Mažoms ir vidutinėms veislėms šis svarbus charakterio formavimosi laikotarpis prasideda anksčiau. Didelių ir gigantiškų veislių neklaužada, o kartais net ir piktas paauglys savo veidą ima rodyti būtent septynių ar aštuonių mėnesių amžiaus.
Kūnas
Šio amžiaus paukštšuniai, kaip ir kiti panašaus dydžio šunys, jau atrodo dideli, bet vis tiek toliau lėtai auga, pamažu pasiekdami suaugėlio ūgį ties ketera. Kiti parametrai – sąnariai ir jungiamieji audiniai, raumenys ir skeleto masė – toli nuo idealių ir vystysis dar ilgai.
Kalės subręsta greičiau. Po antros ar trečios rujos jos jau atrodo kaip suaugęs šuo. Jei kalė susikergia, jos krūtinė ir klubai paplatėja, charakteris darosi brandesnis, o suaugėlio išvaizda formuojasi dar sparčiau.
Šunų patinai savo suaugusio masę pasiekia maždaug per trejus metus. Žinoma, tokiomis sąlygomis, kai užtikrinamas visavertis maistas ir atitinkamas fizinis krūvis. Rekomenduojama daug vaikščioti, eiti į medžioklę, mokyti nešti dviejų ar trijų kilogramų ar net sunkesnius aportus. Tai prisideda prie raumenų formavimosi, gerina vikrumą, dėmesį ir koncentraciją. Mokymai ir bendri užsiėmimai kuria nenutrūkstamą ryšį tarp šuns ir šeimininko.
Pasiekęs šį amžių šuo, kaip ir žmogaus paauglys, atrodo lieknas, nerangus, išstypęs. Dažnai žmonės gatvėje sako: „Jums reikėtų geriau šerti tą šunį!“, bet istorija jau ne apie tai, kad šuo negauna maisto. Tiesiog suvartotos kalorijos greitai sudega neįtikėtiname energijos sūkuryje. Pasaulį reikia tyrinėti!
7–8 mėnesių amžiaus jauno šuns kūnas gali staiga pasikeisti. Užpakalis aukštesnis už pečius, galva atrodo maža, krūtinkaulis jau ne toks ryškus kaip anksčiau arba priekinės letenos per ilgos. Taip yra todėl, kad augimas ne visada vyksta harmoningai. Nereikia išsigąsti.
Maistas
Jei šuo šeriamas geru sausuoju ar subalansuotu natūraliu maistu, papildomo kalcio, kitų mineralų ir vitaminų didelėmis dozėmis nereikia.
Ką randa, tą suėda
Šuniukai ėda visokius neapetitiškus dalykus, kuriuos randa gamtoje. Tai žino kiekvienas šuns savininkas. Tiesą sakant, šunys tai daro dažnai ir praktiškai visą gyvenimą. Griežtai su tuo kovoti nebūtina, ypač, jei šuo priklauso veislei, kurios užduočių spektras apima sumedžioto gyvūno atnešimą. Kaip kartą man pasakė vienas veimaranerio savininkas: „Net jei šuo atneš tau pusiau supuvusią žiurkę, privalai ją paimti ir už tai pagirti!“
Kodėl taip nutinka? Nes šuo iš prigimties yra maitėdis ir ko nors ieškoti ant žemės, upės ar jūros pakrantėje jam normalu. Šuns virškinimo sistemai reikia papildomų fermentų ir mikrofloros, padedančios palaikyti virškinimo procesą.
Vienas iš produktų, kuris sumažins šuns potraukį visokiems fermentuotiems ir dvokiantiems dalykams, yra šviežias atrajotojų skrandis. Jautienos arba avies skrandžio paprastai galima įsigyti turguje. Medžiotojai šio produkto turi su visu turiniu, kurį šunys irgi mėgsta. Kiaulės ar šerno skrandžio termiškai neapdoroto duoti negalima.
Svarbu! Būtina nepamiršti šunį nukirminti du ar tris kartus per metus.
Charakteris
Taip, gali būti, kad auklėjimo, mokymo ir socializacijos aspektams šiame amžiuje teks skirti net daugiau dėmesio nei augimo procesui. Jei šuo sveikas, normaliai šeriamas ir mankštinamas, gyvūno kūnas vystosi normaliai ir savaime. O štai charakterio formavimas didžiąja dalimi priklauso nuo šeimininko. Tai gyvybiškai svarbu, nes nepaklusnus šuo, kuris negerbia savo šeimininko, vieną dieną sukels pavojų kitiems šunims, žmonėms ir pačiam sau. Ypač svarbu teisingai suformuoti patino charakterį, mat jie didesni, stipresni, linkę dominuoti ir saugoti.
Agresija
Agresija būna įvairi. Dažniausiai jos pagrindas yra baimė ir nepasitikėjimas savimi, o tada ji būna labai nenuspėjama. Baimė susijusi su polinkiu saugotis.
Šuo neturi būti agresyvus. Pyktis ant žvėries yra kitos rūšies instinktas, socializacija jo nesumažins ir nesugadins. O prieš baimę, nepagrįstą saugojimą ir agresyvumą komunikacija su žmonėmis, kitais šunimis, visų rūšių socialinė patirtis net labai gerai padeda.
Jei šuo staigiai veržiasi ant žmonių, kitų šunų, loja ant automobilių, keistų daiktų, jei prieš puldamas rodo baimę, jį reikia ramiai supažindinti su daiktu, žmogumi ar kitu šunimi, parodyti, kad jis nepavojingas, ir mokyti išlikti ramiam. Ši tema labai plati, ir jei tokia problema yra, geriausia konsultuotis su kinologu. Arba rašykite mums. Galbūt verta daugiau straipsnių skirti agresijos temai.
Saugojimas
Šuo neturi saugoti nei maisto, nei daiktų, nei sumedžioto gyvūno, nei paties šeimininko, nebent būtų duota atitinkama komanda, ir to reikia mokyti specialiai. Kasdieniame gyvenime sarginės funkcijos medžiokliniam šuniui prireikia labai retai. Kaip dažnai iš kokio nors medžiotojo buvo bandyta atimti ginklą ar daiktus?
Žmogaus saugojimas be priežasties laikytinas dominavimo ženklu. Šuo mano, kad žmogus toks silpnas, kad jį reikia saugoti. Tokia situacija nepriimtina, nes skatins nepagarbą ir nepaklusnumą. Jei šuo taip elgiasi, reikia jį sustabdyti, duoti porą paklusnumo komandų, pavyzdžiui, Gulėk, ir pasiekti, kad šuo paklausytų.
Daiktų ir sumedžioto gyvūno, savo maisto saugojimas namuose taip pat neleistinas, nes šiame gyvenime šuniui niekas nepriklauso ir jis niekada nepriima savarankiškų sprendimų – viską sprendžia žmogus. Leisti šuniui ką nors saugoti reiškia suteikti jam galią, sukurti pagrindą manyti, kad jis pranašesnis, o tai vėl veda prie nepagarbos ir nepaklusnumo. Kodėl tai svarbu? Nes šuo turi dirbti žmogui, o ne sau. Be paklusnumo tai nevyksta.
Kaip jau minėta ankstesniuose straipsniuose, niekada negalima erzinti šuns maistu. Reikia mokyti šunį ramiai atiduoti tiek savo kasdienį dubenį, tiek kaulą, tiek skanėstą. Neleistina, kad šuo urgztų ant žmogaus, norinčio paimti maistą. Reikia kantriai mokyti, parodyti, kad maistas ir skanėstas bus grąžinti ir nerimauti nėra pagrindo. Jei šuo vis dėlto rodo dantis, urzgia ar net bando įkąsti, tokį elgesį reikia koreguoti. Tačiau pirmiausia reikia suprasti priežastį, o čia gali padėti kinologas.
Dominavimas
Ne visi šunys ar kalės yra dominuojantys. Kaip ankstyvame amžiuje suprasti, kad šuo jaučiasi viršesnis už kitus? Tiek patelės, tiek patinai žymi teritoriją. Be to, kalės taip pat gali kelti koją. Atrodo kaip pritūpimas ant vienos letenos…
Dominuojantys šunys, būdami 4–5 mėnesių, jau kelia koją ir pradeda žymėti teritoriją kapstydami ir draskydami žemę užpakalinėmis letenomis arba visomis keturiomis.
Labai svarbu stebėti savo šunį, kad perskaitytumėte neverbalinius ženklus – jie gali išryškinti charakterio savybes ir paaiškinti elgesį. Ypač susitikus su kitais rūšies atstovais.
Šuo pakyla ant pirštų galiukų, įtempia pečius ir kaklą (kaip vaikinai prie baro, kai reikia merginoms pademonstruoti raumenis), ausys į priekį, galva šiek tiek palenkta, kailis ant nugaros ar sprando pasišiaušia. Šuo gali prieiti prie kito įtemptomis kojomis, padėti galvą ant nugaros ir spaustis iš viršaus, bandydamas tarsi prispausti prie žemės. Tokį elgesį reikia nutraukti, kol šunys nepradėjo artėti vienas prie kito, o tai gali įvykti labai greitai. Pasekmės nenuspėjamos.
Seksualinis elgesys su savo lyties atstovu nerodo netradicinės orientacijos, o yra dominavimo požymis, jo tikslas – pažeminti kitą. Beje, meilė šeimininko pagalvei ar kojai taip pat rodo būtent norą parodyti savo pranašumą.
Pereinamajame amžiuje šuniukas, lygiai kaip ir mūsų paaugliai, išgyvena hormonų audrą ir brendimo sukeltus pokyčius, tad erotiniai šuniuko kvailiojimai taip pat tikėtini. Šeimininkui tereikia parodyti, kad taip elgtis negalima, ir tiek. Beje, erotinio elgesio ribojimas netiesiogiai parodo, kad šeimininkas yra pagrindinis, alfa, ir padeda užmegzti tinkamus santykius su šunimi.
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
