Tekstas ir nuotraukos: Ilgvaras Zihmanis
Lankantis Aimpoint gamykloje Švedijoje, pasitaikė galimybė sudalyvauti vietinių medžiotojų surengtoje šernų ir danielių medžioklėje su varovais maždaug už 15 km nuo Malmės. Renginys, be abejo, turėjo Švedijos pietų specifikos, tačiau visada įdomu sužinoti, kaip medžiojama nepažįstamame kolektyve. Pastebėjau šiokių tokių smulkmenų, kurios praverstų ir mums.
Vieta ir laikas
Medžioklės plotas vadinasi Skabersjö Storskogen ir yra tik maždaug už 15 km nuo trečio pagal dydį Švedijos miesto Malmės. Nors sausis prasidėjo visai neseniai, oras primena lapkričio pradžią pas mus, kai lapai ką tik nukritę, dar matyti žaluma, o lauke – keli laipsniai šilumos. Oras gana apniukęs, bet be kritulių, o vietiniai vyrai tuo tik džiaugiasi, nes pastarąsias dvi savaites esą liję praktiškai be perstojo.
Būriuojamasi vietinio kolektyvo medžioklės namelyje, kuris kadaise buvo golfo klubo susirinkimų salė, o prieš tai greičiausiai tarnavo kaip ūkio pašiūrė. Viskas kuklu ir praktiška: ilgi stalai su paprastomis kėdėmis, viename gale nedidelė pakyla su projektoriumi ir ekranu, kitame – virtuvės kampelis su stalviršiu, šaldytuvu ir virykle.
Palei sienas puikuojasi trofėjai – tiek iš tolimesnių Afrikos vietų, tiek danielių, tauriųjų elnių ir stirnų ragai, rasti čia pat, netoliese. Vien tik stirnų ragų čia yra koks šimtas. Pasimokyti galima iš to, kaip pagarba rodoma kiekvienam medžioklės laimikiui, nes išstatyti ne tik gražūs trofėjai, bet ir kuklūs, smulkūs bei kreivi rageliai. Dažnai ant trofėjaus lentelės arba tiesiai ant kaukolės užrašyti sumedžiojimo vieta ir metai. Iš to galima daryti išvadą, kad kai kuriems eksponuojamiems medžioklės trofėjams yra ne mažiau kaip penkiasdešimt, septyniasdešimt ar net šimtas metų! Seniausias trofėjus, kurį pavyko pastebėti, – stirnino ragai, kurių savininkas buvo sumedžiotas 1868 m.
Dalyviai, organizacija ir saugumas
Į medžioklę su varovais susirenka apie 40 dalyvių, kurie savo apranga ir išvaizda mažai kuo skiriasi nuo mūsiškių. Galbūt tai vietinio kolektyvo specifika, bet bene kas antras turi Blaser tiesios spynos sistemos karabiną: vieno dailesnis, kito – gerokai aptrintas. Nė vieno lygiavamzdžio, be to, Švedijoje kažkodėl draudžiama medžioti stambiuosius žvėris dvivamzdžiais šautuvais. Taip pat pavyksta pastebėti egzotišką vinčesterio tipo tiesios spynos sistemos šautuvą, kuris iš šalies atrodo kaip vienas iš .45-70 kalibro Marlin modelių.
Akivaizdu, kad jis skirtas šaudyti trumpais atstumais, kur pas mus sėkmingai naudojami lygiavamzdžiai su kulkomis. Kaip ir pas mus, kiekvienas turi kokį nors ryškų oranžinį ar raudoną aprangos elementą (liemenę, švarką ar kepurę), o šunys taip pat aprengti ryškiaspalvėmis liemenėmis.
Ataskaitos, kur turėtų pasirašyti visi medžioklės su varovais dalyviai, čia nėra. Visi išrikiuojami į eilę ir taip pat, kaip ir pas mus, išklauso medžioklės instruktažą. Kiekvienam medžioklės dalyviui įteikiama nedidelė spausdinta brošiūra su žemėlapiu, medžioklės bokštelių išdėstymu, saugos taisyklėmis ir medžioklės sąlygomis. Privalomas reikalavimas – naudoti radijo stoteles, kuriomis komunikuojama, ir mokamą medžioklės programėlę WeHunt, kurioje įvedama visa informacija apie medžioklės vietą ir registruojasi visi medžioklės dalyviai.
Planuojami trys varymai. Bus medžiojami šernai, danieliai (išskyrus suaugusius patinus), dvi tauriųjų elnių patelės ir trys tauriųjų elnių jaunikliai. Kiekvienam dalyviui leidžiama sumedžioti vieną danielių patelę ir vieną danielių špyserį (jauniklį smailiais ragais). Danielių ir šernų jauniklių leidžiama sumedžioti tiek, kiek pavyks. Draudžiama medžioti tik dominuojančias bandos pateles ir visus šernus, kurių gyvasis svoris viršija 70 kg, o „nusidėjus“ reikia susitaikyti su 1000 eurų dydžio bauda.
Saugumo technika bendrais bruožais yra tokia pati, kaip pas mus. Kol neatsistojai varymo plote, ginklas turi būti neužtaisytas ir su atitraukta spyna, kad visi matytų. Už savo šūvį kiekvienas atsako pats. Natūralu, kad reikia laikytis leistinų šaudymo kampų ir atstumų. Reikia žiūrėti, ar už taikinio nėra ko nors, į ką neleistinai galėtų pataikyti kulka (be kita ko, draudžiama šaudyti virš kalvų, kurių Švedijoje yra nemažai). Be to, draudžiama šauti į laimikį, jei arčiau nei už 15 metrų nuo jo yra šunų. Jei šuo sužalojamas arba nušaunamas, kaltininkas be kalbų turi šuns savininkui atseikėti 10 tūkst. eurų.
Eiga
Skirtingai nuo mūsuose įprasto linijinio išsidėstymo aplink varymo plotą, šiame objekte medžiotojai yra išskirstyti bokšteliuose varymo ploto viduje, o varovai su šunimis eina per varymo plotą. Tai reiškia, kad medžiotojui reikia būti akylam ir įtempti klausą, nes laimikis gali pasirodyti praktiškai iš bet kurios pusės.
Patogu, kad kiekvienas bokštelis turi arba savo pavadinimą, arba numerį. Sprendžiant iš numeracijos, iš viso medžioklės plote yra daugiau nei 70 bokštelių. Jie parodyti tiek varymo ploto žemėlapyje, tiek programėlėje WeHunt, todėl sunkoka pasiklysti ir nerasti reikiamos vietos. Atskiro signalo varymo pradžiai čia nėra – kiekvienas medžiotojas gali šaudyti nuo to momento, kai užima vietą bokštelyje. Žinoma, varymo plote reikia likti tol, kol medžioklės vadovas per raciją nedavė komandos baigti varymą.
Pirmas varymas – plataus apžėlusio kirtimo pakraštyje, už kurio tolumoje matyti bokštelis su kitu medžiotoju. Varovai dirba be garso, nebent retkarčiais pasigirsta riktelėjimas, o tylą nutraukia tik šunų lojimas. Ilgai laukti nereikia, ir maždaug už 50 m eglyne atsargiai pasirodo pirmoji danielių banda – iš viso apie dvidešimt, kiek mažesni už įprastus tauriuosius elnius, keisto violetinio atspalvio kailiu ir dryžuotomis uodegomis. Viena patelė po šūvio lieka vietoje, likusi banda neskubėdama nurisnoja per proskyną. Po to per raciją pasigirsta pranešimas, kad pasiruoštų medžiotojas šalia esančiame bokštelyje. Laimikis kartu su kritimo koordinatėmis ir medžiotojo vardu registruojamas WeHunt programėlėje – vėliau naudojantis GPS laimikis bus paimtas.
Varymas baigėsi ir visi susirenka prie mašinų. Prasideda kruopšti medžiotojų apklausa, surašant varymo rezultatus: kiek ir kokių žvėrių kiekvienas matė, kas šovė, į ką šovė ir koks šūvio rezultatas. Labai naudinga praktika, gerai padedanti įvertinti gyvūnų skaičių. Čia pat, miške, draugiškai geriama kava su pyragaičiais (švedai, matyt, niekur negali apsieiti be savo tradicinės rytinės fikos).
Kiti du varymai vyksta be šūvio – apylinkė gana apžėlusi, aplink krūmus suka ratus ir danielių, ir šernų jauniklių bandos, tačiau atviresnėje vietoje taikiniui sustoti nesiruošia. Apskritai atrodo, kad vietiniai medžiotojai čia šauna tiksliai ir apgalvotai, stengdamiesi pasirinkti stovintį taikinį. Į bėgančius šauna tik į šernus, kai būna visiškai tikri, kad paleis mirtiną šūvį.
Vietiniame kolektyve galioja reikalavimas: jei pasitaikė sužaloti medžioklės laimikį, tada tokiu pačiu būdu šauti nebegalima, o jei šaunama į kitą žvėrį, tada jis turi patekti į regėjimo lauką. Sužalojimo vieta pažymima trimis mėlynomis juostelėmis – dviem ten, kur žvėris buvo, o trečia rodo kryptį, kuria jis nubėgo. Trumpai tariant, jei nesi tikras, tada nešauk, ir niekas tau dėl to nepriekaištaus. Žvėrių čia nemažai.
Uždarymas
Verta paminėti dar vieną faktorių, į kurį turi atsižvelgti Švedijos medžiotojai ir kuris gali būti aktualus ir mums, – švedai yra agresyvūs medžioklės priešininkai. Čia sukurta visa procedūra, kaip elgtis su tokiais susijusio incidento atveju. Pastebėjus asmenį, tyčia besiartinantį ir nusiteikusį įžeisti bei provokuoti, pirmiausia ginklas turi būti neužtaisytas (ir išimta spyna, jei įmanoma). Tada per raciją reikia pranešti savo buvimo vietą (bokštelio numerį) ir koduotą frazę. Nesivelti į jokius pokalbius, elgtis ramiai ir laukti medžioklės vadovo. Koduota frazė perduodama toliau grandine, medžioklė nedelsiant nutraukiama, visi medžiotojai ištaiso ginklus ir organizuotai traukiasi į bazę, aplenkdami įvykio vietą. Akivaizdu, kad tokia vengimo taktika buvo sukurta ne iš gero gyvenimo, tačiau praktikoje ji dažniausiai pasirodė esanti gana efektyvi.
Baigėsi paskutinis varymas, greitai temsta ir laikas užbaigti. Pabaigiama medžioklės paradu: laimikiai suguldomi į eilę spygliuočių šakelių patale, visai taip pat, kaip tatai įprasta daryti Vokietijoje. Iš viso tądien sumedžiota 19 danielių, dešimt šernų ir pora lapių. Šalimais metaliniuose stovuose dega laužai. Ore sklando keistas jausmas – kažkoks primityvus, tarytum iškilminga apeiga suvokiant, kad tokia sėkminga medžioklė greičiausiai švenčiama jau šimtus ir net tūkstančius metų. Ir galiausiai atsisveikinimas – visi kaip ledo ritulio komandos po žaidimo prasilenkia vienas su kitu, paspausdami ranką, ir padėkoja už renginį. Puikus būdas baigti sėkmingą medžioklę!
Išleistas naujas žurnalo numeris!
