Latvijoje, vykdant aktyviąją gyvūnų sveikatos stebėseną, spalio 27 d. nustatytas 3-iojo serotipo mėlynojo liežuvio ligos (MLL) (angl. Bluetongue; BTV-3) protrūkis.
Latvijos maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, virusas patvirtintas paėmus mėginius iš dviejų melžiamų karvių 12-kos galvijų ūkyje. Židinys nustatytas šalies pietvakariuose – pietų Kuržemės savivaldybės Medzės seniūnijoje.
VMVT specialistai įspėja, kad ši virusinė liga kelia grėsmę galvijams, avims ir kitiems atrajotojams, todėl svarbu, kad gyvulių laikytojai sustiprintų prevencines priemones ir atidžiai stebėtų bandų sveikatą.
„Aktyviai stebime situaciją ne tik Latvijoje, bet ir Europoje, keičiamės informacija su kolegomis. Latvijos maisto ir veterinarijos tarnyba patvirtino, kad situacija stebima ir bus pranešta apie kiekvieną naują atvejį, kaip to reikalauja ir ES teisės aktai. Lietuvos gyvūnų laikytojams primename, kad liga paprastai neplinta tiesioginio kontakto tarp gyvūnų metu. Pagrindinis užkrato perdavimo kelias – užsikrėtusių mašalų įkandimai. Mašalai gali būti pernešami ir transporto priemonėmis, o palankios oro sąlygos bei jų aktyvumas turi reikšmės ligos plitimui. Ligos eiga gali skirtis priklausomai nuo gyvūno rūšies, amžiaus ir bendros sveikatos būklės. Kai kurie užsikrėtę galvijai gali neturėti aiškių klinikinių požymių. Raginame ūkininkus būti budrius: atsakingai įsigyti ir į ūkius įsivežti tik sveikus gyvūnus, stebėti jų sveikatą, o turint net menkiausių įtarimų reaguoti laiku ir konsultuotis su veterinarijos gydytojais ir VMVT,“ – pranešė LR vyriausiasis veterinaras Vaidotas Kiudulas.
Praktinės rekomendacijos galvijų, avių ir kitų MLL ligai imlių gyvūnų laikytojams:
Stebėkite gyvūnų sveikatą. Pastebėję įtartinų požymių (karščiavimas, patinimai, gausesnis seilėtekis, išskyros iš nosies, šlubavimas) arba kitus sveikatos pokyčius (pvz., sumažėjęs primilžis) nedelsiant kreipkitės į veterinarijos gydytoją arba VMVT: užpildžius anketą arba paskambinus telefonais 1879 ar + 370 5 242 0108.
Įtarus užkrečiamąją ligą, jei įmanoma, atskirkite sergančius gyvulius nuo kitų; neišvežkite ūkinių gyvūnų ir jų produktų iš laikymo vietos.
Taikykite vektorių kontrolės priemones: naudokite mašalus atbaidančias priemones (repelentus), tinkamai tvarkykite vietas, kuriose gali veistis mašalai (stovintis vanduo, srutų ar mėšlo sankaupos), ribokite gyvulių laikymą atvirose vietose nakties metu.
Tvartus vėdinkite mechaniniu būdu, o mašalams atbaidyti naudokite smulkius tinklus ant langų ir durų.
Valykite ir dezinfekuokite transporto priemones.
Venkite įsigyti naujus gyvulius, jei nėra būtina; gyvulius įsivežkite tik iš patikimų ūkių. Plačiau VMVT
Ar mėlynojo liežuvio liga pavojinga laukiniams atrajotojams?
Mėlynojo liežuvio virusu gali užsikrėsti ir laukiniai atrajotojai, tarp jų taurieji elniai, stirnos, danieliai bei muflonai. Infekcija gali nesukelti aiškių klinikinių požymių, tačiau kai kuriems gyvūnams pasireiškia karščiavimas, gleivinių pažeidimai, galvos tinimas, šlubavimas, o sunkiais atvejais gyvūnai gali nugaišti. Ligos eiga priklauso nuo gyvūno rūšies ir viruso padermės. Todėl iš pažiūros sveikas laukinis gyvūnas taip pat gali būti užsikrėtęs.
Laukinių atrajotojų sąlytį su virusu patvirtina Europoje atlikti tyrimai. Pietų Ispanijoje, ištyrus 1339 laukinius atrajotojus, antikūnų prieš mėlynojo liežuvio virusą nustatyta 35,3 proc. gyvūnų. Kitame tyrime, eksperimentiškai užkrėtus tauriuosius elnius BTV-1 ir BTV-8 serotipais, viruso genetinė medžiaga jų kraujyje buvo aptinkama iki pat tyrimo pabaigos, praėjus 98–112 dienų po užkrėtimo, nors gyvūnai iš esmės neturėjo klinikinių požymių. Vis dėlto viruso genetinės medžiagos aptikimas savaime neįrodo, kad gyvūnas visą šį laiką gali užkrėsti kraujasiurbius mašalus. Šių rezultatų taip pat negalima tiesiogiai pritaikyti BTV-3 serotipui.
Laukiniai atrajotojai gali dalyvauti viruso plitimo cikle, kai jų krauju besimaitinantys Culicoides gentiesmašalai užsikrečia ir vėliau perduoda virusą kitiems laukiniams gyvūnams ar ūkiniams atrajotojams. Taigi vien elnio ar stirnos pasirodymas šalia ganyklos savaime nereiškia tiesioginio užkrėtimo pavojaus: pagrindinis perdavimo kelias yra užsikrėtusių mašalų įkandimai, o ne gyvūnų tarpusavio kontaktas.
Tačiau laukinių atrajotojų nereikėtų laikyti pagrindiniais ligos platintojais. Jų reikšmė viruso išlikimui gamtoje nėra vienoda visose teritorijose. Pavyzdžiui, ilgalaikis tyrimas Prancūzijoje nepatvirtino, kad taurieji elniai būtų savarankiškai palaikę tirtą viruso cirkuliaciją. Turimų duomenų nepakanka ir tam, kad būtų galima įvertinti laukinių atrajotojų indėlį į BTV-3 plitimą Latvijoje. Tam reikalingi vietiniai laukinių gyvūnų ir virusą pernešančių mašalų tyrimai.
Toj vietoj (ne)bus krateris, o be ginklo doroti laimikį pavojinga. Pokalbiai apie medžioklę #95
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
