Kaip sakoma, auga stirniukas – auga ragiukai. Pusės metų amžiaus šuo jau yra beveik pasiekęs savo pilnametystės dydį. Charakteris stiprėja, o gyvūnas pradeda rimtai suvokti save kaip atskirą esybę, justi savo fizines galimybes. Reikia pripažinti, kad palyginti net su pačiu mažiausiu medžiokliniu šunimi, mes esame nerangūs ir bejėgiai drimbos: nemokame greitai bėgti, mūsų uoslė labai silpna, o instinktai atbukę.
Kūnas
Paukštšuniai ir kiti vidutinio ar didelio dydžio šunys šešių mėnesių amžiaus būna beveik maksimalaus savo ūgio. Per ateinančius mėnesius prisidės tik keli centimetrai. Po to prasidės raumenų masės auginimas ir skeleto brendimas.
Kalėms procesas vyksta greičiau, galima sakyti, šuoliais. Po pirmos ir antros rujos jos pastebimai subręsta. Laikas, kada kalei prasideda pirma ruja, gali labai skirtis. Paprastai ji prasideda apytikriai devynių mėnesių amžiaus, bet gali prasidėti anksčiau arba ir gerokai vėliau – net iki trejų metų. Dažnis taip pat skiriasi, priklausomai nuo veislės ir individualių savybių. Lytiškai kalė subręsta tada, kai pasiekia apie 80 proc. suaugusio šuns kūno svorio, todėl didžiųjų veislių kalėms ruja prasideda vėliau nei mažųjų veislių.
Šunys lytiškai subręsta 7–10 mėnesių amžiaus. Šiuo laikotarpiu šuo pradeda kelti leteną, ima dažniau šlapintis, bet mažesnėmis porcijomis, nes reikia žymėti teritoriją. Jaunas šuo pradeda domėtis kalytėmis ir gali rodyti agresiją kitiems šunims. Ši tendencija turi būti griežtai kontroliuojama. Negalima nekreipti dėmesio ir leisti viskam vykti savaime – kai šuo užaugs, tai taps problema. Su veimaraneriais tai vienareikšmiška, nes šios veislės šunys dažnai būna dominuojantys. Be to, suaugęs veimaraneris sveria 40 kg ir ties ketera būna maždaug 70 cm aukščio. Tai didelis ir stiprus šuo!
Šunų patinų kūnai bręsta ilgiau. Paukštšuniams tai trunka trejus metus. Tada šuo būna visiškai užaugusiais raumenimis, kaulais ir jungiamaisiais audiniais, o charakteris – visiškai susiformavęs. Tada prasideda trečiasis iš pereinamųjų amžiaus etapų – pats rimčiausias.
Tačiau kol kas šešių mėnesių amžiaus šuniukas yra gana didelis, bet nerangus, plonomis kojomis, kaulėtas, net jei šeriamas daugiau nei reikia. Kaip niolikinis jaunuolis.
Šio amžiaus šuo turi daug energijos, jai išlieti jam reikia daug vaikščioti bei treniruotis. Bent vienas pasivaikščiojimas per dieną turėtų trukti valandą. Mes vaikštome 40–50 minučių ryte ir pusantros valandos vakare. Kartu su treniruotėmis kartais susidaro visos dvi su puse valandos.
Vis dėlto reikia atsiminti, kad negalima taikyti nuolatinio krūvio. Galima daug vaikščioti gamtoje, plaukioti ir net važinėtis dviračiu, bet be pavadėlio. Jei šuo vaikšto su pavadėliu, krūvis būna pastovus, o tokiame amžiuje kaulai ir jungiamasis audinys tiesiogine to žodžio prasme gali deformuotis nuo pernelyg didelės raumenų įtampos. Tuo tarpu be pavadėlio šuo turi galimybę bet kurią akimirką pakeisti tempą, sustoti, pailsėti – toks krūvis jauno kūno neapkrauna ir išeina į naudą.
Nagai
Nagų karpymas gali tapti iššūkiu. Todėl prie to šunį reikia pratinti nuo pat pirmųjų dienų namuose. Visada geruoju, apdovanojant už kantrybę ir mokant elgtis ramiai. Tik tada, kai šuo priešinasi sąmoningai, o ne iš baimės, elgesį galima koreguoti. Bet kokiu atveju, šuniui pripratinti prie nagų karpymo reikės kantrybės ir laiko. Man sekėsi sunkokai, nes mano šuniukas nenori, kad jam kirptų nagus. Panašu, kad jam šis renginys kelia įtarimą. O jei šeimininkė nori pirštus nukirpti… Teko kai kada dešrele, kai kada tvirta ranka įvykius pakreipti reikiama linkme.
Dantys
Suėjus pusei metų visi pieniniai dantys būna pasikeitę, jau išaugę krūminiai. Galima tik spėlioti, koks kankinamas yra dantų auginimo procesas, kai jie visi kalasi iš žandikaulių vienu metu. Suaugę žmonės turi su kuo palyginti – protinių dantų dygimas beveik visiems įstrigęs į atmintį.
Nenuostabu, kad šio amžiaus šunims norisi viską graužti. Šunys tai daro daugiausia siekdami sumažinti nemalonius pojūčius dygstant dantims. Jiems galima pasiūlyti specialių žaislų, įskaitant sušaldomus kaip kūdikiams, kietų skanėstų arba lavinamųjų žaislų.
Paprasčiausias iš jų yra plastikinis butelis su džiovintu skanėstu viduje. Buteliuke reikia pradurti vieną nedidelę skylutę ir užsukti kamštelį. Galima prikimšti jį laikraščio ar kitokio popieriaus gabaliukų. Duokite šuniui žaisti. Pasiūlykite pauostyti ten, kur yra skylė, kad šuo užuostų skanėsto kvapą, ir graužikas bus užimtas ilgai.
Kitas variantas yra susuktas kartonas su skanėstu viduje. Tai ilgai pritraukia šuns dėmesį ir gali padėti pripratinti šuniuką likti namuose vieną.
Kandimas
Šunys kanda, šuniukai – taip pat. Kodėl ir kaip – tai jau kitas klausimas. Šuo neturi rankų, o snukis yra jo pažinimo įrankis, būdas bendrauti ir parodyti savo požiūrį. Kandžiojimasis ne visada reiškia agresiją, pyktį ar kitus neigiamus dalykus. Šuniukai žaisdami taip pat kandžiojasi tarpusavyje ir kanda mamai, o ji ne visada sustabdo tokį elgesį. Tik tada, kai įkandimas tampa skausmingas.
Daugelis šunų mėgsta paimti žmogų už rankos, snukiu suimti delną ir taip vyksta sąveika, susipažįstama su žmogumi, savotiškai šuns smegenyse įsispaudžia šeimininko skonis ir kvapas.
Kartu kandimas yra santykių, savo statuso kūrimo įrankis, gynimasis, agresijos ir pranašumo išraiška. Kaip atskirti? Vertinkite savo nuojautą ir šuns elgesį. Bet kokiu atveju, jei šuniuko kandimo jėga viršija leistiną lygį, jį reikia stabdyti, elgesį koreguoti.
Charakteris
Šešių mėnesių amžiaus vidutinės ir didelės veislės šuo yra kaip paauglys brendimo pradžioje: energingas, drąsus, užsispyręs, su savo teisybe. Jis kovoja už nepriklausomybę ir geresnę vietą gaujos hierarchijoje. Todėl ankstyvame šuniuko amžiuje išmoktos komandos gali neveikti.
Būtina nuosekliai tęsti treniruotes ir koreguoti šuns elgesį, jei šis rodo nepaklusnumą ar net agresiją šeimininko ar kitų šeimos narių atžvilgiu. Tai praeis! Vis dėlto šuo labai aktyviai mokosi, tyrinėja pasaulį ir šiame amžiuje galima pradėti rimtai tyrinėti būsimą darbo aplinką – važiuoti į mišką, laukus ir prie ežerų, kur vieną dieną jam reikės dirbti.
Kadangi mano ankstesni veimaraneriai yra išlaikę daug įvairių bandymų, ir su naujuoju šunimi planuoju ruoštis ir dalyvauti tiek pavasario bandymuose paukštšuniams, tiek išlaikyti rudens kompleksą ir vadinamąjį meistriškumo patikrinimą, kuris iš esmės yra išplėstas rudens bandymų kompleksas ir trunka dvi dienas.
Manoma, kad ruošiant jauną šunį bandymams, medžioklėje dalyvauti nelabai rekomenduojama, nes ten situacijos nenuspėjamos, o tai gali paveikti, kaip šuo vykdys komandas. Tai kaip su vairavimo egzaminu ir realiu automobilio vairavimu kasdien. Vis dėlto manau, jei šeimininkas pasirengęs visą savo dėmesį skirti šuns mokymams ir situacijos kontrolei, tuomet treniruotes ir medžioklę galima derinti. Medžioklės plotuose šunį jau galima pratinti prie šūvio.
Kalbant apie paukštšunius ir jų dresūrą, tai tik medžioklės plotuose yra galimybė mokyti šunį rasti ir parodyti lauko paukščius. Kurapkos pas mus nemedžiojamos, tačiau jos puikiai išmokys šunį stovėti pozoje ir neišgąsdinti paukščių. Panašiai ir slankų rudenį mūsų miškuose galima rasti. Šis paukštis neišskrenda iš slėptuvės, kol šuo stovi pozoje. Todėl ir pasivaikščiojimai perregimuose lapuočių miškuose, paupiais ir pelkių pakraščiais taip pat bus labai vertinga patirtis jaunajam paukštšuniui. Spalio mėnesį prasideda slankų migracija ir miške galima tikėtis rasti gana daug paukščių, kurie jaunam paukštšuniui bus geriausia treniruotė.
Nušauti paukštį ar ne, turi nuspręsti pats šeimininkas. Jei nuspręsite medžioti, štai patarimas – šūvį galima paleisti tik tuomet, jei šuo viską padarė teisingai: ieškojo, prisėlino, išstovėjo pozoje, pakėlė paukštį. Žinoma, pageidautina pataikyti. Jei šuo metasi pakelti paukščio be pozos, šūvio paleisti negalima, nes sumedžiotas paukštis yra tarsi prizas, o mes neapdovanojame šuns už neteisingą darbą.
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
