Priartinus vaizdą fotoaparatu, tarp medžių pasirodo oranžinės spalvos lopinėlis. Maždaug už 200 metrų stovi kitas medžiotojas, kurio plika akimi beveik neįmanoma pastebėti. Kalvos ketera, medžiai ir miško paklotė slepia žmogų, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šūvio kryptimi nieko nėra.
Varyminėje medžioklėje tokia vieta gali tapti pavojingų situacijų priežastimi. Kalva bėgantis gyvūnas matomas aiškiai, tačiau už jo esanti aplinka lieka paslėpta. Net jeigu stirna bėga šiek tiek žemiau matomos keteros, vien to nepakanka saugiam šūviui.
Matoma ketera dar negarantuoja saugumo
Prieš šūvį būtina įvertinti ne tik gyvūną, bet ir tai, kas yra prieš jį bei už jo. Reikia aiškiai matyti, kur patektų kulka nepataikius arba jai perskrodus gyvūną. Jei šios vietos nematyti, šūvio saugumu įsitikinti negalima.
Šiuo požiūriu ypač pavojingas gyvūnas, matomas ties kalvos ketera arba dangaus fone. Už jo gali būti kitas medžiotojas, varovas, šuo, kelias ar pastatai. Gerai pažįstamas miškas taip pat nesuteikia garantijos, kad tą dieną jame nebus grybautojo ar pasivaikščioti išėjusio žmogaus.
Svarbu atskirti kalvos keterą nuo aiškiai matomo šlaito, galinčio sustabdyti kulką. Pats šūvis kalvos kryptimi savaime dar neapibūdina visos situacijos. Esminis klausimas yra tai, ar už gyvūno matomas pakankamas grunto sluoksnis, kuriame kulka saugiai sustos, ar tik augmenija ir už jos prasidedanti nežinomybė.
Samanos ir uogienojai gali klaidinti
Nuotraukose verta atkreipti dėmesį į miško paklotę. Sename miške samanų ir uogienojų sluoksnis gali būti storas, todėl matoma kalvos viršutinė linija nebūtinai sutampa su kietojo grunto paviršiumi. Augmenija uždengia vaizdą, tačiau jos negalima laikyti patikima kulką sustabdančia kliūtimi.
Todėl situacija, kai gyvūno kūnas matomas šiek tiek žemiau samanomis apaugusios keteros, gali sudaryti klaidingą saugumo įspūdį. Kulkos kelyje gali atsidurti tik augalija, o už kalvos likti nematomas žmogus. Vertinti reikia tikrąjį reljefą ir gruntą už taikinio.
Kulka gali skrieti gerokai toliau, nei matomas gyvūnas
Gražtvinio ginklo kulka gali nuskrieti kelis kilometrus. Lygiavamzdžio ginklo kulka taip pat išlieka pavojinga gerokai už įprasto šūvio medžioklėje atstumo. Konkretus nuotolis priklauso nuo šaudmens, pradinio greičio, kulkos savybių, šūvio kampo ir aplinkos sąlygų, todėl vieno skaičiaus negalima taikyti visiems ginklams ir šoviniams.
Medžioklėje svarbiausia žinoti, kur kulka sustos. Krūmai, medžių šakos ar tanki žolė tokios garantijos nesuteikia. Jei už gyvūno nėra aiškiai matomos, kulką patikimai sulaikančios kliūties, šūvio būtina atsisakyti.
Ryški apranga padeda pastebėti žmogų
Oranžinis lopinėlis nuotraukoje leidžia suprasti, kad už kalvos stovi medžiotojas. Tačiau ryški apranga nepaverčia šios šūvio krypties saugia. Jei žmogų užstoja reljefas, gali būti matoma tik nedidelė jo kepurės ar liemenės dalis, o kartais nesimatyti nieko.
Varyminėje medžioklėje ypač svarbu žinoti gretimų medžiotojų vietas ir laikytis nurodytų šaudymo sektorių. Vis dėlto ir leistiname sektoriuje kiekvieną kartą būtina įvertinti konkrečią situaciją. Gyvūnui artėjant prie keteros ar už jos pradingstant, saugaus šūvio galimybė gali išnykti per akimirką.
Medžiotojų linija. Kur tiksliai stovi medžiotojas, iš šios vietos nematyti.
Priartinus vaizdą fotoaparatu, tarp medžių pasirodo oranžinės spalvos lopinėlis. Atstumas apie 200 metrų. Storas samanų ir uogienojų sluoksnis uždengia tikrąjį grunto paviršių, todėl šūvis į šiek tiek žemiau matomos keteros bėgančią stirną vis tiek galėtų kelti pavojų už kalvos esančiam žmogui.
arymas baigėsi, kolega eina mano link. Jam priartėjus aiškiau matyti, ką prieš tai slėpė reljefas.
Rimtai nusiteikęs tęsti medžioklę.
Toj vietoj (ne)bus krateris, o be ginklo doroti laimikį pavojinga. Pokalbiai apie medžioklę #95
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
