Tekstas: Dokt. Mindaugas Bakševičius, Dr. Rasa Vaitkevičiūtė
Laisvai gyvenantis šuo – tai naminis šuo (lot. Canis familiaris), kurio judėjimo laisvė nėra apribota. Šis šuo gali nevaržomai sąveikauti su jį supančia aplinka, nepriklausomai nuo šeimininko buvimo. Šiai kategorijai priskiriami bešeimininkiai, kaimų, benamiai, laisvi ir sulaukėję šunys.
Užimama teritorija (angl. Home range) – tai vieta, kurioje gyvūnas leidžia laiką; tai teritorija, apimanti visus išteklius, kurių gyvūnui reikia išgyventi ir daugintis.
Naminio šuns mokslinė klasifikacija: būrys – plėšrieji žinduoliai (lot. Carnivora), šeima – šuniniai (lot. Canidae), gentis – šunys (lot. Canis), rūšis – šuo (lot. Canis familiaris).
Prieš 65 milijonus metų masinis dinozaurų išnykimas atvėrė duris pirmųjų mėsėdžių atsiradimui. Mėsėdžiams priskiriami gyvūnai, turintys mėsai kramtyti pritaikytus galūdinius dantis, kai pirmasis apatinis krūminis dantis ir paskutinis viršutinis krūminis dantis turi į ašmenis panašius emalio vainikus, kurie veikia tarpusavyje panašiai kaip žirklių ašmenys. Mėsėdžių protėviai išsiskyrė į du pobūrius: į šunis panašius Caniformia ir į kates panašius Feliformia.
Pirmieji šuninių šeimos nariai atsirado prieš 40 milijonų metų. Šie individai buvo panašus į dabartinius vilkus ir lapes. Pirmieji šunų (lot. Canis) genties atstovai atsirado prieš 6 milijonus metų, iš jų išsivystė dabartiniai naminiai šunys, vilkai, kojotai bei šakalai (Wang et al., 2008). Manoma, jog šuo yra pirmasis žvėris, kurį sėkmingai prijaukino medžiotojai-rankiotojai prieš daugiau nei 27–40 tūkst. metų (Frantz et al., 2020; Freedman & Wayne, 2017; Skoglund et al., 2015).
Priklausomai nuo to, ar šuo yra grynaveislis, ar mišrūnas, skiriasi šunų gyvenimo trukmė. Mišrūnai šunys paprastai gyvena 1,2 metų ilgiau nei grynaveisliai (O’Neill, Church, McGreevy, Thomson, & Brodbelt, 2013; Yordy et al., 2019). Danijoje atlikto grynaveislių ir mišrūnų šunų tyrimo duomenimis, negrynaveisliai šunys vidutiniškai išgyvena 11 metų, tačiau tokie grynaveisliai šunys kaip Šetlando aviganis, pudelis ir taksas – 12 metų. Grynaveislių ir mišrūnų šunų mirtingumo tyrimo duomenimis, trumpiausia gyvenimo trukme (7 metai) pasižymi Berno zenenhundai, molosiniai šunys. Taip pat šunų gyvenimo trukmei reikšmingą įtaką turi šuns dydis, lytis ir svoris.
Dideli veisliniai šunys paprastai gyvena trumpiau nei maži. Buvo ištirta, kad auksaspalvių retriverių patelės pasižymi ilgaamžiškumu: gyvena vidutiniškai 13 metų, o patinai – 11–12 metų (Proschowsky, Rugbjerg & Ersbøll, 2003). Tokia pati situacija yra pastebima ir tarp daugelio kitų rūšių gyvūnų. Didėjantis kūno svoris susijęs su mažėjančiu ilgaamžiškumu. Pavyzdžiui, šunų, kurių svoris yra 10–19,9 kg, gyvenimo trukmė yra 0,5 metų trumpesnė, palyginti su šunų, sveriančių <10 kg, gyvenimo trukme. Šunys, sveriantys 20–29,9 kg, gyvena 0,7 metų trumpiau. 30–39,9 kg svorio šunų gyvenimo trukmė yra 1,4 metų trumpesnė. Šunys, kurie sveria 40–49,9 kg, gyvena 2,4 metų trumpiau, o sveriantys 50 kg ir daugiau – 4 metais trumpiau (O’Neill et al., 2013).
40% medžioklės plotų buvo pastebėti laisvai klajojantys šunys!
Dažniausios užregistruotos 3 metų amžiaus šunų mirties priežastys yra elgesio, virškinimo trakto sutrikimai bei eismo įvykiai. Vyresnių šunų mirtys daugiausia susijusios su navikinėmis, raumenų ir skeleto bei neurologinėmis ligomis (O’Neill et al., 2013). Galapagų salose gyvenantys vyresni šunys pražudomi širdies kirmėlių (lot. Dirofilaria immitis), kurias platina vietiniai uodai (lot. Aedes taeniorhynchus) (Barnett & Rudd, 1983). Laisvai gyvenantys šunys dažnai laikomi didele grėsme žmonių sveikatai, nes yra pasiutligės (lot. rabies), šunų maro, epideminio parotito (kiaulytės) ir parvoviruso (lot. Carnivore protoparvovirus) platintojai. Pasiutlige sausuoju metų laiku sergančių individų mirtingumas yra dvigubai didesnis nei drėgnuoju metų laiku (Butler, du Toit & Bingham, 2004).
Laisvai gyvenantiems šunims būdinga tai, kad nėra dirbtinai ribojamos jų individualaus partnerio pasirinkimo galimybės, t. y. jie poruojasi su pačių pasirinktu partneriu, dėl to daugelis jų palikuonių būna mišrūnai (Pilot et al., 2015). Laisvėje gyvenančių gyvūnų tyrimų rezultatai rodo, kad šunų patinai ir patelės pradeda veistis pirmaisiais gyvenimo metais. Patinai rujoja nuolat, o patelės – vidutiniškai kas septynis mėnesius.
Šunims nėra būdingas sezoniškas dauginimasis, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena laisvai, ar tiesiogiai žmogaus kontroliuojami. Šunų patelėms būdinga vesti jauniklius ištisus metus, atsižvelgiant į dienos šviesos trukmę. Pavyzdžiui, Indijoje laisvai gyvenančių šunų patelės jauniklius veda spalio–kovo mėnesiais (Lord et al., 2013). Patelių nėštumas trunka 62–65 dienas.
Šunų likvidavimo kompanija, kurią įkūrė Galapagų nacionalinio parko tarnyba, sunaikino 15 patelių, kurias ištyrus buvo nustatyta, kad vidutinis šunų vados dydis yra 5 jaunikliai (Barnett & Rudd, 1983; Pal, 2005). Motinos su jaunikliais išbūna 13 savaičių, o juos žindo 10–11 savaičių. Po jauniklių atvedimo pirmąsias dvi savaites patelės labai saugo šuniukus, tad būna agresyvios. O patinai pirmąsias 6–8 vados gyvenimo savaites, kai patelių nėra šalia, lodami saugo šuniukus, neleidžia prisiartinti nepažįstamiems žmonėms ir saugo nuo pavojų. Patelėms vis dažniau paliekant jauniklius, patinų su jaunikliais ryšys palaipsniui didėja.
Buvo atliktas tyrimas, kaip laisvėje gyvenantys šunys prižiūri savo jauniklius, ir nustatyta, kad šalia jauniklius atsivedusios patelės maitina viena kitos šuniukus. Tai buvo užfiksuota 3-ią vados gyvenimo savaitę ir tęsėsi iki 7 savaitės. Taip pat ištirta, kad šunų patelėms būdinga savo palikuonis maitinti regurgitacijos būdu, t. y. atryjant apvirškintą maistą. Tokiu būdu papildomas jauniklių maisto racionas (Pal, 2005).
Nors laisvai gyvenančių šunų buvimas gamtoje yra neigiamas ir daro didelę žalą kitiems gyvūnams, yra pavyzdžių, kur šuo palaiko sistemų stabilumą, saugo retas rūšis.
Australijoje šunys naudojami retiems gyvūnams ar jų veiklos žymėms aptikti, pvz., didžiosios sterbliakiaunės (lot. Dasyurus maculatus) ekskrementams, pagal kuriuos atliekama šių gyvūnų apskaita (Margaret Paul, 2015). Šunys gali būti naudojami saugant retus gyvūnus nuo plėšrūnų. Aviganių veislių šunys naminius gyvulius saugo nuo senovės, todėl įmanoma juos pritaikyti ir kitų gyvūnų apsaugai. Tokios istorijos kaip Oddball, kur su šuns pagalba buvo išgelbėti nykstantys pingvinai nuo juos medžiojančių lapių (angl. How One Oddball Dog Saved Middle Island’s Penguins), arba projektas, kur Maremo-Abruco aviganiai saugo nykstančius tasmaninius ilganosius bandikutus (lot. Perameles gunnii) nuo išnykimo (angl. Fighting Extinction Dog Squad), įrodo, jog tai įmanoma ir naudinga. Tokiais pavyzdžiais galime didžiuotis ir skatinti, kad tokių programų vyktų daugiau visame pasaulyje ir, žinoma, Lietuvoje.
Tyrimo tikslas – ištirti laisvai gyvenančių šunų paplitimą Lietuvoje ir daromą įtaką laukinei faunai.
Tyrimo objektas – Lietuvos medžioklės plotų vienetuose laisvai gyvenantys šunys 2019–2022 metais.
Šiame straipsnyje aptarsime laisvai gyvenančių šunų mitybos racioną ir laisvai gyvenančių šunų užimamas teritorijas.
Metodika: Mitybos raciono tyrimas. Šunų ekskrementai buvo surinkti 3 vietovėse: Sudargo (Jurbarko r. sav.), Ilgakiemio (Kauno r. sav.) ir Byliškių apylinkėse (Kauno r. sav.). Ekskrementai buvo renkami žiemos (sausį, vasarį) ir ankstyvo pavasario (kovą) metu.
Surinkti šunų ekskrementai buvo dedami į nailoninius maišelius užrištais galais. Sudėti į skalbimo mašiną. Skalbiama švelniu skalbimo ciklu, be jokių skalbimo priemonių (Orr et al., 2003). Po skalbimo mėginiai sudėti į džiovyklę paleidus vidutinio kaitrumo režimą. Išėmus sausus mėginius iš maišelių jie buvo sudėti į Petri lėkšteles. Liekanos buvo pasvertos elektroninėmis svarstyklėmis SF-400C 0,01 g tikslumu. Rasti kaulai, plunksnos, plaukai identifikuoti elektroniniu mikroskopu, pagal Anna Maria & Asprea, 2006. Maisto kompozicija buvo išreikšta dviem būdais: 1) aptinkamumą lyginant su visais ekskrementais; 2) komponentų biomasė nuo visos suvartotos biomasės. Maisto komponentų biomasė buvo apskaičiuota padauginant liekanų masę iš virškinamumo koeficiento.
Šunų užimamos teritorijos tyrimas. Atrenkant medžioklės plotų vienetus šunims gaudyti, buvo naudojama surinkta informacija apie ploto vienete esančius šunis. Pagrindiniai kriterijai – kad šunų grupė būtų aktyvi, lankytųsi tose pačiose vietose. Taip pat medžioklės plotų naudotojas turėjo duoti sutikimą, kad jo medžioklės ploto vienete būtų gaudomi šunys. Laisvai gyvenantiems šunims pagauti buvo pastatyta gyvagaudė gaudyklė su jauku šunų lankomose vietose. Gaudyklė pagaminta iš šuns transportavimo narvo. Sugautiems šunims sekti buvo modifikuoti globalios padėties nustatymo siųstuvai (toliau – GPS) Teltonika, Sinotrack, SeekEC. Užimama teritorija apskaičiuota įvertinant branduolio tankį, išskiriant užimamą poligoną nuo branduolio centro ir koncentruotas buvimo vietas, paskirstytas į šerdines ir bendras teritorijas bei minimalų daugiakampio poligoną.
Rezultatai
Laisvai gyvenančių šunų mityba. Šunų ekskrementai buvo surinkti 3 vietovėse: Sudargo (Jurbarko r. sav.) – 33 mėginiai, Ilgakiemio (Kauno r. sav.) – 5 mėginiai, Byliškių apylinkėse (Kauno r. sav.) – 12 mėginių. Iš viso surinkta 50 mėginių, kurie buvo renkami žiemos (sausį, vasarį) ir ankstyvo pavasario (kovą) metu. Vidutinis mėginio svoris buvo 4,03 g.
Dažniausiai randamos liekanos buvo augalų. Sudarge surinktuose mėginiuose augalų rasta 94 proc., Ilgakiemyje – 80 proc., Byliškiuose – 91,7 proc. atvejų ir sudarė atitinkamai 75 proc., 68,5 proc. bei 60,6 proc. liekanų. Augalų liekanų buvo aptikta 92 proc. (46 vnt.) ekskrementų ir vidutiniškai jos sudarydavo 71 proc. liekanų bei dominavo visose rinkimo vietose. Jas sudarė grūdinių kultūrų luobelės, riešutų kevalai, bruknės, žolinių augalų stiebai ir lapai, medžio anglių gabaliukai, spygliai.
Gyvulinės kilmės liekanų buvo aptikta 41 kartą, iš kurių stirnos liekanos buvo aptiktos 26 proc. (13 vnt.) visų ekskrementų, išskirstant pagal teritorijas: Sudarge – 24,4 proc. (8 vnt.), Byliškėse – 25 proc. (3 vnt.), Ilgakiemyje – 20 proc. (1 vnt.). Jas sudarė plaukai ir kaulai.
Šerno liekanų pavyko rasti tik Sudargo apylinkių šunų ekskrementuose. Jų pavyko rasti 3 kartus, arba 9,1 proc. grupės mėginių. Šerno akuotplaukiai sudarė vidutiniškai 16,6 proc. tūrio rastuose ekskrementuose.
Kiškiažvėrių likučių buvo rasta 2 (4 proc.) ekskrementuose, kur jie sudarė 100 proc. ir 15 proc. liekanų tūrio ir susidarė iš kailio likučių. Paukščių liekanos buvo rastos 5 kartus: prie Byliškių – 3 (25 proc.) kartus, o prie Sudargo – 2 (6,1 proc.). Bendrai buvo aptinktos 10 proc. ekskrementų ir vidutiniškai sudarė 19,6 proc. jų tūrio. Šios liekanos susidėjo iš plunksnų, kiaušinių lukštų ir kaulų.
Pelinių graužikų buvo rasta 26 proc. (13) ekskrementų, jie rasti visose vietovėse. Sudarge – 7 (21,2 proc.) ekskrementuose, Byliškėse – 4 (33,3 proc.), Ilgakiemyje – 2 (40 proc.), ir vidutiniškai sudarė 49 proc. ekskrementų tūrio. 7-iuose ekskrementuose buvo rasta paties šuns plaukų. 11-oje išmatų aptikta nevalgomų daiktų liekanų, tokių kaip virvės, plastikas, kilimo gabalai, agroplėvelė, aliuminio folija, šias medžiagas šunys greičiausiai surijo maitindamiesi žmonių šiukšlėmis. Antropogeninės kilmės liekanos vidutiniškai sudarydavo 17,3 proc. laisvai gyvenančių šunų ekskrementų tūrio.
Iš viso apskaičiuota, jog rastiems ekskrementams susidaryti šunys suvartojo 2891,3 g biomasės. Stirnos sudarė beveik pusę suvartotos biomasės – 1326,4 g. Augalai užėmė antrą vietą – 500,3 g biomasės. Peliniai graužikai užėmė trečią vietą pagal biomasę –395,4 g. Kiškiažvėriai sudarė 159,2 g. Paukščiai ir šernai – po 5 proc. visos biomasės (146,7 ir 137,1 g). Stirnos, augalai ir peliniai graužikai buvo vieninteliai raciono objektai, kurių sudaroma dalis buvo daugiau nei 10 proc. Antropogeniniai objektai sudarė 24,8 g: nors jie neturi biomasės ir yra nevirškinami, tačiau sudarė savo dalį ekskrementuose.
Galima palyginti su tyrimu, atliktu Lenkijoje (Krauze-Gryz & Gryz, 2014), kur buvo analizuojama ekskrementų sudėtis: augalinės kilmės liekanos ten buvo aptiktos 45 proc. atvejų. Augalinių liekanų sudėtis nesiskyrė. Peliniai graužikai buvo aptikti 7 proc. ekskrementų, stirnos liekanos – 12 proc., kiškiažvėrių – 4 proc. Nors procentai skiriasi, pagrindinės dominuojančios sudėtinės dalys nesiskyrė.
Laisvai gyvenančių šunų sugavimas. Remiantis apklausos duomenis apie aktyvių laisvai gyvenančių šunų, jų grupių teritorijas, buvo atrinktos vietovės, į kurias buvo vykstama gaudyti šunų. Šunis gaudyti pradėta 2021 m. lapkričio 10 d. Iki 2022 m. gegužės 18 d. iš viso buvo sugauti 6 šunys. Šunys buvo stebimi skirtingu paros metu. Stebint aprašoma jų elgsena, kur jie ilsisi, vaikšto, medžioja. Sekama pagal paliktus pėdsakus.
Iš 6 laisvai gyvenančių šunų, kuriuos pavyko pagauti, GPS antkakliai buvo uždėti 3 šunims: 1 Kauno, 2 – Šakių rajone. Šunims buvo duoti vardai, siekiant palengvinti duomenų analizę. Pirmas pagautas šuo buvo pavadintas Alfa, antrasis Džekiu (vėliau paaiškėjo, kad šis šuo turi šeimininkus, tačiau beveik visada laksto neprižiūrimas), trečias laisvai gyvenantis šuo buvo pavadintas Žvėrimi. Alfa ir Žvėris yra tos pačios laisvai gyvenančių šunų grupės nariai. Alfai nugaišus po 1 mėnesio pavyko antkaklį uždėti Žvėriui.
Lyginant laisvai gyvenančių šunų teritorijas buvo imami 14 dienų koordinačių taškai laikotarpiams suvienodinti. Alfos grupė buvo sudaryta iš 5 šunų, Žvėries – iš 3, Džekio – iš 2. Pasirinktas naudoti MCP 95 proc. metodas, nes jis lengviausias ir dažniausiai naudojamas apskaičiuojant gyvūnų užimamas teritorijas.
Alfos ir Žvėries teritorijos. Šie šunys priklausė vienai grupei. Kol Alfa buvo gyva ir pažymėta GPS antkakliu, ši grupė užėmė 860,4 ha teritoriją. Tuo metu grupė buvo sudaryta iš 5 šunų. Kai GPS antkaklis buvo uždėtas Žvėriui, grupėje buvo likę tik 3 šunys. Tada grupės užimama teritorija sumažėjo apie 2,5 karto – iki 335,1 ha. Pagal KDE šerdinės zonos pasiskirstymą, Alfa šerdinių teritorijų turėjo mažiau ir tolygiau naudojo visą savo užimamą plotą. Žvėries grupė turėjo keturias šerdines teritorijas: tai rodo, jog praleido daugiau laiko arčiau žmogaus ir mažiau laiko – likusioje teritorijoje. Mažesnės teritorijos užėmimas ir didesnis šerdinių teritorijų skaičius parodo, jog šunų grupei sumažėjus pereita prie sėslesnio gyvenimo būdo, praleidžiant didesnę laiko dalį prie žmonių objektų.
Džekis per 14 dienų užėmė 0,8 ha teritoriją. Džekio mitybiniai poreikiai yra patenkinti šeimininkų ir jo nuklydimus iš namų teritorijos lemia kiti veiksniai. Galima teigti, kad laisvai gyvenančių šunų grupės užimama teritorija priklauso nuo individų skaičiaus grupėje ir šuns sąveikos su žmogumi.
Laisvai lakstantys šunys Lietuvoje: paplitimas ir įtaka laukinei faunai. 1 dalis
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
