Latvių medžiotojo Mario Dimanto bavarų pėdsekė Missy – šešerių metų amžiaus profesionalė. Ji dažnai pasitelkiama ieškant sužeisto gyvūno ir už darbą su jais dažniausiai kaip nors atsilyginama. Ši bavarė nėra vienintelė puiki savo darbo žinovė Latvijoje, bet tikrai viena iš žinomesnių sužeisto gyvūno ieškotojų. Tikra profesionalė! Missy sąskaitoje – daugiau kaip 200 sėkmingai rastų gyvūnų, daugybė labai sudėtingų kraujo pėdsakų, iš kurių sunkiausias buvo 6 km ilgio ir baigėsi tiksliu paskutiniu šūviu į sužeistą šerną. Ar ji gimė tokia unikali, ar yra gerai išdresuota? Kaip apskritai šuo tampa paklausiu profesionalu ir kiek darbo reikia įdėti, kad pasiektum tokį lygį?
Straipsnis parašytas pagal M. Dimanto pasakojimą.
Šuniukas
Viskas prasidėjo, kai medžiotojų būreliui prisireikė kraujasekio šuns. Per daug gyvūnų po šūvio likdavo nesurasta. Maždaug dvejus metus ieškota bavarų pėdsekio. Veislė ir jos reputacija jau buvo žinoma, tik gyvenime neteko nei apžiūrėti šuns, nei matyti jo darbo iš arti. Maris susisiekė su kinologų klubais, bandė rasti šuniuką, kurių prieš šešerius metus tiek daug nebuvo. Atėjo informacija, kad iš Cėsių į Kalvenę bus atvežta kalytė poruotis. Maris gavo kontaktus, paskambino šeimininkui ir pasakė, kad nori šuniuko. Šeimininkas juokais atkirto, kad kontakto dar net nebuvo, bet Maris atkakliai prašėsi įtraukiamas į būsimų šuniukų kandidatų sąrašą. Vėliau, kai nėštumas pasitvirtino, Missy mamos Čellos šeimininkas Uldis Uodinis pažadėjo pirmumą renkantis šuniukus.
Poravimas baigėsi sėkmingai, mažieji bavariukai gimė ir atėjo diena, kai augintojas Mariui paskambino. Jis pasakė, kad su šuniukais nebesusitvarko, tad galima atvažiuoti rinktis. Medžiotojas kartu su šeima nuvyko savo išsvajoto medžioklės padėjėjo. Maris prisimena tos dienos įvykius, net sentimentaliai atsidusdamas: „Visi šuniukai bėgiojo, žaidė. Tai reikia pamatyti! Lakstantis mažųjų bavarų būrys yra kažkas nepakartojama.“ Maris buvo įsitikinęs, kad nori kalytės, ir pasirinko vieną, kuri pati prie jo priėjo.
Šuniukė netrukus atsiskyrė nuo kitų ir prigulė tarsi laukdama, kada su naująja šeima galės važiuoti namo. Šeimininkai dar atsigėrė kavos, viską aptarė, surašė popierius, atsisveikino ir susiruošė namo. Maris tyliai pasišaukė kalytę jos dabartiniu vardu: „Missy!“ Vienas vienintelis šuniukas išlindo iš bendro lizdelio ir tai buvo kaip tik jo pasirinkta kalytė, o ne bet kuri kita iš didelės vados. Mario žmona susijaudinusi apsiverkė. „Tarsi filme!“ – tos ilgos, džiaugsmo kupinos dienos įvykius trumpai apibūdina Maris. Taip Missy pateko į Dimantų šeimą.
Dresūra
Dresuoti savo šunį Maris pradėjo kaip ir daugelis. Kieme arba sode dėdavo mažus kraujo pėdsakus, naudodamas sumedžioto gyvūno plaučius ar ką nors kita. Taip pasakojo vyresni medžiotojai: jeigu šuo randa ir loja, puiku. Jeigu ne, irgi nieko tokio. Svarbiausia, kad rastų. Dabar Maris pripažįsta, kad tai visai nėra tinkamas būdas ir neatitinka visame pasaulyje priimtos kraujasekio mokymo praktikos.
Kai Maris sužinojo apie pirmą kraujasekių treniruočių stovyklą, Missy buvo vieni metai. Tai buvo trijų dienų treniruočių stovykla, kurios dėstytojas Janne Pagénas iš Švedijos, pasak Mario, atvėrė jam duris į naują pasaulį. Šeimininkas sužinojo, kad šuo gali sėkmingai dirbti labai ilgai, kad jis gali eiti du, tris ir net daugiau kilometrų, nenukrypdamas nuo pradinio pėdsako, ir rasti sužeistą gyvūną, ir tai, kad laimikio reikia ieškoti vedant šunį už pavadžio. Maris pasakoja, kad taip jis apsaugomas nuo pavojų, nedingsta, o saugumas vis dėlto yra pats svarbiausias. Ir visa mokymo sistema atrodė nuostabi.
Pavyzdžiui, užtenka gyvūno kojos, kuri velkama maršrutui pažymėti, ir 250 gramų kraujo, kuris lašinamas 600 metrų distancijoje. Pagal tokį pėdsaką šuo gali sėkmingai sekti sužeistą gyvūną ir po 24–48 valandų, net po lietaus. Missy pirmojoje stovykloje taip ir padarė. Tai buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Paprastai vyrai sako, kad lietus viską nuplovė ir pėdsakai išmindžioti, tad ieškoti neva neverta.
Įdomu, kad šioje treniruočių stovykloje ekspertas mokė pačius šeimininkus, aiškino ir rodė, kaip ruošti kraujo pėdsakus. Paprasčiausi buvo 100 metrų ilgio, sunkiausi – 500–600 metrų, su posūkiais, kertantys griovius ir nuvirtusius medžius, su kilpomis ir grįžtamuoju pėdsaku be kraujo, tik su vilktos gyvūno kojos kvapu.
Po stovyklos Maris kraujo pėdsakus savo šuniui ruošdavo du kartus per savaitę. Keitė vietas, pėdsakų ilgį, naudojo skirtingų gyvūnų kojas. Pagal ekspertų rekomendaciją jis rengė kraujo pėdsakus ne tik skirtingose apylinkėse, grioviuose, keliuose, bet net prie šėryklų, kur praeina labai daug gyvūnų, bet šuo visada sugebėjo rasti konkretų ieškomą pėdsaką.
Maris aiškina, kad iki metų amžiaus nereikia persistengti, nes šuo iš esmės dar tik vaikas. Pėdsakai turi būti nesudėtingi: 100–200 metrų su vienu posūkiu. Padėjus pėdsaką reikia palaukti keturias valandas ir tada eiti ieškoti. Vėliau užduotis reikia vis sunkinti – pėdsakas turi būti ilgesnis ir sunkesnis, o laukiama ilgiau. Pagrindinė įgyta nauda – galimybė suprasti, ką šuo daro, ką rodo šeimininkui. Jeigu pats žinai, kur tavo paruošti pėdsakai veda, lengviau suprasti savo padėjėją.
Štai pora įdomių niuansų. Jeigu šuo pėdsaką pameta, jis pradeda sukti ratus. Tokiu momentu daugelis šeimininkų bando šunį kur nors vesti, patys ima nerimauti. Šeimininkas tada turi likti vietoje ir laukti, netampydamas ir netraukdamas pavadžio. Šuo pėdsakus ras ir dirbs toliau. Taip pat reikia atsižvelgti į vėjo kryptį. „Šuo – ne magnetas, – aiškindamas šunų darbo specifiką sako Maris. – Jeigu vėjas pučia iš šono, jis gali eiti paskui pėdsakus atokiau.“ Būta tokių situacijų. Medžiotojas sako, kad gyvūnas po šūvio ėjo palei griovį, bet šuo eina 2–3 metrai nuo jo. Šeimininkas tai turi žinoti ir į tai atsižvelgti.
Ruošiant Missy, intensyvių treniruočių reikėjo pirmus dvejus metus. Dabar, kai jai jau šešeri, kraujo pėdsakai seniai nebededami. Užtenka realaus darbo su savo būrelio medžiotojais ir pagal iškvietimą.
Bavarų ir kitų pėdsekių veislės šeimininkams Maris nerekomenduoja bandyti paversti savo kompaniono į universalų medžioklinį šunį, ir lendantį į bebrų urvus, ir atnešantį antis, ir einantį skaliku. Kiekvienam darbui – atitinkamų veislių šunys.
Paklusnumas
Mario santykiai su savo padėjėja – negriežti. Iš paklusnumo jai tereikia dviejų komandų: „šalia“ ir „pas mane“. Šuo neturi būti kaip robotas, visą laiką laukiantis, ką šeimininkas pasakys. Jokios ypatingos dresūros nereikėjo. Visko, ko reikia, išmokta per pasivaikščiojimus, žaidžiant su šeimininku. Pasak Mario, bavarai – ramūs, meilūs, šeimai tinkantys šunys, pasirengę klausyti ir bendradarbiauti su žmogumi.
Įranga
Missy dirba su petnešomis. Jos nesuspaudžia šuns kaklo kaip antkaklis ir netrukdo kvėpuoti. Paprastai šuo pėdsakus seka su pavadžiu, tačiau dabar, kai abu jau taip ilgai bendradarbiauja, ten, kur nėra pavojingų kelių, upių ir pelkių, Maris šunį paleidžia. Eidama be pavadžio Missy sužeistą gyvūną aploja, o apie nugaišusį praneša ateidama prie šeimininko. Ji sustoja per metrą ir žvilgsniu rodo, kad ten kažkas yra. Jeigu kraujo pėdsakai dingsta, jeigu gyvūno ten nėra, ji pribėga ir šoka priekinėmis letenomis tarsi žaisdama – tai reiškia, kad darbas baigtas, nebėra ką veikti.
Kadangi kraujo pėdsakus šuo seka su pavadžiu, pagal tai, kiek traukia, galima suprasti, ar jis apskritai ieško ir kaip arti yra gyvūnas. Paklaustas, kaip jis žino, kad priešais yra kažkas gyvas, Maris paaiškina, kad artėjant prie sužeisto gyvūno šuo įsitempia. Missy pakelia galvą, pastato uodegą ir visu kūnu rodo parengtį kam nors nenumatytam. Tada šunį reikia paleisti, kad jis galėtų laisvai judėti ir nenukentėtų gyvūnui puolant. Jeigu situacija gali būti labai pavojinga ar medžiotojas, kurio trofėjaus ieškoma, nepatyręs, šuo nuo pavadžio nepaleidžiamas – taip jis netrukdys laimikio pribaigti.
Dalintis patirtimi
Kai Missy pradėjo dirbti daug ir intensyviai, Maris treniruočių su kraujo pėdsakais savo šuniui neberengia, užtat padeda kitiems medžiotojams mokyti šunis. Jis šunų nemoko, bet aiškina šeimininkams, kaip reikia dėti pėdsakus, padeda suprasti šunų kūno kalbą ir moko bendradarbiauti.
Kadangi Missy turėjo šuniukų, Maris surengė mokymus ir jų savininkams, pasidalindamas J. Pagéno treniruočių stovykloje įgytomis žiniomis ir praktiškai parodydamas, kaip dėti pėdsakus ir dirbti su šunimi. Visi šuniukai atiteko medžiotojų šeimoms – tokia buvo sąlyga ieškant jiems šeimininkų. „Malonu palaikyti kontaktus, gauti žinių apie tavo šuns palikuonių sėkmę. Matai savo darbo rezultatus ir tai labai džiugina“, – sako Maris.
Profesionalė
Kad kuo geriau paruoštų šunį, įgytų nuolatinės ir įvairiapusiškos darbo patirties, Maris pasitaikius progai važiuoja padėti ir savo būrelio medžiotojams, ir draugams, ir tolimesnių medžioklės plotų naudotojams. „Missy karjeros pradžioje iš to entuziazmo nė negalvojau apie laiką. Svarbiausia, kad tavo šuo dirba! Kai jis suranda vieną, antrą, trečią gyvūną, atsekdamas labai sudėtingą kraujo pėdsaką, kai supranti, kad tavo kompanionas daro būtent tai, ko iš jo tikiesi, pradedi pasitikėti savo tandemu ir nori daryti dar daugiau“, – pasakoja Maris.
„Žmonės, kuriems reikia pagalbos, nei anksčiau, nei dabar nieko ypatingo nereikalauja. Tiesiog jie supranta, kad važiuoti 100 kilometrų ir visą naktį ieškoti sužeisto gyvūno nelengva ir neapsimoka“, – atskleidžia Maris. Kaip užmokestį už darbą medžiotojai duoda Missy porciją, o kartais ir šeimininkui padengia degalų sąnaudas.
Taisyklių, kurių medžiotojai turėtų laikytis, kviesdami į pagalbą profesionalą, nėra daug. Iš esmės tik viena: jeigu sužeisto gyvūno nuspręsta ieškoti, tai su būrelio šunimis reikėtų sekti pėdsakus tik iki 300 metrų. Jeigu sužeidimas rimtas, gyvūnas kur nors tokiu atstumu nuo šūvio vietos ir bus nukritęs. Jeigu už 300 metrų jo nėra, savo šunis reikia atšaukti, kad sužeisto elnio, briedžio ar šerno nepakeltų, ir laukti profesionalaus pėdsekio.
Ilgiausias kraujo pėdsakas, kurį teko sekti, buvo 6 kilometrų.
Paskambino medžiotojas ir pasakė, kad pašovė šerną. Kraujo yra, kaulai yra – turi būti ir gyvūnas. Missy aprengta petnešomis – jas reikia uždėti prieš pat pradedant sekti pėdsaką, kad šuo žinotų, jog dabar reikia dirbti, o kitu laiku vaikšto su antkakliu. Taigi jie pradėjo eiti – vienas kilometras, antras, jau trečias artėja, o kraujo kaip yra, taip yra, bet šerno niekur nematyti. Nuėjo iki plento, suprato, kad taip to šerno nepagaus.
Pasitarę medžiotojai nusprendė padaryti pauzę ir susitikti vėliau. Maris nurodė medžiotojui rasti padėjėjų, kurie atsistos ties pagrindiniais perėjimais aplink kvartalą, kuriame turėtų būti sužeistas gyvūnas. Pradėjo nuo vietos, kur darbas buvo sustabdytas. Netrukus nuskambėjo šūvis. Skambutis – šernas peršoko griovį. Neaišku, ar pataikyta, bet iš pažiūros viena koja gerokai sutraumuota. Nueiti jau keturi kilometrai. Medžiotojai vėl persigrupavo. Missy buvo pervežta automobiliu į šūvio vietą ir tęsė darbą. Netrukus šernas buvo išvarytas iš kvartalo prie didesnio griovio, kur ir buvo pagaliau sumedžiotas. Kadangi tai buvo bendras darbas ir nustatyti, kam trofėjus priklauso, nelengva, laimikis buvo padalytas, Missy irgi apdovanota.
Buvo ir pavojingų situacijų, pavyzdžiui, kartą teko sprukti nuo šernų. Taip pat šuo kartą beveik gavo į galvą nuo sužeisto briedžio, likusio pelkėje.
Apskritai per visą karjerą Maris su Missy nuvyko į daugiau kaip 400 iškvietimų. Maždaug pusę atvejų šūvis buvo visiškai nesėkmingas arba sužeidimas labai nedidelis ir gyvūnas nerastas.
Medžiotojams yra kur tobulėti
Latvijoje yra ir kitų pėdsekių bei kitų veislių atstovų, kurie puikiai seka pėdsakus ir sėkmingai randa sužeistus gyvūnus, tačiau tokių palyginti nedaug. Turi praeiti laiko, kad žmonės suprastų, koks svarbus pėdsekio darbas ir pasirengimas tokiam darbui.
Labai svarbus ir medžiotojų požiūris. Maris įsitikinęs, kad kiekvienas kraujo pėdsakas prasideda nuo šūvio. Medžiotojas turi žinoti, kur jo kulka skrieja. Jis turi reguliariai treniruotis šaudykloje, kad mokėtų tiksliai iššauti. Kol tai netaps nuolatine praktika ir sąmoninga būtinybe, pėdsekiui ir jo šeimininkui darbo netrūks.
Mėsininko sindromas, verčiantis slėpti informaciją apie nesėkmingą šūvį, bijant, kad bus atimta licencija, dažnai pasmerkia sužeistą gyvūną kankinančiai mirčiai. Kai žmonės pradės geriau suprasti savo atsakomybę gamtai, pėdsekiai taps populiaresni, o jų mokymui suteikta didesnė reikšmė.
Mario ir Missy pavyzdys įkvėpė daugybę žmonių rimčiau dirbti su savo šunimis, tikslingai juos treniruoti. Maris pripažįsta, kad gauna gana daug skambučių ir prašymų patarti, ir tai labai džiugina, nes rodo teigiamą medžiotojų sąmoningumo raidą.
