Kam nėra tekę nesėkmingai pataikyti į šerną? Po šūvio kriuksis, turėjęs nukristi ir gulėti, dingsta be menkiausių kraujo pėdsakų. Medžiotojas pavaikšto, pavaikšto, numoja ranka ir pagalvoja – visai nemoku šaudyti! Dažniausiai tai ir yra didžiausia medžiotojo klaida.
Pirma, šernas yra labai ištvermingas gyvūnas – tuo įsitikino jau daug patyrusių medžiotojų. Dažnai diriant didelį, pagyvenusį šerną po jo oda randama ne tik sauja šratų, bet ir lygiavamzdžio kulkų. Žaizdos užgijusios, šernas išgyvenęs, o medžiotojai nusprendę, kad nemoka šaudyti.
Antra, kulkai pataikius, ypač rudenį, be sniego, žaizdos kraujo nerandama arba tai padaryti itin sunku, nes ji užsitraukia riebalais ir nekraujuoja. Todėl neretai kraujo nebuvimas yra geras ženklas, reiškiantis, kad šūvis pataikė į krūtinkaulį. Pataikius, pavyzdžiui, į koją, iš pradžių gyvūnas kraujuos daugiau nei pataikius į krūtinkaulį, nebent šauta sunkia ekspansine kulka, kuri padaro didelę, gausiai kraujuojančią išėjimo žaizdą.
Trečia, ypač žiemą šernas vaikšto pašiurpęs, todėl atrodo daug didesnis. Tai gali šiek tiek supainioti medžiotoją, ir dėl šios priežasties dažnai šaunama per aukštai, nes vizualiai 10–15 cm ilgio šeriai paaukština nugaros liniją, todėl atrodo, kad stuburas yra aukščiau.
Didžiausia klaida, kurią medžiotojai kartais nesąmoningai padaro, – šauna per aukštai, pataiko į vadinamuosius stuburo ragelius ir taip šerną tik sužeidžia. Nuo kulkos smūgio šernas nukrinta, bet atsigavęs vėl pakyla ir nubėga šalin. Sužeistas šernas gali nueiti labai toli, daug toliau, nei medžiotojas įsivaizduoja.
Šiemet teko susidurti su dviem įdomiais atvejais. Pirmuoju medžiotojas neįvertino savo šaudymo įgūdžių ir nepasitikėjo savo šunimi, o antruoju – tik patirties ir etinių sumetimų vedami medžiotojai nutarė šerną vis dėlto sekti ir jį surado.
Pirmuoju atveju vasaros pabaigoje medžiotojas iš bokštelio .308 Win kalibro ginklu šovė į vienišą šerną, stovėjusį prie ėdžių. Po šūvio šis tiesiog nubėgo. Medžiotojas paleido paskui pėdsakus savo taksiuką, kuris, pabėgėjęs mišku, porą kartų sulojo ir tada grįžo pas šeimininką. Medžiotojas šūvio vietoje nematė nė vieno kraujo lašo ir nerado ryškesnių kraujo pėdsakų. Po poros dienų šerną rado grybautojai. Jis buvo nuvirtęs į griovį už kokių 120 metrų nuo ėdžių. Medžiotojas teigė, kad jau kitą dieną ėjo gyvūno ieškoti, bet nesėkmingai.
Antruoju atveju rugsėjo mėnesį, per pilnatį, medžiotojas palaukėje iš bokštelio irgi šovė į vienišių šerną. Šovė tris kartus, pataikė trečiuoju. Buvo gana gerai įžiūrimi kraujo pėdsakai, tačiau gyvūno nepavyko rasti net už 200 metrų. Į talką buvo pakviestas apmokytas kraujasekys šuo su GPS sekimo sistema. Šuo sekė jau maždaug 20 valandų senumo pėdsakais. Šernas buvo rastas už 1080 metrų, įkritęs į atžalyną. Jam pataikyta į apatinę pilvo dalį, taigi jis labai ryžtingai buvo nuėjęs daugiau kaip kilometrą neprigulęs! Pėdsakus buvo galima matyti tik tose vietose, kur gyvūnas lipo per kokį nors rąstą, prabraukdamas jį sužeistu pilvu. Iš pradžių kraujo buvo gana daug, bet paskui jis praktiškai dingo.
Dar viena problema, kad po šūvio ne visada galima vienareikšmiškai pasakyti, kad į šerną buvo pataikyta, kaip tauriųjų elnių, stirnų ar briedžių atveju, net jeigu dar šviesu. Ne veltui sena medžiotojų išmintis byloja, kad po šūvio reikia palaukti bent 15 minučių ir tik tada eiti ieškoti gyvūno. Jei gyvūnas sužeistas, bet neatsigulęs, sutrikdytas jis gali pakilti ant kojų ir nueiti dar kokį kilometrą. Svarbu šūvio vietoje ieškoti ne tik kraujo, bet ir šerių, kaulų ar riebalų liekanų. Kraujas vis dėlto yra geriausias rodiklis, bet reikia prisiminti, kad jis gali pasirodyti daug vėliau.
Ar tai derva tepama ant grūdų? Ir tai vilioja šernus ir elnius?
Dažnai vietą, kur pataikyta, galima nujausti pagal kraujo pėdsakų spalvą. Tai taikoma ne tik šernams, bet ir kitiems gyvūnams. Jeigu pataikoma į plaučius, kraujas būna šviesus, gal net putotas. Pataikius į širdį, kraujas bus tamsiai raudonas, kartais sumaišytas su šviesesnės spalvos krauju. Jeigu kraujo atspalvis rusvas ir jame galima rasti tamsių gabalėlių, tai neabejotinai reiškia, kad pataikyta į kepenis. Neatmestina galimybė, kad pataikius į kepenis užkabinti ir plaučiai. Tada galima rasti ir kiek šviesesnės spalvos kraujo priemaišų. Jeigu pataikyta į pilvą, gali būti, kad kraujo nebus rasta visai.
Daug girdėta apie snaiperius, kurie šernui taiko už ausies. Kad toks šūvis būtų taiklus, reikia ne tik mokėti tiksliai šauti, bet ir suprasti, kur tiksliai taikyti. Ne kartą teko pagal kraujo pėdsakus su šunimi ieškoti šerno, kuriam šauta už ausies, bet pasirodo, kad pataikyta ten, kur nepasiekiamas nė vienas gyvybei svarbus organas. Todėl geriausia šernui šauti į krūtinkaulį, kur yra gyvybiškai svarbūs organai, nes medžioklės etika reikalauja, kad gyvūnas būtų užmuštas greitai ir efektyviai, nesukeliant kančios.
Kur taikyti
Vietos, į kurias pataikius gyvūnas krinta iš karto
3 Galva
4 Kaukolės pagrindas
5, 6, 8 Stuburas
9 Kryžkaulis Gyvūnas negali paeiti, taigi galima jį dar vienu šūviu pribaigti.
Mirtini šūviai, kai gyvūnas lieka vietoje ar dar kiek pabėga
14 Mentė
15 Širdis
16 Pašauti plaučiai – netekta daug kraujo
17 Mirtinas sužeidimas į kepenis
18 Sunkus sužeidimas į skrandį
19 Žarnų sritis
22 Pašauta trachėja, stemplė (kartais gali būti nemirtina)
Nemirtini šūviai, gyvūnas gali toli nueiti
12, 13 Užpakalinė koja
11 Šlaunis – pažeisti kaulai, raumenys
10 Sėdmenys – pažeisti kaulai, raumenys
Sužeidimai, lemiantys ilgą ir kankinamą gyvūno mirtį
1, 2 Viršutinis ar apatinis žandikaulis
22 Kvėpavimo takai ir stemplė
20 Apatinė pilvo dalis
Nemirtini šūviai, mažai kraujo, paprastai gyvybei pavojaus nėra
7 Virš stuburo
21 Pašauta priekinė krūtinkaulio dalis
23 Užkabinta apatinė krūtinkaulio dalis
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
