Žiema tąkart buvo tikra. Ne tokia, kokią matome senose atvirutėse, o tokia, kuri lenda į batus ir verčia pergalvoti gyvenimo pasirinkimus jau po pirmo kilometro. Sniegas miške buvo gilus, sunkus ir klastingas. Vieną žingsnį eini lyg miesto taku, kitą – jau grimzti iki kelių, o kai kur net iki solidaus vyro pasididžiavimo. Vykome varyti į eglyną ir juokavome, kad jeigu šernų nebus, bent jau rimta kardio treniruotė bus atlikta.
Tačiau šernų buvo. Varyme vedė gana įspūdingo kuilio pėdsakai. Sniegas gilus, todėl mažai tikėtina, kad jis bus baikštus ir išsprūs iš eglaičių dar prieš medžiotojams užimant vietas.
Nors pėdsakai ėjo visai netoli medžiotojų namelio, prireikė nemažai laiko, kol visi sustojo į savo vietas. Varovas pažadėjo palaukti šilumoje ir tik tada eiti prie pėdsakų. Tačiau varovas, žmogus su didele gyvenimo patirtimi ir dar didesniu miego talentu, nusprendė, kad šiandien skubėti nėra reikalo. Tegul ponai ramiai sustoja, pagalvojo jis, patogiai įsitaisydamas fotelyje prie židinio. Visiškai logiška, kad miego ilgai laukti neteko.
Tuo metu šuo, tikras profesionalas, kokį norėtųsi matyti ir tarp kai kurių kolegų, suprato, kad laukti nėra ko. Varymas pats neįvyks. Ir išėjo. Vienas. Su tokiu užsidegimu, kad miškas atgijo, sniegas kilo į orą, o eglaitės siūbavo lyg diskotekoje.
Pagaliau nuaidėjo šūvis. Beveik tikslus. Medžiotojas pataikė, bet ne taip, kaip norėtųsi. Kuilys pasitraukė. Piktas, sužeistas ir kupinas ryžto niekam neatleisti. Tą akimirką medžioklės romantika baigėsi. Šuo stovėjo prie tankių eglaičių pasišiaušęs ir piktai urzgė.
Medžiotojas patraukė jam padėti ir lindo per tankmę. Šakos draskė veidą, kabinosi už striukės ir mėgino atimti paskutinius orumo likučius. Kiekvienas žingsnis buvo lyg mažas nuotykis, kiekvienas garsas – kaip širdies darbo patikrinimas.
Ir tada prieš akis atsivėrė skardis. Nematytas, netikėtas, klastingas. Vienas žingsnis ir medžiotojas jau slydo žemyn, bandydamas suprasti, kur viršus, kur apačia ir kodėl jis apskritai šiandien kėlėsi iš lovos. Šautuvas pakeliui nuriedėjo kažkur į šoną.
Slysti nustojo staiga. Labai staiga. Ir tiesiai ant kuilio.
Vėliau, jau sėdėdamas medžiotojų namelyje prie židinio, jis sakė, kad tą akimirką prisiminė visą savo gyvenimą. Gerai, kad abiejų svorio kategorijos buvo panašios, o šernas – jau beveik netekęs jėgų. Neliko nieko kito, kaip sugriebti šerną už ausų ir bandyti diržo dėkle sugraibyti peilį, kad būtų padėtas taškas šioje dramatiškoje istorijoje. Garsus kvyktelėjimas ir miške stojo tyla.
Kai atėjo kiti medžiotojai, kuilio skerdikui drebėjo rankos, o kvėpavimas skambėjo lyg senas akordeonas.
Ir tada kažkas prisiminė: „O kur varovas? Šuo buvo, o varovo nebuvo!“
Varovą rado medžiotojų namelyje. Jis saldžiai miegojo ir, sprendžiant iš išraiškos, sapnavo kažką labai malonaus. Būtent tuo metu šuo, pavargęs, bet išdidus lyg ordino kavalierius, pradėjo laižyti šeimininkui veidą. Varovas pabudo, primerkė akis ir nesuprato: „Kas nutiko? Jau einame?“
Kai jam pasakė, kad kuilys jau sumedžiotas, varymas atliktas ir nuotykis išgyventas, jis tik atsiduso ir tarė: „O mano sapne buvo šiltas vasaros vakaras. Pievos. Šieno kupeta.“
Nuo to laiko kolektyve visi žino: geras šuo gali atlikti varovo darbą, kuilys gali laukti tavęs skardžio apačioje, o vienintelis tikrai garantuotas dalykas yra istorija, kurią prisiminsi visą gyvenimą. Ir geriausia, jeigu ją prisiminsi pats.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
<
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
