Pažintis su Exchange Hunt įkūrėju Františeku Štolfa
Kiekviena kelionė žmogų pakeičia, ypač kai žinai, kad tavęs laukia iki galo nesuvokiamos galimybės ir nauji keliai, nauji žmonės ir įspūdžiai. Išvyka į Čekiją pasitaikė visai nelauktai – kolega Indulis Burka nusprendė įsigyti naują medžioklinį šunį ir, laimė, pasikvietė mane. Šioje kelionėje medžiotojo Martinio Putninio dėka gavome progą susitikti su pasaulyje plačiai žinomos svetainės exchangehunt.com idėjos autoriumi, steigėju ir tokio pat pavadinimo firmos savininku Františeku Štolfa.
Atvykimas
Tyliai atslenka vakaras. Apysaldis, skaidrus ir kitoniškas gluosnių miško kvapas svaigina beveik kaip mūsų pievų aromatas liepą. Stoviu prie svečių namų Orač durų. Aplinkui tyliai miega Oparno kaimelis Čekijos šiaurės vakaruose. Trys gatvės, viena už kitą aukščiau ant kalvos. Apie trisdešimt namų ir vienas viešbutis, bet ši gyvenvietė turi savo žavesio, kaip ir visi Čekijos miestai ir miesteliai. Čia atsargiai tausojamas kiekvienas net menkiausias istorijos liudijimas. Durų rankenos nukaltos prieš du šimtus metų. Apsamanoję, bet vis dar patikimi ąžuoliniai laipteliai veda aukštyn į kalvą. Grindinys, kurio niekas neskuba pakeisti moderniomis betoninėmis trinkelėmis.
Kiekvienų namų durys, vartai, gėlių vazonai ir čerpiniai stogai, mažos bažnytėlės ir senos smuklės – viskas įkvepia modernumą ir iškvepia senovę, visai nesijaudinant, kad kažkas nedera. Dera, nes taip stabilu ir saugu, taip švaru ir tikra. Čekija užburia. Paskui vykdama namo atsitokėsiu, kad labai noriu čia grįžti ir ne tik todėl, kad mane vilioja medžioklės pažadas ir geidžiami trofėjai. Ne, ši šalis yra kaip pasaka pačiame moderniosios Europos centre.
Važiuojame apie dvidešimt valandų. Kai nebepajėgiame vairuoti, sustojame ir pernakvojame kažkur tarp Lenkijos ir Čekijos sienos, Sudetų kalnuose, 1200 metrų aukštyje, kur gigantiškos eglės tyliai snaudžia sniego pataluose.
Išaušus rytui keliaujame toliau. Susimokame kelių mokestį įsigydami vinjetę. Moderniųjų prietaisų dėka greitai ir lengvai surandame Oparno ir mums pažadėtą viešbutį. Sulaukiame 4 valandos, kad atvyktų kažkas, galintis mus įleisti ir užregistruoti. Didelei mūsų nuostabai, jauna darbuotoja nė žodžio nesupranta angliškai. Ji paskambina šeimininkei, kuri žino kelis žodžius vokiškai. Kažkaip abi susiprantame, kad reikia skambinti Františekui, kuris pagelbėja pagaliau gauti nakvynę. Gauname raktą ir nuorodą, kad reikia eiti į antrą viešbučio korpusą.
Kur jis? Kitoje gatvėje. Tačiau miestelyje, kuris prigludęs prie didelės kalvos šono, „kita gatvė“ reiškia 20 metrų aukščiau. Tiesiai neužvažiuosi – reikia apsisukti atgal ir užkilti šalia esančia gatve. Pagaliau gauname savo apartamentus ir vakare sulaukiame Františeko. Jam po poros valandų reikia vykti į Prahos oro uostą pasitikti Adamą Gage’ą iš Didžiosios Britanijos, kuris atvyksta medžioti muflonų. Anksčiau Františekas svečiavosi pas jį ir sumedžiojo vandeninę stirną.
Medžioklės mainai
Pasakoja Františekas Štolfa, exchangehunt.com steigėjas ir vienas savininkų
Pati idėja brendo lėtai. Pradėjome viską su keliais draugais iš Čekijos. Pasikviečiau juos pas save, o paskui svečiavausi pas juos pamedžioti tiesiog dėl malonumo ir įvairovės. Vis dėlto norėjosi vykti į medžioklę užsienyje. Radau vieną svetainę, kur žmonės iš įvairių šalių publikuoja savo medžioklės nuotraukas. Ten buvo ir pora sakinių apie kiekvieną nuotrauką, bet nieko daugiau. Mano svajonė – sumedžioti briedį, ir šioje svetainėje pamačiau puikų briedžio trofėjų. Parašiau jo savininkui laišką ir pasiūliau padaryti medžioklės mainus. Formuluoti klausimą sekėsi gana sunkiai, nes neturėjau jokio supratimo, ar jis apskritai nori mainytis. Po kurio laiko su draugais sugalvojome sukurti savo interneto svetainę. Ten registruotųsi tik žmonės, norintys pasiūlyti medžioklės mainus. Radome IT specialistą, kuris sukūrė svetainę exchangehunt.com, ir įsteigėme įmonę tokiu pačiu pavadinimu. Dabar joje dirba penki žmonės, aš esu kompanijos vadovas.
Medžioklės mainai skirti žmonėms, stokojantiems pinigų, bet turintiems laiko. Tie, kurie turi pinigų, bet ne laiko, vyksta į komercinę medžioklę. Jie atvažiuoja, pamato, sumedžioja ir važiuoja namo, o trofėjus paskui gauna paštu. Mūsų pagrindinė idėja yra galimybė medžioti nemokamai, keliaujant po visą pasaulį, randant naujų draugų ir naudingų kontaktų. Šį savaitgalį (sausio pradžioje, – red. past.) pas mus svečiuojasi medžiotojas iš Didžiosios Britanijos Adamas Gage’as. Tiesą sakant, muflonų medžioklės sezonas jau baigėsi, tačiau mūsų regione jų tiek daug, kad buvo suteikta papildomų licencijų. Paskutinę pataupėme Adamui. Jis šį kartą turi tik dvi laisvas dienas. Jeigu jam nepasiseks, jis važiuos dar kartą, kol sumedžios geidžiamą trofėjų. Draugystė ir įdomūs susitikimai yra medžioklės mainų pridėtinė vertė ir čia nėra jokios prievartos. Anglijoje prieš kelis mėnesius sumedžiojau vandeninę stirną ir muntjaką, o dabar Adamas vieši pas mane.
Pradėjome 2013 metais. Šiuo metu exchangehunt.com turi daugiau kaip 1100 registruotų vartotojų iš viso pasaulio: Naujosios Zelandijos, Australijos, Azijos, Afrikos, Indonezijos, Europos. Mūsų svetainės veikimo principas iš esmės panašus į pažinčių svetainę: užsiregistruoji, įdedi informaciją apie save ir savo medžioklės pasiūlą su nuotraukomis ir aprašais. Toliau kiekvienas klientas veikia savarankiškai. Žmonės suranda norimą pasiūlymą, susitaria dėl medžioklės ir papildomų pramogų. Mūsų kompanija nesikiša, nieko nenustatinėja. Vengiu dalyvauti kitų žmonių sandoriuose, nes tada ir aš turiu prisiimti atsakomybę už viską, įskaitant ir įvairias nelaimes. Be to, tarpininkai čia nereikalingi. Mainai turi vykti paprastai, jie turi teikti džiaugsmą ir pasitenkinimą, be papildomų sąlygų, kurios būtų, jeigu sandoryje dalyvautų trečia šalis.
Kiekvienas gali apžiūrėti svetainės turinį ir surasti ką nors įdomaus. Paieškos skiltyje galima įrašyti savo šalį ir norimą trofėjų arba tik vieną šių pozicijų. Jeigu manai, kad suradai tinkamą pasiūlymą, tiesiog parašai jį įdėjusiam žmogui ir susitari dėl sąlygų. Kiekvieno situacija ypatinga. Pavyzdžiui, aš medžioju Sudetų kalnuose. Turime tauriųjų elnių, šernų ir stirnų. Per metus sumedžioju apie dvidešimt elnių, bet man tai normalu. Užtat niekada neturėjau progos sumedžioti briedžio ar vandeninės stirnos, o žmonės iš Didžiosios Britanijos niekada nėra medžioję šernų. Mums šis gyvūnas toks įprastas, o Anglijoje jų nėra visai. Taip galime pasiūlyti anglams ir kitų šalių gyventojams mūsiškę medžioklę ir trofėjų, o už tai gauti ką nors, kas domina mus.
Mokėti tik už kelią
Iliustruosiu savo ir Adamo bendradarbiavimo pavyzdžiu. Jis išleidžia tik kelionei: lėktuvo bilietas ir transportas į ir iš oro uosto Anglijoje. Aš važiuoju jo pasiimti į Prahos oro uostą 50 kilometrų nuo Oparno. Suteikiu Adamui viešbutį ir maistą, po medžioklės nuvežu atgal į oro uostą. Man, kaip Čekijos piliečiui, visa tai parūpinti daug paprasčiau ir gerokai pigiau nei jam. Jeigu aš, kaip privatus asmuo, vyksiu į Angliją medžioti, pats turėsiu ieškoti, kur gyventi, o turistams kainos paprastai daug aukštesnės. Turėsiu rasti klubą ar kompaniją, siūlančią medžioklę užsieniečiams. Pats turėsiu ieškoti, kur ir ką pavalgyti, kaip važiuoti ir suprasti, ką galima ir ko negalima daryti. Na, o jis, kaip vietos medžiotojas, visu tuo lengvai už mane pasirūpina. Taigi matote, kad medžioklės mainai daug labiau apsimoka ir yra patogesni.
Kelerius pastaruosius metus daug kur medžiojau. Su visa šeima buvau Namibijoje. Mus pasitiko oro uoste, automobiliu pavežiojo po apylinkę. Mano vaikai matė gyvus zebrus ir žirafas, aš kelias dienas medžiojau. Paskui vykome į pakrantę, kur gaudėme ryklius ir ilsėjomės. Tobulos atostogos, kurios kainavo tik tiek, kiek lėktuvo bilietai. Prieš tai mano draugai iš Namibijos svečiavosi Čekijoje. Jie norėjo pamatyti sniegą, paslidinėti, pasimėgauti tikra žiema. Pas mane svečiavosi trys šeimos su vaikais. Išnuomojau jiems kotedžą kalnuose, parūpinau balto ir raudono vyno, statinaitę čekiško alaus. Iš viso jie čia buvo tris kartus. Kartą surengiau specialią ekskursiją ir jų žmonoms – nuvežiau jas į Moraviją Čekijos rytuose, kur labai daug vyno daryklų. Atvykome tiesiai į vyno festivalį ir praleidome Moravijoje dvi nuostabias dienas. Na, o mano kompanionai tuo tarpu suorganizavo ponams medžioklę. Vyrai mėgavosi medžiokle, damos – vyno degustacija, o paskui visi drauge vykome į ekskursiją po istorines vietas.
Plėtra. Ateitis. Pelnas?
Per maždaug ketverius metus svetainė išsivystė ir tapo neblogai atpažįstama, tačiau norime plėstis. Šiuo metu pagrindinis mūsų tikslas – reklamuoti medžioklės mainus ir savo svetainę. Pasaulyje nėra antros tokios platformos, kuri būtų skirta vien tik medžioklės mainams. Esame vieninteliai, tačiau plačiame pasaulyje vis dar daug žmonių, nežinančių, kad yra tokia paprasta galimybė įgyvendinti savo svajones.
Visai neseniai žmonės JAV sužinojo apie mūsų svetainę, dabar registruojasi vis daugiau amerikiečių. Jie pradėjo keistis medžiokle, daugiausia savo šalyje, tačiau tai vyksta mūsų svetainėje. Žodis apie Exchange Hunt plito iš lūpų į lūpas, per medžiotojų forumus.
Manau, svarbu paaiškinti žmonėms, kad tai, kas jiems atrodo kasdieniška ir neįdomu, kam nors kitam gali būti gyvenimo svajonė. Mano pažįstami Čekijoje dažnai sako maždaug taip: ką galiu pasiūlyti užsieniečiui, jeigu pats turiu tik fazanų. Sakinio gale gali būti bet kuris kitas gyvūnas ar paukštis, prasmė nuo to nesikeičia. Manome, kad neturime, ką pasiūlyti, mums patiems viskas atrodo kasdieniška ir nuobodu, bet kam nors kitam ta fazanų medžioklė laisvėje gali būti gyvenimo svajonė, kuri, jo nuomone, niekada nebus įgyvendinta. Reikia drąsiau siūlyti savo idėjas ir tikrai atsiras kas nors, kas už tai mainais pasiūlys ką nors įdomaus. Be to, medžiokle niekas nesibaigia. Pavyzdžiui, per vieną vizitą namibams medžioklė net nebuvo numatyta, tik sniegas, poilsis ir ekskursijos, tačiau aš pasiėmiau juos į medžioklę su varovais, ir vienas medžiotojų sumedžiojo auksinio trofėjaus šerną. Tai nebuvo tikslas, o malonus papildymas.
Paskui namibų klausiau, kas labiausiai įsirėžė į atmintį, ir jie atsakė, kad dabar žino, jog medžioklėje su varovais reikia dviejų porų kojinių. Tą kartą jie viešėjo Čekijoje sausį ir buvo iš tiesų šalta, ne taip kaip šiemet. Stovėti ant numerio buvo labai žvarbu. Kitą kartą jie atvyko lapkritį, bet irgi buvo 15 laipsnių šalčio. Susodinau juos į bokštelius, ir jau po pusantros valandos jie buvo sušalę. Apsirengę papildomais drabužiais galėjo išsėdėti dar kelias valandas. Jie sakė, kad dabar nebijo vagių, nes apsivilko viską, ką turėjo lagaminuose. Paskutinę dieną jie išsėdėjo keturias valandas ir rezultatas buvo trys dėmėtieji elniai – vienas patinas ir dvi patelės. Medžiojo iki pat tamsos, visiškai sušalę, bet labai laimingi ir patenkinti. Tai buvo nepaprasta patirtis žmonėms iš tokios šiltos šalies kaip Namibija.
Be medžioklės, per mūsų svetainę galima rasti ir kitokių pramogų: atostogos gražiose, egzotiškose vietose, žvejyba, gamtos stebėjimas, gyvūnų, paukščių ir peizažų fotografavimas. Gana daug garsių gamtos fotografų naudojasi mūsų svetaine.
Daug draugų, bandomųjų produktų, bet ne pinigų
Svarbiausia, ką man suteikia medžioklės mainai, yra nauji draugai. Nesiekiame pelno – Exchange Hunt nėra komercinė platforma, leidžianti jos kūrėjui, t. y. man, užsidirbti. Svetainės vartotojams viskas yra nemokama. Mūsų kompanija moka už tinklavietės priežiūrą ir vystymą, domeną ir kitas išlaidas. Mūsų uždarbis yra kontaktai. Žmonės man dažnai rašo ir dabar galėčiau vykti medžioti praktiškai į bet kurią pasaulio šalį, tačiau neturiu tiek laiko. Mes, kompanijos steigėjai, visi dirbame kitą, nuolatinį darbą, iš kurio ir uždirbame. Pavyzdžiui, aš esu saugumo tarnybos vadovas didelėje Samsung gamykloje, kuri šiuo metu dar statoma, kiti kolegos irgi turi savo veiklos. Visi esame iš skirtingų Čekijos regionų, asmeniškai susitinkame retai, daugiausia medžioklėje ir internete.
Svetainė neduoda mums jokių finansinių pajamų, tačiau du rėmėjai patiki mums išbandyti naujausius savo produktus. Vienas partnerių yra Česká zbrojovka (ČZ). Vienais metais gavome išbandyti jų karabinus. Darėme fotosesijas medžioklėje, rašėme straipsnius ir filmavome vaizdo klipus. Kitas partneris yra Kahles, davęs mums išbandyti optinių taikiklių, o šiemet ir žiūronų. Gavome ir vienkartinį mokėjimą, faktiškai auką svetainei vystyti. Šiuo metu ieškome naujų partnerių, tariamės su Sitka Closing.
Priežiūra
Svetainės veikla paremta nemokamų mainų principu, vis dėlto kartais žmonės bando ką nors parduoti. Netikriname pranešimų ir kiekvieno registruoto vartotojo pasiūlymų. Informacijos apie tokius atvejus gauname iš tų, kurie šių veikėjų pasiteiravo dėl galimybės medžioti ir gavo atsakymą, kad mainų nebus, medžioklė siūloma už pinigus. Tokių žmonių profilį tiesiog iš karto ištriname be įspėjimų ir paaiškinimų.
Kaip dažnai patys priimate svečius?
Kadangi visi dirbame ir savo plotuose medžiojame, svečių priimame ne itin dažnai. Šiemet priėmiau namibus, Adamą, vieną vyrą iš Airijos su filmavimo grupe, su kuria kartu kūrėme ČZ gamyklos reklaminio klipo antrąją dalį. Pirmąją nufilmavome Airijoje, kur pats lankiausi iš viso keturis kartus. Airijoje objektyvo židinyje buvo laukinių ožkų medžioklė. Manau, kadaise jie buvo naminiai gyvuliai, bet dabar visiškai laukiniai. Laukinės ožkos Airijoje gyveno gerokai prieš ten pasirodant dėmėtiesiems elniams. Ožių nuostabi vilna ir labai gražūs trofėjai. Įdomi jų pasirinkta gynybos taktika: ožkos ir ožiai stovi šalia avių kaimenių ir jas stebi. Vos avys pradeda judėti, laukinės ožkos nubėga. Jų labai gera rega ir uoslė.
Tąkart, filmuodami ČZ reklaminę medžiagą, parūpinome medžiojamuosius gyvūnus ir pakvietėme vieną medžiotoją iš Švedijos dalyvauti. Jis – profesionalus medžiotojas, daug keliauja ir buvo Čekijoje kelis kartus, rengia komercinę medžioklę. Jis turi labai daug klientų, tarp jų net Ispanijos karalius. Šis švedų medžiotojas yra ir šunų augintojas. Namuose turi apie 30 medžioklinių šunų, įskaitant švedų ir norvegų briedinius šunis. Jis visai neprieštaravo nusifilmuoti reklamoje. Vaizdo klipe papasakojo ir apie exchangehunt.com.
Kas pačiam buvo įdomiausia?
Viena įdomiausių buvo kelionė į Norvegiją. Vykau ten medžioti šiaurinių elnių. Tai buvo rimtas išbandymas: reikėjo nueiti labai ilgą ir sunkų kelią pėsčiomis. Viską, ko reikia, nešėmės su savimi kuprinėse, žygiavome devynias dienas. Turėjome daug daiktų ir labai ribotą kiekį maisto. Kiekvienam priklausė du gabalėliai duonos su sūriu. Suvalgiau labai daug mėlynių ir vaivorų. Jeigu girdėjote apie masinį šiaurinių elnių gaišimą pernai Norvegijoje, tai turbūt jie buvo tame regione, kuriame išvalgėme visas uogas.
Kasdien lipdavome į kalnus, kad apžiūrėtume aplinką. Jei pamatydavome šiaurinių elnių kaimenę, sekdavome ją. Vis dėlto tai buvo viešai prieinama teritorija, kur galima medžioti be licencijų, taigi ten buvo labai daug medžiotojų. Mačiau apie 1200 šiaurinių elnių, bet nebuvo progos atlikti saugų šūvį, nes patinai visada slėpėsi kaimenės viduje ir patelės juos saugojo, sustojusios aplinkui glaudžiai viena prie kitos. Taigi penkias šešias dienas vien tik laipiojome į kalnus ir stebėjome aplinką, sekiojome šiaurinius elnius. Gamta buvo žavingai graži, o kelias ir gyvenimo sąlygos – labai sunkios. Tai buvo žiemą.
Sniego nebuvo, bet oro temperatūra laikėsi ties 3 laipsniais šalčio. Kelias naktis miegojome ant žemės, kitas – senuose medžiotojų nameliuose. Laimė, turėjau tinkamą miegmaišį. Tąkart nieko nesumedžiojau, tačiau kelionė buvo to verta. Visuomet mėgaujuosi neįprastais medžioklės būdais, kitų šalių gamta, džiaugiuosi patirtimi ir naujais draugais. Aišku, nesiskundžiu ir sumedžiojęs trofėjų. Įdomu, kad iki tol, kol nuspaudi nuleistuką, viskas taip skiriasi, o paskui visur viskas vyksta daugmaž panašiai.
Medžiojau dėmėtuosius elnius Airijoje, tai buvo vienas juokingiausių nuotykių. Gidas mus vedė po laukus ir giraites, palei gyvatvores ir akmenų sienas. Jis žingsniavo pirmyn nieko nežinodamas ir nesidairydamas. Ėjome iš paskos ir visą laiką buvome priversti atsigręžti, nes mus sekė visa asilų kaimenė. Atsisukdami kaskart susidurdavome akis į akį su keturiais penkiais smalsiais snukučiais (rodo vaizdo klipą, kuriame asiliukai stumdosi, kad prieitų ir apuostytų medžiotojus, – red. past.). Jie visą laiką bandė suėsti mano kuprinę ir kamerą, tampė striukę ir badėsi nosimis. Airijoje ūkininkai ir savininkai gauna subsidijas, jeigu jų žemėse laisvai ganosi asilų. Deja, jie sugadino mums medžioklę. Kai radome dėmėtųjų elnių ir buvome pasiruošę taikytis per akmenų sieną, asilai mus operatyviai apsupo ir uždengė vaizdą. Nors, reikia pripažinti, jie buvo puiki uždanga – elniai nė akimirkos nepasibaidė.
Šiemet planuoju vykti į Aidaho valstiją, JAV, sumedžioti kalnų liūtą ir vilką. Aišku, prioritetas katinui. Jau dabar pradėjau ruoštis, nes tai bus labai sunkus išbandymas. Iš pradžių vyksime automobiliais kažkur į kalnus, paskui sniego motociklais kilsime kuo aukščiau, o tada dar 11 numeriu (pėsčiomis, – red. past.) su kuprinėmis ant pečių kalnų takais vis labiau tolsime nuo civilizacijos. Medžioklėje su mumis bus profesionalūs medžiokliniai šunys, nes kalnų liūtai medžiojami tik taip. Šunys suseka katiną, apsupa ir aploja. Medžiotojas turi spėti kuo greičiau nusigauti iki ten, kur šunys sulaiko kalnų liūtą, ir tiksliai iššauti.
Visuomet svajojau ir vis dar nesu sumedžiojęs briedžio – turiu briedę ir du briedžiukus, taip pat žnyplininką, bet neturiu tikro patino trofėjaus. Tikėtina, kad ateityje bus. Norėtųsi apsilankyti Naujojoje Zelandijoje, bet ji per toli. Svarbiausia, kas mane ten vilioja, yra pati gamta. Aišku, yra daug trofėjų, kurių norėtųsi gauti, ir šalių, kurias norėčiau pamatyti, bet viskam neužtenka laiko. Dabar man priešakyje – kelionė į JAV.
Medžioklės diena
Adamas Gage’as ir Františeko kompanionas Marekas Klitschas dar gerokai iki aušros vyksta į kalną, kad viršūnę pasiektų iki pirmųjų šviesos spindulių. Mūsų suvokimu atrodo teisinga kažką tokio didelio vadinti kalnu, tačiau čekams tai tik kalva – vos 570 metrų aukščio. Pačioje viršūnėje yra restoranas ir apžvalgos aikštelė. Iš aukštai jie planuoja apžiūrėti šlaitus, pievas ir laukus. Pamatę danielių ar muflonų, vyks žemyn, kad pabandytų prieiti ir sumedžioti kokį gyvūną. Vis dėlto motina gamta nusprendė kitaip.
Tą rytą kalvą apsupo rūkas, kuris ilgainiui kilo vis aukščiau. Ir mes tai išbandysime. Kaip sakė Františekas, mes, antroji grupė su kameromis, išeiname kartu su šviesa. Automobiliu vykstame iki pirmos turistų poilsio vietos, toliau pėsčiomis. Šiek tiek nerimavau, kaip seksis netreniruotam organizmui, tačiau lipti į kalną pernelyg nevargino. Turbūt ilgi pasivaikščiojimai su šunimis ir ilgos medžioklės dienos, kai reikia nueiti dešimt ir daugiau kilometrų, buvo užgrūdinę.
Visą kalvą dengia gluosnių miškas su retais ąžuolais. Savo grublėta žieve ir išraiškingai išlenktomis šakomis jie ryškiai skiriasi nuo gluosnių neįtikėtinai lygiais kamienais ir šakomis. Apysaldis pernykščių lapų kvapas kutena nosį, o rūkas seka mūsų pėdomis. Františekas veda mus į medžioklės bokštelį. Pasirodo, tai tėra stogelis su sėdyne po juo. Aišku, ant stačių šlaitų nereikia statyti tokio bokštelio, kokį įsivaizduojame mes. Atsisėdi ir jau esi stebėjimo poste – matyti visas šlaitas. Františekas sako, kad medžiosime šerną arba lapę. Daugiau gyvūnų bus kitą kartą, kai viską bus galima suplanuoti iš anksto. Rūkas lipa vis aukščiau ir gena mus takais pirmyn. Akmenuota žemė visai neslidi ir aš labai greitai priprantu žingsniuoti siauru taku.
Žiūriu po kojomis ir klausiu vadovo, kieno tai pėdsakai. Kairėje pusėje – skardis. Kartkartėmis matome vaizdingus uolų tarpeklius, kurie rodo, kad kalva yra senos vulkaninės kilmės – uolos sluoksniuojasi ir atidengia magminių srovių kryptį. Pakeliui į viršų sutinkame pirmuosius muflonus, kaip juokauja Františekas. Ši kalva, kaip ir visos kitos, yra pamėgta turistų, tad šiaurietiškojo ėjimo komandos čia ne retenybė. Kol nusigavome iki viršaus, sutikome apie septynis „šiauriečius“ – visi gerokai virš pensinio amžiaus.
Kalvos viršuje kiek pailsime, išgeriame kavos, pasifotografuojame kaimyninių viršūnių rūke ir leidžiamės žemyn. Po pietų, kuriuos mums paruošia Mareko žmona – čekiška orkaitėje troškinta fazanų ir grybų sriuba, – vėl einame į mišką. Šį kartą mes paliekami vietoje, kur gyvūnams patinka lipti aukštyn šlaitu, kad pasiektų javų lauką. Pro šalį prabėga tik kelios stirnos, bet man pasiseka maždaug už kilometro, kitos kalvos šlaite, pamatyti dešimt danielių. Nors kameros objektyvui gerokai trūksta galios, nuotraukoje įžiūrimas geras didžiausio patino trofėjus.
Taip mūsų vizitas Čekijoje baigiasi. Kitą dieną važiuojame namo. Po 20 valandų kelio dar sėduosi į autobusą, o Indulis pervargęs ir laimingas vežasi savo Česapyko įlankos retriverio mažylį namo.
Su Františeku susitariame palaikyti ryšius feisbuke ir ateityje padaryti medžioklės mainus, nes visiems naujiems mūsų draugams norisi apžiūrėti Baltijos šalis ir čia pamedžioti. Exchange Hunt principas veikia!
