 150–200, ką jau bekalbėti apie 400 metrų atstumą, neva medžiotoją pažemina, nes parodo, kad žmogus nieko neišmano apie medžioklę, nesugeba prieiti ir išvis esą tai tas pats, kas safaris Afrikoje, kur didieji ponai iki zebrų privežami džipais. Šis vienoje diskusijoje išsakytas priekaištas įstrigo man į galvą. Ar taip ir yra?
Mano draugo argumentas buvo visiškai paprastas: tolimas šūvis būna daug ramesnis, daug labiau apgalvotas, o viską atlikus teisingai – ir rezultatyvesnis už skubotą šūvį į grėsmę pajutusį, netrukus spruksiantį ar jau laukais skriejantį žvėrį.
Stirninas baidosi žmogaus, o žmogus nervinasi, kad laimikis gali pasprukti, viskas vyksta labai įtemptai, kas neigiamai atsiliepia šūvio kokybei ir gali baigtis gyvūno kančiomis, o tai etikos požiūriu blogiausia, ką medžiotojas gali padaryti.
Kai esi taip toli, tavęs neišduos net vėjas. Žinoma, viskas priklauso nuo vietos ir situacijos. Jei pievos viduryje būtų krūmų, šieno rulonų ar dar kokių nors priedangų, stirniną taip pat sėkmingai būtų galima sumedžioti ir priėjus. Tačiau šiuo atveju neseniai pasėti dobilai tesiekė vos virš kulkšnių, o laukas buvo atviras. Vienintelė galimybė – eiti palei pamiškę, bet ten stirninas būtų galėjęs mane pastebėti ir pabėgti. Draugo nuomone, jei jau pamatei, selekcinį stirniną sumedžioti būtina.
Tai štai. Gyveni ir mokaisi. Ir galvoji.
Šaukite pro šalį!
Žurnalo priedas Medžiojamieji gyvūnai – kanopiniai prekyboje!
