Medžiotojų gyvenime yra du dalykai, kurie nuolat dingsta – žvėrys ir automobilio rakteliai. Ir, tiesą sakant, rakteliai dingsta gerokai dažniau.
Kartą vienas mūsų būrelio vyrų, Karklų Juris, kartu su garsiuoju Gunvaru išvažiavo pasiklausyti elnių baubimo. Viskas kaip priklauso – automobilį paliko, raktelius padėjo prie pušies, ant samanų, gerai matomoje vietoje, jeigu Gunvaras grįžtų anksčiau. Abu išsiskirstė į savo vietas ir prasidėjo medžioklė!
Gunvaras kaip tikras miesto kirminėlis ilgai neatsilaikė bokštelyje prieš elnių baubimo kerus ir patraukė prie automobilio. Ateina, o raktelių nėra! Gerai bent tiek, kad automobilis vietoje, tik, žinoma, užrakintas.
Pagaliau grįžo Juris ir tada prasidėjo archeologiniai kasinėjimai. Samanos buvo kilnojamos kaip durpės pelkėje! Abu keturiomis šliaužiojo aplink pušį taip, lyg ieškotų caro laikų aukso puodo pagal palėpėje rastą žemėlapį!
Bet raktelių nėra.
Jau skambina trečiam bičiuliui:
– Klausyk, važiuok pas Jurį namo, paimk atsarginius raktelius ir atvežk čia!
Tas vargšas jau buvo pusiaukelėje iš Rygos į Paurupę. Kas nežino, tai prie pat Lietuvos sienos Pietų Kurše, ir apskritai dabar ta vieta jau kitaip vadinama. Ir štai tada rakteliai atsirado. Už dešimties metrų.
Ir niekas taip ir nesuprato, kaip jie ten atsidūrė.
Versijų buvo įvairių. Vieni sakė, kad pelė nusitempė. Kiti kaltino žiurkę. Dar kažkas iškėlė mintį, kad miško dvasioms tiesiog buvo nuobodu.
Bet geriausia istorija apie raktelius nutiko man pačiam.
Vėlyvas ruduo, šlapia, purvas iki kulkšnių. Visą vakarą vaikščiojau grioviais. Žingsnis į dešinę – griovys. Žingsnis į kairę – irgi griovys. Vienintelė sausa vieta buvo žemėlapyje.
Puikiai prisimenu, kad automobilio raktelius įsidėjau į galinę kišenę ir užsegiau sagą. Saugiau jau nebūna.
Grįžtu prie automobilio ir… raktelių nėra!
Iki artimiausių namų kokie aštuoni kilometrai. Naktis. Purvas. Ant peties karabinas. O telefonai tais laikais labiau buvo statuso simbolis nei ryšio priemonė.
Na ką, einu…
Eidamas vis jaučiu, kad kažkas spaudžia bate. Galvoju, turbūt koks didesnis akmenukas įkrito. Bet purvas toks, o dar ir tamsu, kad bato nusiauti visai nesinori.
Pareinu namo, atsisėdu ant laiptelio ir imu autis. Ir tada supratau – kišenė prakiurusi. Tik ne į išorę. Į vidų!
Vadinasi, rakteliai visą kelią buvo įkritę į batą ir ramiai keliavo kartu su manimi kaip VIP keleivis.
Taip ir sėdėjau tą naktį ant laiptelio, šlapias kaip bebras, ir vienas pats juokiausi…
Bet dingusių raktelių epopėja tuo nesibaigė. Nes tikras medžiotojas iš savo klaidų nesimoko. Jis tiesiog prisirenka naujų istorijų.
Medžiojome briedžius ir vienam jų tą vakarą nepasisekė. Ir ne kokiam mažam briedžiukui. Krito tokioje vietoje, kad atrodė, jog tyčia nuėjo ten, kur medžiotojas gali sprandą nusisukti.
Iki automobilių nemaža kelio atkarpa. O iki jų dar kelmai, grioviai ir visi kiti malonumai, kuriuos miškas žmogui dovanoja nemokamai.
Na, ką daryti? Rišame virves ir tempiame!
Vaizdas buvo epinis. Penki vyrai, įsikinkę į virvę kaip seni sielininkai. Tik vietoj rąstų – briedis. Vienas priekyje šnopuoja, kitas gale burba, dar kitas kas dešimt metrų prisiekia mesiąs medžioklę ir pereisiąs prie žvejybos.
Bet briedis neklauso. Jis slysta atgal, kabinasi už kelmų ir apskritai elgiasi taip, lyg būtų specialiai treniravęsis kankinti žmones.
Galiausiai šlapi, purvini ir pusgyviai pasiekiame automobilius.
Ir tada mano brolis staiga nutyla. Pradeda tikrinti kišenes.
Paskui dar kartą.
O tada jau tokiu žvilgsniu, lyg gyvenimas būtų praradęs prasmę.
– Vyrai… raktelių nėra.
Pirmas klausimas, žinoma:
– Kišenė prakiurusi?
– Ne!
Ir tai situaciją dar labiau pablogino.
Nes jei yra skylė, bent jau yra logiškas paaiškinimas. O čia rakteliai tiesiog dingo miške. Kažkur tame kilometro ilgio maršrute tarp kelmų, samanų ir briedžio užpakalio.
Tą vakarą dar šiek tiek pasiblaškėme su žibintais, bet greitai supratome – beviltiška. Ieškoti automobilio raktelių naktį kirtavietėje yra maždaug tas pats, kas magnetu ieškoti sąžinės pas politiką.
Kitą dieną buvo mobilizuota sunkioji technika – bičiulis su metalo detektoriumi.
Ir tada prasidėjo antra serija. Visi lėtai vaikštome vakarykščiu maršrutu. Metalo detektorius pypsi prie kiekvienos tūtelės, kiekvieno konservų dėžutės dangtelio ir, atrodo, net prie senų sovietinio traktoriaus detalių, kurios miške voliojasi dar nuo Brežnevo laikų.
Bet, laimei, po kelių valandų sapierių operacijos rakteliai vis dėlto buvo rasti.
Tada supratome vieną svarbų dalyką. Medžioklėje sunkiausia ne sumedžioti briedį. Sunkiausia po to grįžti namo…
Toj vietoj (ne)bus krateris, o be ginklo doroti laimikį pavojinga. Pokalbiai apie medžioklę #95
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
