Praktiškai visus plėšrūnus galima medžioti su jauku, bet sėkmė negarantuota. Medžioklė su jauku – vienas seniausių medžioklės būdų. Viliojimo vieta įrengiama plotuose, kur pastebima plėšrūnų.
Jaukui galima naudoti medžioklės liekanas (išskyrus šernų), sveikus sumedžiotus ar kritusius medžiojamuosius gyvūnus. Viliojimo vietą reikia reguliariai stebėti, kad pagal pėdsakus konstatuotumėte, kas lankosi prie jauko. Tai reikia daryti dieną, nes plėšrūnai daugiausia maitinasi vėlai vakare ar naktį. Toks plėšrūnų viliojimo būdas labai populiarus daugelyje pasaulio šalių.
Reikalavimai plėšrūnų jaukams ir masalams
Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimai, be kita ko, reglamentuoja sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų subproduktų, mėsos ir kitų dalių naudojimą jaukui.
Šių reikalavimų 30, 34 ir 35 punktuose nurodyta, kad plėšrūnų jaukui ar masalui leidžiama naudoti tik medžiojamųjų gyvūnų – elninių, smulkiosios medžiojamosios faunos, įskaitant paukščių, mėsą.
Nemedžiojamų gyvūnų ir naminių paukščių mėsą ir subproduktus, žuvis ir kitokio pobūdžio maisto produktus plėšrūnų ir kitų gyvūnų jaukui ar masalui naudoti draudžiama.
Nemedžiojamų gyvūnų ir naminių paukščių mėsą ir subproduktus, žuvis ir kitokio pobūdžio maisto produktus plėšrūnų ir kitų gyvūnų jaukui ar masalui naudoti draudžiama
Atsižvelgiant į visuomenės požiūrį, plėšrūnų viliojimo vietą reikia įrengti kuo toliau nuo aplinkinių gyventojų akių. Šiais laikais vis daugiau žmonių užsiima aktyviu poilsiu ir sportuoja, daug kas pamėgo vaikščioti ir bėgioti miške ir neretai aptinka medžiotojų paliktas medžioklės liekanas, kurios ne visada padedamos specialiai įrengtoje plėšrūnų šėrykloje, tad gali sukelti itin neigiamą reakciją. Kad išvengtume tokių skandalų, plėšrūnų jaukams ir masalams reikia rinktis tolimesnes miško vietas.
Vienas trofėjų meistras specialiai įsigijo žemės sklypą, kur galėtų utilizuoti šio proceso liekanas. Jis nurodė, kad anksčiau naudojo jas plėšrūnų jaukui. „Problema ta, kad lapės ir vilkai tuos kaulus ištampo po visą apylinkę. Gyventojai ir medžiotojai nepatenkinti. Todėl kaulus aš užkasu gana giliai“, – sakė meistras. Minkštus audinius, odą ir vidurius, atvirkščiai, galima naudoti plėšrūnų jaukui, nes iš jų labai greitai nieko nelieka.
Iš medžiotojų patirties
– Reikia įrengti vietą, kur bus paliekamos medžioklės laimikių liekanos. Jeigu apylinkėje yra vilkų, jie ateis jau pirmosiomis dienomis, bet tik apžiūrės, nieko neliesdami. Antrais metais galima tikėtis, kad plėšrūnai jaukyklą įtrauks į savo kasdienį maršrutą. Aišku, kuo jaukykla arčiau pagrindinės jų gyvenamosios vietos, tuo dažniau jie lankysis. Prie palikto elnio jauniklio vilkas pasirodė jau trečią nakties, bet arčiau nei dešimt metrų nepriėjo. Taip ir negrįžo. Palikus odų, antrais metais vilkas pradėjo reguliariai lankytis ir vaišintis. Toliau viskas priklauso nuo kantrybės.
– Pernai mes irgi bandėme, bet vilko nebuvo nė kvapo. Rudenį – mangutas, paskui tik lapė, didieji ereliai ir krankliai.
– Mūsų vilkų jaukykla gyvavo daug metų. Aišku, praėjo kiek laiko, kol jie priprato, kad toje vietoje yra kažkas ėdamo ir kartais užsiuodžia žmogus. Į plėšrūnų jaukyklą reikia įdėti daug darbo. Reguliariai ką nors po medžioklės reikia nuvežti, o paskui patikrinti lankymo intensyvumą ir svečių pėdsakus, nekalbant jau apie pačią medžioklę. Jeigu jaukyklos vietoje yra plėšrūnų, ten reikia ir medžioti, kartais sėdėti visą naktį.
– Gerai, kad šiais laikais yra miško kameros – palieki jauką ir lauki, kas ateis. Kai vilkas pradeda ateiti reguliariai, gali pradėti jo tykoti.
– Vilkų labai sudėtinga sulaukti, o ir nelabai kas nori juos medžioti, nes daug reikalų su tyrimais, pranešimais, registravimais ir t. t.
– Kartą lauke, netoli savo medžioklės bokštelio, radome vieno medžiotojo sužeistą elnę. Tą kartą visų klausinėjome, bet niekas neprisipažino šovęs. Naktį kažkas ją jau dorojo, tad nusprendėme palikti gyvūną vietoje, kur krito, tikėdamiesi, kad ateis vilkas. Tą kartą prie elnės iš šalia esančio bokštelio sumedžiojome tris lapes, bet pilkiai taip ir nepasirodė.
– Medžiotojai dažnai jaukui naudoja maitą, bet vilkai prie jos eina nenoriai. Pagauti nepavyksta.
– Lapių pas mus mažai, kailiai beverčiai, tad niekas ir neužsiima. Anksčiau, kai kailis kainavo 200 rublių – taip, tikrai medžiodavo ir net iš fermų nugaišusius veršius ar paršus į mišką veždavo ir sėdėdavo – tykodavo lapių ir mangutų. Dabar kiti laikai.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
Žurnalo Medžioklė „Youtube“ kanalas!
