Patirtis

Kaune atidaroma medžioklės istorijai skirta ekspozicija: Žmogus ir žvėris. Medžioklės istorija0

Lapkričio 20 d., penktadienį, 13 val. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje atidaroma nauja ekspozicija Žmogus ir žvėris. Medžioklės istorija.

Naujoji ekspozicija kvies pažvelgti į medžioklę ne tik kaip į istorinį reiškinį, bet ir kaip į kintančio žmogaus santykio su gamta, gyvūnija ir aplinka atspindį.

Daugiau informacijos čia!

Atidarymo dieną nuo 13 val. lankytojai, turintys teisę į lengvatinį bilietą, muziejų galės lankyti nemokamai, o suaugusiųjų bilietams bus taikoma 50 proc. nuolaida. Muziejaus edukatoriai taip pat kvies į nemokamą gamtos pažinimo programą. Muziejus įsikūręs Laisvės al. 106, Kaune.

Kada mūsų protėviai pradėjo medžioti?

Akmens įrankiu įrėžta žymė ant kaulo gali išlikti milijonus metų. Ji rodo, kad gyvūnas buvo dorotas. Kur kas sunkiau pasakyti, kaip jis atsidūrė dorotojų rankose. Todėl seniausios mėsos vartojimo ir medžioklės istorijos datos skiriasi.

Nyajangos radimvietėje Kenijoje aptikta maždaug 2,9 mln. metų senumo akmens įrankių ir begemotų kaulų su pjūvių žymėmis. Aštriomis akmens nuoskalomis buvo pjaustoma mėsa, o akmeniniais įrankiais taip pat smulkintas augalinis maistas. Radiniai liudija, kad ankstyvieji homininai dorodavo stambius gyvūnus. Kas pagamino tuos įrankius ir kaip buvo gauti begemotų kūnai, tebėra atviri klausimai.

Kitoje Kenijos radimvietėje, Pietų Kandžeroje, maždaug 2 mln. metų senumo sluoksniuose rasta daugybės smulkių kanopinių liekanų. Kaulų rinkiniai rodo, kad homininai pakartotinai gaudavo ir dorodavo gana vientisas šių gyvūnų skerdenas. Tyrėjų vertinimu, medžioklė yra vienas tikėtinų paaiškinimų. Kokiais įrankiais tuomet buvo gaudomi gyvūnai, iš šių radinių spręsti sunku.

Daug aiškesnių medžioklės įrodymų rasta Šėningene, Vokietijoje. Ten išliko medinių iečių ir kitų medžioklės įrankių, šalia aptikta daugybė arklių kaulų. 2025 m. paskelbtame tyrime radimvietės sluoksnis datuotas maždaug 200 tūkst. metų, apie 100 tūkst. metų vėliau, nei manyta anksčiau. Tyrimo autoriai radinius sieja su galimomis bendromis neandertaliečių arklių medžioklėmis.

Ką mėsa pakeitė mūsų protėvių racione?

Aštri akmens nuoskala keitė ne tik tai, ką mūsų protėviai galėjo valgyti, bet ir tai, kiek pastangų reikėjo kąsniui sukramtyti. Žalią mėsą lengviau įveikti supjausčius, o kietą gumbą lengviau sukramtyti susmulkinus. Mėsa, gyvūnų riebalai ir kaulų čiulpai praplėtė ankstyvųjų homininų racioną, o akmens įrankiai padėjo šį maistą paruošti.

Kiek darbo galėjo sutaupyti toks pokytis? Harvardo universiteto tyrėjai Katherine Zink ir Danielis Liebermanas stebėjo, kaip šiuolaikiniai žmonės kramto skirtingai paruoštą mėsą ir gumbus. Remdamiesi eksperimentu jie apskaičiavo, kad mėsai sudarant trečdalį raciono per metus būtų reikėję apie 13 proc. mažiau kramtymo judesių. Pjaustant mėsą ir smulkinant gumbus jų būtų reikėję dar mažiau. Žinoma, kramtymas tėra viena valgymo dalis. Iki pirmo kąsnio maistą dar reikėjo rasti, sumedžioti ar surinkti ir paruošti.

Svarbu ir tai, kiek energijos organizmas iš to kąsnio gauna. Eksperimentuose su pelėmis terminis apdorojimas padidino energijos kiekį, kurį jos gavo tiek iš mėsos, tiek iš krakmolingų gumbų. Čia ir slypi viena iš smegenų evoliucijos hipotezių. Daug energijos reikalaujančioms smegenims reikšmės galėjo turėti ir įvairesnis racionas, ir tai, kaip maistas buvo ruošiamas.

2022 m. Rytų Afrikos radinių analizė šią istoriją papildė svarbia detale. Atsižvelgę į tai, kad vienų laikotarpių radimvietės ištirtos geriau nei kitų, tyrėjai nustatė, kad atsiradus Homo erectus mėsos vartojimo pėdsakų ryškiai ir ilgam nepadaugėjo. Todėl kalbant apie smegenų raidą verta žiūrėti į visą racioną. Mėsa, riebalai ir kaulų čiulpai papildė maisto atsargas, o pjaustymas, smulkinimas ir vėliau terminis apdorojimas keitė tai, kiek pastangų reikėjo maistui suvalgyti ir kiek energijos jis suteikė.

Kaip medžioklė formavo žmogų?

Kai mūsų protėvių racione atsirado daugiau gyvūninio maisto, keitėsi ir tai, kaip jie jo gaudavo. Medžioklėje pravertė gebėjimas pažinti gyvūnų elgseną, numatyti jų judėjimą ir pasigaminti tinkamus įrankius. Medžiojant drauge reikėjo suprasti, ką daro kiti, ir laiku įsitraukti. O sumedžiojus gyvūną laukė dar vienas bendras darbas. Laimikį reikėjo pargabenti, išdoroti ir pasidalyti.

Medžioklė tapo viena iš veiklų, formavusių šiuolaikinį žmogų. Jos reikšmė siekė toliau nei pats laimikis. Ji davė mūsų protėviams daugiau galimybių prasimaitinti ir skatino įgūdžius, kuriais žmonės remiasi iki šiol. Stebėti, planuoti, perduoti sukauptą patirtį ir veikti drauge pravertė gerokai plačiau nei medžioklėje.

Jau dabar prenumeruokite žurnalą 2027 metams!

Susiję straipsniai

Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO

LA.lv