Organizacija Natural England užsakė ir paskelbė išsamų mokslinių įrodymų vertinimą, kuriame analizuojamas rekreacinės pakrančių vandens paukščių medžioklės (angl. wildfowling) ekologinis poveikis. Tyrime daugiausia dėmesio skirta dviem pagrindiniams aspektams – tiesioginiam paukščių mirtingumui dėl medžioklės ir trikdymui, kurį sukelia medžioklės veikla.
Vertinimą sudaro trys dalys: recenzuotų mokslinių publikacijų analizė, vadinamosios pilkosios literatūros (ataskaitų, monitoringo duomenų ir kitų nerecenzuotų šaltinių) apžvalga bei bendras įrodymų stiprumo įvertinimas.
Šis leidinys, kurį iš dalies finansavo Britų medžioklės ir gamtos apsaugos asociacija (BASC), yra vienas iš išsamiausių pakrančių vandens paukščių medžioklės vertinimų Anglijoje. Tikimasi, kad jis padės priimti būsimus sprendimus dėl tvarios medžioklės ir gamtos apsaugos.
Pagrindinės išvados
Recenzuotuose moksliniuose tyrimuose nebuvo rasta tvirtų įrodymų, kad pakrančių vandens paukščių medžioklė reikšmingai trikdytų ar turėtų neigiamų pasekmių paukščių populiacijoms.
Tačiau „pilkosios literatūros“ analizė, kuri daugeliu atvejų leido padaryti praktiškesnes išvadas, patvirtino, kad įvairios rekreacinės veiklos Jungtinės Karalystės saugomose teritorijose iš tiesų trikdo paukščius. Vis dėlto nustatyta, kad nors vandens paukščių medžioklė dažnai sutrikdo intensyviau paties apsilankymo metu, jos bendras indėlis yra labai nedidelis, nes ši veikla vyksta gerokai rečiau nei beveik bet kuri kita rekreacinė veikla.
Pavyzdžiui, tyrimai parodė, kad didžiausią trikdymo dalį sudaro kasdieniai lankytojai ir vaikščiotojai. Pulo natūralaus uosto (angl. Poole Harbour) teritorijoje vandens paukščių medžioklės intensyvumas turėtų padidėti nuo mažiau nei 200 iki 675 apsilankymų per sezoną, kad jos keliamas trikdymas prilygtų tam, kokį dabar sukelia vien vaikščiojimas.
Taip pat nustatyta, kad visų rekreacinių veiklų sukeltas trikdymas sudaro mažiau nei 1 proc. paukščių maitinimosi ir poilsio laiko Ekso estuarijoje. Kad poveikis vandens paukščiams taptų reikšmingas, trikdymo lygis turėtų padidėti net 7–12 kartų. Dabartinis trikdymo lygis šiose intensyviai lankomose teritorijose nelaikomas pavojingu vandens paukščiams.
Bendras vertinimas taip pat parodė, kad recenzuotoje mokslinėje literatūroje vyrauja nuomonė, jog medžioklės sukeltas mirtingumas gali būti papildomas natūraliam mirtingumui, nors nepakanka duomenų, kad būtų galima įvertinti jo reikšmę medžiojamųjų rūšių populiacijoms.
O „pilkojoje literatūroje“ nustatyta, kad su medžiokle susijęs žieduotų žiemojančių ančių sumedžiojimas sudaro 4–8 proc., kas atitinka Šiaurės Amerikoje taikomus tvarios medžioklės tikslus (5–12 proc.). Įvertinus, kad būtent pakrančių vandens paukščių medžioklė sudaro tik 1–5 proc. viso medžioklės lemiamo mirtingumo, jos poveikis laikomas nedideliu arba vidutiniu.
Išvados
Nors medžioklė apskritai gali sukelti trikdymą, tyrimo autoriai padarė išvadą, kad pakrančių vandens paukščių medžioklė greičiausiai nesukelia reikšmingo ekologinio poveikio nei vertinant ją atskirai, nei kartu su kitais trikdymo šaltiniais.
Svarbiausia rekomendacija – trikdymą vertinti kiekvienoje teritorijoje atskirai, remiantis vietiniais duomenimis ir moksliniais metodais.
Tyrimas taip pat parodė, kad pakrančių vandens paukščių medžioklė sudaro mažiau nei 5 proc. bendro vandens paukščių mirtingumo, todėl tikėtina, kad ji neturi reikšmingo poveikio jų populiacijoms ar saugomų teritorijų ekologiniam vientisumui.
Dėl šios priežasties rekomenduojama, kad reguliavimo institucijos mažiau dėmesio skirtų medžioklės mirtingumo poveikiui atskirų saugomų teritorijų mastu ir daugiau remtųsi mokslu pagrįstu, proporcingu požiūriu, leidžiančiu tęsti mažo poveikio rekreacinę vandens paukščių medžioklę.
Toj vietoj (ne)bus krateris, o be ginklo doroti laimikį pavojinga. Pokalbiai apie medžioklę #95
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
