Kalbant apie šernieną, didžiausias siaubas yra trichineliozė, kuria mūsų krašte serga ne tik šernai, bet ir apie 70 procentų lapių, kiek mažiau usūrinių šunų, 100 procentų lūšių (šie duomenys iš Latvijos, kur lūšys tikrinamos), yra ir po vieną kitą bebrą. Ar gyvūnas turi šį žiaurų parazitą, iš išorės pasakyti negalima, tačiau žmogui užsikrėsti šia pabaisa nėra jokia maloni patirtis, nors pačių trichinelių žmogus galėtų net nedominti, nes joms jis yra kaip aklakelis vien todėl, kad žmonių niekas nevalgo.
Lietuvoje reikia patikrinti visus sumedžiotus šernus ir šiuo atveju esame labiau pažengę nei latviai, kurių medžiotojų požiūris į šią rimtą ligą prilygsta rusiškai ruletei, nes iš 37 000 sumedžiotų šernų pernai buvo patikrinta tik 5411. Dažnai analizės gaunamos tik tada, kai mėsa jau suvalgyta, o esant teigiamam rezultatui medžiotojui tenka išgyventi ne vieną nemalonią akimirką.
Nors Lietuvoje tikrinami visi šernai, įvairių mitų apie trichineliozę ir jos paplitimą vis dar gausu, taigi bandysime juos sugriauti.
1 mitas – trichinelės žūva dideliame šaltyje
Anksčiau manyta, kad šernieną šaldykloje reikia palaikyti bent dvi savaites, ir tada visas blogis pradings. Tai tinka tik spiralinei trichinai (Trichinella spiralis), kuri pas mus nebuvo nustatyta jau keletą dešimtmečių. Štai Trichinella britovi ir ypač Trichinella nativa, kilusi iš šiaurės, šalčiui yra labai atsparios. Trichinella britovi lerva net ilgiau kaip tris savaites gali gyventi –20 °C temperatūroje.
Trichinella nativa dažniau nustatoma lapėms ir usūriniams šunims, ji labai atspari šalčiui, o –18 °C temperatūroje lapės kūne gali išgyventi net iki penkerių metų. Šaltyje ji ir toliau gyvena kritusio gyvūno kūne, laukdama pavasario, kai kas nors ateis ir jį suvalgys. Latvija yra viena retų Šiaurės Europos šalių, kur šios rūšies trichinelių rasta ir šernienoje. Net įrodyta, kad kuo žiemą daugiau sniego ir kuo ilgesnis sniego laikotarpis, tuo daugiau šių trichinelių paplinta. Trichinella britovi konstatuota lūšims bei naujausiai mūsų krašto invazinei rūšiai – paprastiesiems šakalams. Trichinelės žūsta tik tada, kai mėsa termiškai apdorojama, bet vis tiek negali dėl to būti šimtu procentų tikras, nes lervų kalcio apdangalas yra gana patvarus. Kad apsisaugotumėte, mėsą reikėtų supjaustyti 4 cm kubeliais ir kaitinti, kol būsite tikri, jog visi mėsos gabaliukai tolygiai iškaitinti. Mikrobangų krosnelėje trichinelės nežūsta, nes radiacija joms nekenkia.
2 mitas – šerniukai trichinelioze neserga
Medžiotojai, sumedžioję šiųmetį, jau kiek papilnėjusį šerniuką, dažnai mano, kad šis gyvūnėlis trichinelių tikrai neturi – per jaunas. Kadangi šernai yra visaėdžiai, jaunikliai labai greitai pradeda ėsti tą patį, ką suaugusieji. Suėdęs spiraline trichina užkrėstos mėsos gabalą, šerniukas apserga per porą savaičių. Kadangi iš išorės neįmanoma pasakyti, ar gyvūnas serga, būtina patikrinti ir didelį, ir mažą sumedžiotą šerną.
3 mitas – trichinelioze galima susirgti valgant termiškai neapdoroto šerno kepenis
Užkrečiamų trichinelių randama tik raumenyse, dažniausiai labiausiai kraujinguose. Trichinelėmis, kurių stadija yra lervos, migruojančios kraujotaka ir atitinkamai galinčios įsikurti kepenyse ir kituose organuose, neužsikrečiama. Trichinelių dažniausiai randama lapės mėsos ketvirčiuose, nes šie raumenys intensyviai dirba. Trichinelių taip pat nustatyta ir arkliams – jų rasta skruostų raumenyse. Šių lervų įsiveisia ir žmonių pečiuose. Dėl šios priežasties analizei prašoma pateikti šerno diafragmą, nes ten paprastai randama daugiausiai lervų. Kad susirgtumėte trichinelioze, turėtumėte suvalgyti mėsos (raumenų), kurioje yra lervų. Vadinasi, šernų sėklides po medžioklės galima drąsiai gaminti, nes šiuose organuose trichinelių nėra, nebent į patiekalą pakliūva ir kitokios mėsos. Užtenka visai nedidelio mėsgaliuko, nes būta atvejų, kai 50 gramų mėsos gabalėlyje buvo rasti penki tūkstančiai šių parazitų. Taigi iš esmės kepenis ir sėklides galima valgyti kad ir žalias, jeigu iš tiesų yra toks poreikis.
4 mitas – šernienai apdoroti reikia atskiros pjaustymo lentos ir peilio
Kadangi lervų yra mėsoje (raumenyse), negalima apsikrėsti nuo skysčio, ištekančio iš mėsos. Taip pat pjaunant peiliu trichinelių prie jo prilipti visiškai negali. Po naudojimo indus tiesiog reikia nuplauti, ir viskas. Apsikrėsti galima paragavus kotletų masės arba po nagais susikaupusių mėsos gabaliukų. Jeigu bijote apsikrėsti trichinelioze, mėsos virtuvėje nebūtina apdoroti guminėmis pirštinėmis, nors yra ir kitų bakterijų bei kitokių ligų, kurių galima pasigauti apdorojant mėsą be pirštinių.
5 mitas – miške galima drąsiai viską palikti
Viena didžiausių klaidų, kurias darydami medžiotojai skatina trichineliozės plitimą, yra palikti potencialiai apsikrėtusius gyvūnus, jų dalis ar vidurius miške. Sumedžioto usūrinio šuns, jeigu jo kailio neįmanoma panaudoti, nereikėtų palikti šernų ėdžiose, nes usūriniai šunys taip pat serga trichinelioze, o šernai jį radę tikrai suės, ir trichinelės tik apsidžiaugs sulaukusios naujo šeimininko. Tas pats tinka ir lapėms bei šernų galvoms ir viduriams, ypač jeigu prie jų lieka koks mažas diafragmos raumens gabaliukas. Jeigu prie vidurių lieka bent nedidelis mėsos gabalėlis, yra labai didelė galimybė, kad kas nors jį suės ir susirgs.
Įdomu, kad Trichinella pseudospiralis randama ir paukštienoje, daugiausia mėsą ėdančių sparnuočių. Ir kodėl gi ne – yra nufotografuota, kaip didžioji antis snape neša žuvį, taigi ją laisvai galėtų sudominti koks plaukiantis mėsos gabaliukas.
Geriausia usūrinius šunis, lapes, šernų vidurius, odas ir galvas sudeginti, blogiausiu atveju viską užkasti, bet pakankamai giliai, kad kiti plėšrūnai šių gardumynų nepasiektų.
6 mitas – alkoholis sumažina galimybę apsikrėsti trichinelioze
Ne kartą girdėta, kad anksčiau, kai medžioklėje buvo leidžiama laisviau vartoti alkoholinius gėrimus, trichinelioze neva sirgo mažiau žmonių. Pasakojama, kaip du vyrai valgė šernieną, o tas, kuris vartojo alkoholį, nesusirgo. Visa tai lengvai ir logiškai paaiškinama, o alkoholis su tuo neturi nieko bendra. Visų pirma, gali būti, kad anksčiau trichineliozė tiesiog nebuvo tokia paplitusi. Antra, trichinelių lervos nėra vienodai paplitusios visuose raumenyse. Tiesiog gėrusiajam labai pasisekė ir jis nesuvalgė jų pakankamai daug. Trečia, alkoholis skrandyje apdirbamas daug greičiau nei mėsa, ir jeigu trichinelėms nekenkia net žmogaus skrandžio sultys, kurios iš esmės yra rūgštys, tai stiprusis gėrimas šiems parazitams tėra lengvos maudynės. Kol mėsa žmogaus skrandyje apdorojama (dvi ir daugiau valandos), alkoholis jau seniai sukasi kraujyje (apie pusvalandį)!
7 mitas – trichinelės deda kiaušinius
Teoriškai užtenka suvalgyti dvi trichinelių lervas, kurios paskui patenka į žarnyną ir pradeda savo meilės romaną. Priešingai nei priimta manyti, trichinelės kiaušinių nededa, o yra gyvavedės – į savo šeimininko kraujotakos sistemą jos įleidžia tūkstančius mažų, gyvybingų lervučių. Kol šios lervutės sukasi žmogaus kraujotakos sistemoje, liga dar pagydoma, bet vos jos įsiveisia raumenyse, pašalinti jų iš ten praktiškai neįmanoma. Tada reikia susitaikyti su tuo, kad reikės gyventi kartu su visu būriu mažų snaudžiančių draugužių.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
