Paslaptingieji ruoniai
Tekstas: Kostas Jovaiša
Nežinau kodėl, bet ruonių medžioklė mane sužavėjo nuo pat pirmo karto. Tai tokia paslaptinga veikla, su kuria susidūręs retas medžiotojas. Žmonės nėra girdėję apie tai ne tik Lietuvoje, bet net ir tose šalyse, kur jie medžiojami. Retas norvegas yra tai daręs ar žino, kaip tokia medžioklė vyksta. Todėl kviečiu jus pasinerti į vieną tokių medžioklių kartu su mumis.
Rugpjūčio viduryje dienos bėgo lėtai. Ir ne todėl, kad, kaip mes pratę, skaičiavau dienas iki elnių rujos ar briedžių medžioklės atidarymo. Ne – nepaprastai laukiau ruonių medžioklės. Gal taip jos ir nelaukčiau, jei nebūčiau joje dalyvavęs anksčiau. Puiki kompanija, nuostabi gamta, laivas, veiksmo pilna diena, ruoniai, iššūkiai, užsispyrimas ir drąsos akimirkos – iki kelionės buvo likusios vos kelios dienos. Taigi netrukau susidėti daiktų ir išskristi į Oslą, kur prie manęs prisijungė labai geras mano draugas ir dažnas medžioklės kompanionas Kjetilis. Abu sėdome į lėktuvą ir patraukėme toliau į šiaurę – Altą.
Vos nusileidus mus pasitiko Perry, mūsų draugas, pas kurį svečiavomės. Jis yra dirbęs jaunų medžiotojų, norinčių medžioti ruonius, instruktoriumi, taigi mes puikiose rankose. Altos oro uostas nedidelis, žmonės sutinkami toje pačioje patalpoje, kur grąžinamas registruotas bagažas. Greitai viską susikrauname ir sėdame į automobilį, laukia 3 valandų kelias.
Pirminis planas buvo fjordas ir gyvenimas lavo palapinėje, kuri atrodo kaip vigvamas. Viduje kūrenamas laužas ir miegama aplink jį, bet dėl prasto oro patraukiame į vietas, kurias jau gerai pažįstame, ir pasirenkame nakvynę namelyje. Paskutinis keltas į mums reikalingą salą, pasak Perry, bus 21 val., taigi turime pakankamai laiko. Mums bevažiuojant jam paskambina draugas ir paklausia, ar spėjome į keltą. Ką reiškia „ar spėjome“? Jis bus tik devintą vakare! Pasirodo, keltas septintą ir mes į jį nespėjome. Tokia jau ta medžioklė – niekad nežinai, kur atsidursi. Taigi mūsų medžioklė nusikėlė kitam rytui.
Ruoniai medžiojami pavasarį arba rudenį. Vasarą jie nemedžiojami dėl jauniklių, žiemą dėl blogo oro ir netinkamų sąlygų jūroje. Tiesa, pavasarinė ir rudeninė medžioklės irgi skiriasi. Neretai vasarį–kovą išplaukti į jūrą ne tik pavojinga, bet ir visai nepavyksta, taigi ruonius medžioja nuo kranto. Slidėmis kerta kalnus tarp fjordų, juda fjordų šlaitais. Rudenį pats tinkamiausias laikas, nes dažnai orai būna dar geri, beveik visą parą yra poliarinė diena, taigi praktiškai nesutemsta. Šiaurinėje Norvegijos dalyje medžiojami pilkieji ruoniai, kurie užauga iki trijų šimtų kilogramų svorio, ir uoliniai, kurie užauga iki šimto kilogramų.
Ryte atsikeliame anksti – visi ištroškę medžioklės, taigi beveik tylomis, bet labai greitai susikrauname likusius daiktus, prisikabiname priekabą su brigu ir patraukiame į vietą. Laivas greitai nuleidžiamas į vandenį, daiktai sunešioti. Buvau nustebintas, kaip gerai viskam pasiruošta. Degalų du atsarginiai bakai, virvės, signalinės raketos, ugnis ir viskas, apie ką tik pagalvotum, jei kažkas atsitiktų jūroje.
Apsirengiame neskęstančius kostiumus ir išplaukiame. Niekur toli plaukti neketiname, tikriname fjordą po fjordo, įlanką po įlankos. Neperspektyvias vietas praplaukiame greičiau, kur tikime sėkme – plaukiame visai lėtai. Laivas plaukia šalia kranto gal penkiasdešimties ar šimto metrų atstumu, kad prireikus greitai būtų galima jį pasiekti. Šauti iš laivo draudžiama, tą turime daryti tik nuo kranto. Apiplaukiame kelias salas, bet vietose, kur matydavome ruonių, nieko nėra.
Beje, verta paminėti, kad ruoniai krante praktiškai nebūna, jų ieškome vandenyje. Kad ruonis būtų ant akmens ir šildytųsi saulėje, reikalingos labai konkrečios sąlygos. Turi būti atoslūgis, pageidautina, didelis, kad atsidengtų slidūs akmenys, nes tada jiems lengviau nuslysti atgal į vandenį, šilta diena ir tiesioginiai saulės spinduliai. Pasiekę vieną iš mums žinomų vietų vandenyje pamatome ilgai lauktą juodą galvą. Greitai Perry suka link kranto ir mes abu su Kjetiliu bėgame uolomis aukštyn. Ruonis – smalsus gyvūnas, pamatęs laivą jis dažniausiai neria, bet po kurio laiko išlenda trumpam pasižiūrėti, ar mes dar čia. Dažniausiai tai ir būna ta akimirka, kada šaunama.
Taigi kiek pakilę uolomis gulamės ant žemės ir dairomės. Abu su Kjetiliu žiūrime į skirtingas puses. Pasuku galvą – prieš jį išlindęs ruonis, po akimirkos nuaidi ir šūvis. Matau, kaip kulka kliudo vandens paviršių geras metras iki ruonio galvos. Sunku ruonių medžioklėje tai, kad tu tik užbėgęs uolomis, uždusęs ieškai ruonio, o kai jis išlenda, žinai, kad turi penkias sekundes jį pastebėti, įvertinti atstumą ir iššauti. Taikinys nedidelis, juda, o atstumas būna iki 300 metrų. Tiesa – būna ir taip, kad ruonis yra 30 metrų nuo tavęs, nieko nemato ir ramiai sau plaukioja.
Po Kjetilio šūvio liekame saloje laukti, ar ruonių dar pasirodys. Po kurio laiko pamatau ties kita salos puse ruonį, sėlinti nėra kada, atstumas didelis, o sala aukšta ir uolėta, ją pereiti užtrukčiau apie pusvalandį, taigi guliu ir taikausi. Kai ruonis išlenda ir dar nėra matęs laivo, jis paviršiuje gali praleisti daug laiko, taigi ir medžiotojui patogiau. Atstumas apie 250 metrų, nusitaikau ir… šūvis. Žiūriu per optiką ir ieškau raudonų ratilų. Taip! Pataikiau! Net ir kažkam tykant krante, valtis būna paruošta ir jos vedlys laukia. Taigi po mano šūvio Perry visu greičiu lekia į šūvio vietą ir kabliu bando sužvejoti ruonį. Ruonis panašiai kaip bebras – retkarčiais skęsta.
Su Kjetiliu nusileidžiame uolomis į pakrantę ir laukiame, kol Perry laivu atplukdys laimikį. Kai pamatai laivą šūvio vietoje, tik tada supranti, koks buvo tikrasis atstumas, nes atvirame vandenyje judanti ruonio galva labai klaidina. Man yra buvę, kai šaudamas maniau, kad atstumas 150 metrų, bet nuplaukus valčiai supranti, kad buvo 300. To pakanka, kad kulkos skriejimo trajektorija ar vieta, į kurią reikėtų taikytis, keistųsi kardinaliai ir šūvis nepavyktų. Perry priplaukus paimti mūsų suprantu, kokio dydžio ruonis. Apie trys metrai, galva kaip labai didelis arbūzas, svoris virš dviejų šimtų kilogramų. Tokio dydžio aš tikrai nesitikėjau. Tai mano pirmasis pilkasis ruonis, jaučiu, kaip užplūsta susijaudinimas, jausmas nuostabus. Greitai randame tinkamą vietą ruonį išdoroti.
Tvarkyti ruonius Norvegijoje galima vietoje – nereikia jų parsigabenti namo. Pasitempę jį ant nuožulnaus akmens pradedame darbą. Tikėjausi storo riebalų sluoksnio, bet jis milžiniškas, apie 10–12 centimetrų. Viską darau pats, bet instruktuoja Perry. Trumpai tariant, išpjaunamos priekinės mentės ir sprandinė kartu su nugarine, kuri yra nepaprastai ilga, baigiasi praktiškai ties uodega. Visa kita paliekama krabams. Jei ruonis mažas ir jį patogu visą nulupti, dar gali būti paimti šonkauliai. Kailiai nebevertinami, be to, labai sunku juos išdirbti.
Reikia juos siųsti į specialią vietą, kuri Norvegijoje lyg tik viena. Verta paminėti, kad ruonio mėsa labai tamsi, panašiai kaip banginio. Raumenyje gausu mioglobino, tad žinduolis gali ilgai išbūti po vandeniu. Norint jį pašalinti mėsa paliekama tekančiame vandenyje pusei paros ar net visai parai. Po šios procedūros mėsa atrodo tarsi jautiena. Tai nebūtina, galima valgyti ir neišplautą mėsą, bet tada jaučiamas geležies skonis. Taigi pirma diena baigta ir mes pilni įspūdžių keliaujame namo. Ryt laukia nauja diena!
Kitą dieną nusprendžiame leistis į kitą pusę ir patikrinti ilgą fjordą. Plaukdami jo pakrante, tarp gražių salelių pastebime ruonį. Greitai švartuojamės prie kranto ir laukiame, kada jis vėl pasirodys. Kadangi man vakar pavyko sumedžioti ruonį, sutariame, kad dabar šaus Kjetilis. Ruonis smalsus, vis išlenda skirtingose vietose, bet vis per trumpai. Paleidžiami keli šūviai, bet liekame be rezultato. Bandome plaukti toliau. Nuplaukę iki fjordo pabaigos ten nieko nerandame, taigi nusprendžiame grįžti ir patykoti jau matyto ruonio. Tačiau jo ten nebėra nė kvapo. Pasėdėję gerą valandą nusprendžiame, kad laikas pietums, taigi kuriame laužą, kepame dešreles, valgome sumuštinius ir išsitiesę ant uolų verdamės kavą. Visoje Skandinavijoje man labai patinka požiūris į medžioklę. Nė viena medžioklė neįvyksta be laužo, dešrelių ir kavos. Yra laikas medžioklei ir yra laikas poilsiui, pokalbiams. Vienas nuo kito neatsiejama. Tą dieną daugiau ruonių ir nebematėme.
Trečią dieną nusprendžiame iškart plaukti į pirmos dienos vietą ir ten laukti sėdėdami saloje. Kad neišgąsdintume ruonių, jei jų ten yra, priplaukiame iš kitos salos pusės ir lėtai sėlindami per visą salą pasiekiame kitą jos pusę. Ten abu su Kjetiliu įsitaisome patogiose pozicijose. Jis prie vandens, kur matėme daugiausia ruonių, aš gerokai aukščiau ant uolų su plačiu vaizdu. Tuščia. Pasėdėjęs gerą valandą pamatau visai netoli Kjetilio plaukiantį ruonį. Metrų gal trisdešimt, o jis žiūri ne į tą pusę. Skambinu – ar matai ruonį, sako – dabar jau matau, ir gyvūnas tuo metu paneria.
Nespėjome. Po kelių minučių jis vėl išnyra už kelių šimtų metrų, panašu, kad tiesiog suks ratą aplink salą. Man iš šono, kaip tik ten, kur, manau, plauks ruonis, atplaukia žvejybinis laivas ir pradeda žvejoti. Aišku, prie to laivo išnyra ruonis ir žiūri. Šūviui vietos nėra, be to, neaišku, kokia būtų ir laive sėdinčių žmonių reakcija. Skambinu Perry, jis nuplaukia pas žvejus ir informuoja, kad medžiojame, laive buvęs vietinis norvegas labai apsidžiaugia, jog mažiname ruonių populiaciją, ir nuplaukia žvejoti kitur. Taip mums iki pietų ir nepavyksta nieko sumedžioti. Laikas pietauti.
Sėdime ant didelės plokščios uolos prie pat vandens, dega laužas, kepame dešreles, užkandžiaujame ir šnekamės. Šautuvai padėti šone, staiga Perry sako „ruonis“, pasuku galvą ir pamatau jį paneriant dvidešimt metrų nuo mūsų. Abu su Kjetiliu pašokame, griebiame šautuvus ir ant uolų. Pasuku galvą – Kjetilio pusėje ruonis, pasuku šautuvą ir tą akimirką, kai optikoje randu ruonį – šūvis.
Kjetilis pataiko, matau, kaip ruonis plūduriuoja už gero šimto metrų. Vėl valtis, vėl kabliai ir ruonis už kelių minučių jau krante. Taigi antras ruonis sumedžiotas praktiškai nemedžiojant per pietus. Visi laimingi, šypsosi. Kol Kjetilis tvarkė savo ruonį, aš ėjau apsidairyti į kitą salos pusę. Visai netrukus pastebėjau kitą ruonį, prie kurio reikėjo sėlinti. Priartėjus iki šimto metrų jis dingo. Tą akimirką, kai atrodė, kad jis nebepasirodys, manęs atplaukė paimti ir pajudėjome namų link. O atsisukus į salą išlindo mano lauktas ruonis, tarsi atsisveikindamas. Gal ir gerai, kad taip simboliškai atsisveikinome.
Praleidome tris puikias medžioklės dienas, kurios buvo kupinos nuotykių, naujų patirčių ir įspūdžių. Nežinau kada, bet aš čia dar tikrai grįšiu. Laikas, praleistas medžioklėje, į gyvenimo trukmę neįskaičiuojamas!
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
