Teritorijoje, kurioje ganosi apie tūkstantį šiaurinių elnių, aptikta vilko pėdsakų. Susirūpinę bandos saugumu ir galimais nuostoliais, vietos šiaurinių elnių augintojai paprašė leidimo vilką sumedžioti. Tačiau Švedijos institucijos šį prašymą atmetė. Kodėl net ir šalia tokios didelės bandos aptikti vilko pėdsakai nėra pakankamas pagrindas išduoti leidimą?
Švedijos medžioklės leidinys Svensk Jakt lapkričio 16 d. pranešė apie atvejį Dalarnos apskrityje. Čia samių šiaurinių elnių augintojų bendruomenė kreipėsi į atsakingą instituciją, prašydama leidimo sumedžioti vilką, kad apsaugotų bandą nuo galimų plėšrūno išpuolių.
Vilko pėdsakus ganyklose, kuriose laikosi apie tūkstantį šiaurinių elnių, pastebėjo vienas augintojas. Nors išpuolio prieš gyvulius dar nebuvo nustatyta, augintojai nuogąstavo, kad plėšrūno buvimas gali sukelti rimtų problemų.
Pajutę plėšrūną, šiauriniai elniai gali sunerimti, išsisklaidyti ir palikti įprastas ganyklas. Tuomet gyvūnus sunkiau prižiūrėti, sutrinka ir suplanuoti bandos priežiūros darbai.
Vis dėlto Dalarnos apskrities administracija nusprendė leidimo neišduoti.
Vilko pėdsakų rasta, tačiau įrodymų nepakako
Gavę pranešimą, atsakingos institucijos specialistai nuvyko į nurodytą teritoriją patikrinti, ar joje lankėsi vilkas. Jiems pavyko sekti plėšrūno pėdsakais kelis kilometrus, tačiau nepavyko paimti DNR mėginių, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kuris tai vilkas.
Per patikrinimą taip pat nerasta įrodymų, kad vilkas šioje teritorijoje laikytųsi nuolat ar būtų padaręs žalos šiaurinių elnių bandai. Nenustačiusi nei žalos, nei požymių, kad vilkas ganyklose laikosi ilgesnį laiką, institucija nusprendė leidimo jį sumedžioti neišduoti.
Ar tai galėtų būti vilkas iš Suomijos arba Rusijos?
Sprendime minima ir dar viena aplinkybė. Šių metų rugsėjį tos pačios samių šiaurinių elnių augintojų bendruomenės teritorijoje aptikta suomių ir rusų kilmės vilko DNR pėdsakų.
Kol kas neįmanoma nustatyti, ar lapkritį specialistas sekė to paties vilko pėdsakais. Ši aplinkybė gali būti svarbi ir vertinant vilkų populiacijos valdymą plačiau, nes Skandinavijos šalyse daug dėmesio skiriama vilkų genetinei įvairovei ir jų migracijai tarp populiacijų.
Šiuo atveju trūksta įrodymų, kurie leistų nustatyti, kurio vilko pėdsakai aptikti lapkritį, ir patikimai susieti juos su ankstesnių DNR tyrimų rezultatais.
Ar reikia laukti, kol vilkas padarys žalos?
Švedijoje leidimas sumedžioti vilką gali būti išduotas ir prevenciškai, siekiant išvengti didelės žalos gyvuliams. Tokiam leidimui išduoti reikia pakankamo pagrindo. Atsakingos institucijos turi įvertinti galimos žalos riziką, galimybes ją sumažinti kitomis priemonėmis ir tai, ar konkretaus vilko sumedžiojimas nepakenktų vilkų populiacijos apsaugos tikslams.
Sprendimą dėl vilko sumedžiojimo galima priimti dar prieš jam užpuolant bandą. Tačiau vien ganyklose rastų vilko pėdsakų tokiam leidimui išduoti nepakanka.
Šiaurinių elnių auginimas Švedijoje yra svarbi tradicinės samių ūkinės veiklos ir kultūros dalis. Šiauriniai elniai laisvai juda didelėse ganyklose, todėl juos apsaugoti nuo plėšrūnų gerokai sunkiau nei aptvaruose laikomus gyvulius. Nuostolių patiriama ir tada, kai plėšrūno išbaidyta banda išsisklaido, elniams sunkiau maitintis, o augintojams tenka skirti papildomai laiko ir darbo bandai surinkti.
Dalarnos apskrities institucijos šiuo atveju nusprendė, kad šiuo metu leidimui sumedžioti vilką pagrindo nepakanka. Jeigu atsiras naujų duomenų apie vilko buvimą teritorijoje ar jo keliamą grėsmę bandai, situacija bus įvertinta iš naujo ir leidimas gali būti išduotas vėliau.
Jemtlande leido sumedžioti vilką dėl didelės žalos rizikos
2025 m. sausio 23 d. Jemtlando apskrities administracija leido sumedžioti vieną vilką Tåssåsen samių šiaurinių elnių augintojų bendruomenės teritorijoje. Vilkas buvo vietovėje, šalia kurios žiemojo kelios šiaurinių elnių grupės. Administracija įvertino, kad plėšrūnas artimiausiu metu gali padaryti didelės žalos kelioms grupėms, o vieno vilko sumedžiojimas galėtų sumažinti šią riziką. Sprendime atkreiptas dėmesys ir į tai, kam tenka nuostoliai. Vieną žiemojančių elnių grupę dažnai prižiūri vienas ar keli ūkiai, todėl žala gali smarkiai paveikti kelių augintojų pajamas.
Kai plėšrūnų apsaugos našta tenka vietos bendruomenėms
Švedijoje panašiais atvejais priimta ir kitokių sprendimų. 2025 m. sausio 23 d. Jemtlando apskrities administracija leido sumedžioti vieną vilką Tåssåsen samių šiaurinių elnių augintojų bendruomenės teritorijoje. Vilkas buvo aptiktas vietovėje, kurioje žiemojo kelios šiaurinių elnių grupės. Administracija įvertino, kad artimiausiu metu jis gali padaryti didelės žalos kelioms grupėms. Sprendime pažymėta, kad vieną žiemojančią grupę paprastai prižiūri vienas ar keli ūkiai, todėl nuostoliai gali skaudžiai atsiliepti konkrečių augintojų pajamoms.
Kitas pavyzdys susijęs su kompensacijomis už plėšrūnų daromą žalą. 2026 m. paskelbto tyrimo apie šiaurinių elnių augintojų ir ernių sambūvį Norboteno apskrityje autoriai nustatė, kad išmokos nebeatitiko išaugusių sambūvio sąnaudų, o augintojų pasitikėjimas kompensavimo sistema sumenko. Augintojai taip pat abejojo, ar vykdant stebėseną aptinkami visi erniai.
Kai plėšrūnų apsaugos reikalavimai griežti, o žalos prevencijos ir kompensavimo priemonių nepakanka, didelė ekonominės naštos dalis lieka vietos bendruomenėms. Ūkiai netenka gyvulių ir skiria daugiau laiko bandų priežiūrai, o valstybė finansuoja stebėseną ir kompensacijas. Jei nuostoliai kartojasi, o žmonės praranda pasitikėjimą atsakingų institucijų sprendimais, kyla daugiau konfliktų ir gali stiprėti neigiamas požiūris į pačius plėšrūnus.
Dalarnos ir Jemtlando atvejai rodo, kaip skirtingai įvertinta grėsmė bandai gali lemti skirtingus sprendimus. Derinant medžioklę, plėšrūnų populiacijų valdymą ir gamtos apsaugą, svarbu atsižvelgti į populiacijos būklę, konkrečią žalos riziką ir tai, kokią naštą gali prisiimti vietos ūkiai. Tam reikia veiksmingos žalos prevencijos, realias sąnaudas atitinkančių kompensacijų ir galimybės laiku imtis priemonių, kai grėsmė pagrįsta.
Kaip vilkų populiacija valdoma Lietuvoje?
Lietuvoje vilkų populiacija valdoma taikant sezoninį medžioklės limitą. Aplinkos ministerijos duomenimis, 2026–2027 m. sezonui patvirtintas 318 vilkų limitas. Praėjusiam sezonui buvo nustatytas 307 vilkų limitas. Nustatant limitą remiamasi sumedžiotų vilkų tyrimais, žiemos apskaitomis pagal pėdsakus sniege ir visus metus registruojamais pranešimais apie vilkų buvimą.
Aplinkos ministerijos suvestinėje iki lapkričio 16 d. imtinai užregistruoti 106 sumedžioti vilkai. Pernai iki tos pačios dienos buvo užregistruoti 92. Taigi šio sezono pradžioje užregistruota 14 vilkų daugiau, arba 15,2 proc. Iki lapkričio 16 d. išnaudotas lygiai trečdalis šio sezono limito. Skirtumas susidarė pirmosiomis sezono savaitėmis. Nuo lapkričio 10 iki 16 d. abiem sezonais užregistruota po 20 sumedžiotų vilkų.
Dalarnos atveju spręsta, ar vienas vilkas kelia pakankamai didelę grėsmę konkrečiai šiaurinių elnių bandai. Lietuvos sezoninis limitas nustatomas vertinant vilkų populiacijos būklę visoje šalyje. Sumedžiotų vilkų suvestinė leidžia sekti, kaip sparčiai naudojamas limitas.
Šį sezoną Lietuvoje sumedžiotų vilkų biologiniai mėginiai bus perduoti tyrėjams. Tyrimų duomenis mokslininkai vertins kartu su vilkų populiacijos stebėsenos duomenimis, kad nustatytų, ar ir kaip šio sezono medžioklė paveikė vilkų populiaciją Lietuvoje.
Jau dabar prenumeruokite žurnalą 2027 metams!

Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO




