Tekstas: Simonas K. Barras
Mintis apie medžioklę aukščiausioje pasaulio vietoje kilo Nebraskoje – vienoje lygiausių mano matytų vietų. Ten, šaudmenų gamintojo Hornady būstinėje, ant sienos pamačiau keistą sutvėrimą. Iš dalies jis priminė kalnų aviną, iš dalies ožį, bet galėjo būti ir būtybė iš kokio nors J. R. R. Tolkieno romano.
Tai buvo melsvasis avinas (lot. Pseudois nayaur) arba, kaip vadina Himalajų vietos gyventojai – bharal. Ant sienos kabantį egzempliorių Kinijoje sumedžiojo Steve’as Hornady, kai medžioti Himalajuose dar buvo leidžiama. Dabar Kinijoje nebeįmanoma legaliai medžioti, bet šis keistas gyvūnas įkvėpė mane ieškoti sprendimo. Ne tik norėjau pamatyti melsvąjį aviną jo natūralioje aplinkoje, bet ir troškau tikro nuotykio – nuvykti ten, kur lankęsis retas, pajusti Viktorijos ir Edvardo laikų ekspedicijų dvasią.
Medžioti Kinijoje uždrausta prieš dešimt metų, bet susitikimas su patyrusiu danų medžiotoju Jensu Kjaeru Knudsenu man atvėrė akis ir leido pamatyti kitą kelionės tikslą – Nepalo Himalajus.
„Tai iš tiesų sunki medžioklė, – sakė Jensas. – Galbūt apskritai sudėtingiausia.“ Kai taip sako toks veteranas kaip Jensas, žinai, kad tai tikrai bus iššūkis. Vis dėlto kibirkštis buvo įsižiebusi ir aš pradėjau domėtis. Apie medžioklę Himalajuose informacijos nedaug, todėl reikėjo kiek pasistengti, kad ką nors sužinočiau.
Jensas rekomendavo kompaniją Global Safaris Nepal, bet net padedant tokiai patyrusiai bendrovei reikėjo dvejų metų, kad viską suplanuočiau. Nepale medžioti galima tik pagal griežtai nustatytus gyvūnų limitus: tik 20 melsvųjų avinų ir 10 tarų, o šie leidimai parduodami varžytynėse vietos ir užsienio medžiotojams. Kaina priklauso nuo paklausos, todėl tai tarsi loterija.
Atvykus į Katmandu, prie manęs prisijungė amerikietis Matas Fowleris. Greitai susidraugavome, nes medžioklė – vienijantis užsiėmimas. Jautėmės šiai medžioklei pasirengę. Pats kelis mėnesius treniravausi vaikščiodamas Škotijos kalnuose, bėgiodamas po septynis kilometrus. Labai jaudinausi ir negalėjau sulaukti, kada vyksime į žygį.
Kirgizijoje medžiodamas Vidurio Azijos ožį bjauriai sirgau aukščio liga. Kad ir kokios fizinės formos būčiau, žinojau, kad neapsisaugosiu nuo negailestingo deguonies trūkumo kalnuose. Taip pat žinojau, kad bet kokiomis sąlygomis kalnų medžioklė yra pavojinga. Nepale būsime visiškai atskirti nuo aplinkinio pasaulio, nes tarai medžiojami maždaug 4300 metrų aukštyje, o melsvieji avinai – maždaug 5500. Tokiomis sąlygomis gali įvykti bet kas.
Katmandu turėjome dvi dienas aklimatizuotis. Tai dulkėta vieta su daugybe žmonių. Budistai, induistai trinasi vienas į kitą, bet atmosfera draugiška. Pirmoji mūsų misija buvo sutvarkyti ginklų ir šaudmenų klausimą, bet tai nelengva šalyje, kur žmogus negali turėti karabino. Gavę savo ginklus oro uoste didžiausią dienos dalį praleidome Katmandu valdininko biure. Mus gainiojo iš vieno kabineto į kitą, rinkome antspaudus. Paskui, jau surinkę apie dešimt skirtingų antspaudų, patekome pas valdininką, padėjusį paskutinį antspaudą, ir pagaliau turėjome leidimą medžioti Nepale.
Būti Katmandu reiškia sekti garsiausių ir nuostabiausių tyrinėtojų pėdsakais – jie buvo drąsiausi iš drąsiausių, daug teko skaityti apie jų epines keliones. Pavyko užsisakyti sraigtasparnį, kuris nuskraidins mus pasižiūrėti į aukščiausią pasaulio viršūnę – Everestą. Vaizdas į šiuos didingus kalnus, kuriuose žuvo tiek daug žmonių, užgniaužia kvapą. Praskridome palei šešias iš keturiolikos aukščiausių pasaulio viršūnių. „Palei“ gal netikslus žodis, nes viršūnės siekė tiek aukštai, kiek skridome. Tikrai keistas jausmas.
Kitą dieną užsisakėme sraigtasparnį, kuris mus nuskraidintų arčiau tikslo. Skrydis truko dvi valandas. Jeigu į medžioklės plotus būtume ėję pėsčiomis, būtų trukę septynias dienas, o gal net ir ilgiau. Nusileidome maždaug 3000 metrų aukštyje. Tik ten supranti, ką reiškia būti aukštai. Oras retas, sunku kvėpuoti, užtat mūsų laukusi 22 vyrų komanda nejautė jokio diskomforto. Šerpai, pėdsekiai, gidai, virėjai, nešikai, aišku, ir taksidermininkas. Mus priėmė vietos medžioklės turų organizatorius Samšeras Paradžuli ir du valstybiniai medžioklės prižiūrėtojai – kad medžioklė vyktų pagal išduotą leidimą.
Kai tik išlipome iš sraigtasparnio ir išsikrovėme daiktus, jis išskrido atgal, kad nuleistų žemyn vietos gyventojus, kuriems reikėjo medicininės pagalbos. Pasak Samšero, vidutinė gyvenimo trukmė šiame regione yra vos 50 metų. Tai tik parodo, koks sunkus tokiame ekstremaliame aukštyje įsikūrusių žmonių gyvenimas.
Nors kalnų viršūnės buvo baltos, oras atrodė malonus, mane nustebino ir tai, kad čia nemažai augalų. Medžiai auga daug aukščiau, nei įsivaizdavau.
Neturėjome daug laiko. Vos nešikai paėmė visus daiktus, lipome žemyn, nes planavome pirmą naktį praleisti apie 2500 metrų aukštyje esančioje stovykloje, kad galėtume aklimatizuotis prieš vykdami atgal į kalnus. Trumpas tos dienos pasivaikščiojimas man sukėlė nerimą: plaučiai degė, kojos skaudėjo, raumenys maudė. Jokios treniruotės negalėjo manęs parengti tokioms sąlygoms. Su kalte žiūrėjau į nešikus ir jų sunkius krovinius, kuriuose buvo ir mano fotografavimo įranga. Vis dėlto neatrodė, kad statumas juos labai jaudintų.
Stovykloje buvo užkurtas laužas ir pastatytos palapinės, pagaminta vakarienė, o mes prišaudėme savo ginklus. Kulkos skrydžiui mūsų buvimo vieta nuturėjo poveikio, o po nedidelių korekcijų viskas buvo kaip reikiant. Vakarieniaudami kalbėjome apie žmones, tyrinėjusius šią apylinkę. Miegas tą vakarą neėmė, kas valandą vis prabusdavau dėl nervų, jaudulio ir aukščio.
Ryte ėjome į kalnus, ir mus įspėjo, kad reikės lipti aukštai. Ne lipome, o ropštėmės iš viso apie 1200 metrų. Man trūko kvapo, skaudėjo kojas. Tai buvo kova su savimi, kad judėtum toliau, kova su savo protu. Kai abejoji ir bijai, ši kova būna sunki. Apylinkė buvo sudėtinga – akmenys, bambukai, pušys, krūmai vis užstodavo mūsų kelią. Nebuvo vietos, kur tiesiog tiesiai pastovėti ir pailsinti kojas.
Kepurnėjomės aukštyn, kol pasiekėme maždaug 3850 metrų aukštį. Ten buvo įrengta antroji stovykla. Ėjome jau apie 12 valandų – viską skaudėjo, raumenys degė, buvau itin sunerimęs. Didžioji dalis apylinkės buvo pavojinga: jeigu būčiau nukritęs, tai tikrai būčiau žuvęs. Visą laiką saugotis vargina, ypač kai iki tol pavojingiausia veikla buvo pereiti gatvę. Į kokią beprotybę papuoliau?
Ar esu tam pasiruošęs? Pykinimas, galvos skausmas ir svaigulys – aukščio ligos požymiai. Kai susirietęs įlindau į miegmaišį, žiūrėjau į savo dviejų dukrelių nuotraukas telefono ekrane. Koks aš beprotis! Galbūt dar yra laiko grįžti?
Pabudau penktą ryto. Kol kas savo vidinius demonus įveikiau. Įtariu, kad abejonės kamavo visus, kam teko nuvykti į Himalajus. Netoli stovyklos girdėjau tarų garsus. Aušo. Didelė tarų kaimenė naktį buvo atėjusi prie pat mūsų stovyklos. Tai neįprasta, nes tarai gyvena ten, kur baigiasi medžiai, o per rują jie lipa dar aukščiau. Išlindome iš palapinių, kad pažiūrėtume į kaimenę apie 200 metrų nuo stovyklos. Judėjimas stovykloje atkreipė tarų dėmesį, bet jie nepuolė bėgti, tik lėtai ėjo tolyn, kol dingo iš akiračio.
Iš palapinės pasiėmiau savo Sauer 404, tyliai užtaisiau ir su gidu ėjome paskui gyvūnus. Man taip palengvėjo, kai netoli stovyklos vėl juos pamatėme. Reikėjo kiek prisėlinti, ir man vėl trūko kvapo, bet šįkart dėl jaudulio. Buvome už 100 metrų, o po trumpo stebėjimo gidas parodė į vieną suaugusį patiną. „Tas“, – pasakė jis. Reikėjo kelių minučių suprasti, apie kurį gyvūną kalba. Tarai taip susilieja su aplinka, kad sunku atskirti, kas yra kas.
Gyvūnams ramiai ganantis nusitaikiau, bandžiau kvėpuoti ramiai ir giliai, nuspaudžiau nuleistuką. Taras krito iš karto. Medžioklė buvo ne tik trumpa, bet ir arti stovyklos, o dar geriau – gyvūnas gulėjo maždaug už 100 metrų. Lengvai prie jo priėjome, o vienas ištvermingesnių šerpų nunešė gyvūną į stovyklą. Komanda džiaugėsi. Gyvūnas greitai buvo padalytas, prieš tai atsigėrus šilto dvylikamečio patino kraujo.
Šventė greitai baigėsi, mat gyvūnas buvo mikliai išskrostas – mėsa padalyta ir sudėta į šerpų maišus, tad buvo aišku, kuo artimiausiomis dienomis maitinsimės. Nebuvo laiko gaišti – turėjome judėti, nes dar prieš naktį reikėjo įrengti kitą stovyklą. Pavyko įveikti dar kokius 800 metrų. Kriste kritau į miegmaišį. Nebeturėjau nei valios, nei energijos. Pasiekiau vieną savo tikslų, o dėl sustiprėjusios aukščio ligos galvojau, kad laikas vykti namo. Vis dėlto tą vakarą grįžti atgal dar negalėjau. Tikėjausi, kad iš ryto pasijusiu geriau ir galėsiu lipti toliau.
Tęsinys – kitame numeryje.
Dorpatano medžioklės rezervatas (Dhorpatan Hunting Reserve)
Įkurtas 1983 metais, rezervato plotas 1325 kv. km, bet neaptvertas jokia tvora. Medžioti leidžiama ir vietos, ir užsienio medžiotojams. Aukštis – nuo beveik 3000 metrų iki kalnų viršūnių. Aplink rezervatą yra kaimų, išskyrus šiaurinę pusę. Aplinkui – kalnams būdinga vegetacija; be tarų ir melsvųjų avinų čia gyvena himalajinių lokių, snieginių leopardų, muntjakų, net šernų, taip pat 137 paukščių rūšys.
Tarai
Tarai (Hemitragus jemlahicus) yra tipinė Himalajų kalnų rūšis, gyvenanti Nepale, Tibete, Šiaurės Indijoje ir Pakistane. Šios kalnų ožkos introdukuotos Naujojoje Zelandijoje, Argentinoje ir JAV. Maža galva ir smailiomis ausimis, tiek patinai, tiek patelės turi ragus, nors patelių jie mažesni. Patelės smulkesnės – jos sveria perpus tiek, kiek suaugęs patinas – 75 kg. Storas, rausvas tarų kailis ir povilnis leidžia išgyventi pavojingose kalnų apylinkėse. Gyvūnai prisitaikę prie savo aplinkos – stabiliai jaučiasi ir ant minkštos, ir ant kietos žemės. Tarai laikomi beveik nykstančia rūšimi, didelė grėsmė – brakonieriai ir nykstantys miškai, taip pat nemažai jų pražudo sniego lavinos.
Medžiota su:
Sauer 404 XTC .300 Win Mag, sauer.de
Leica Geovid HDB 3000 10×42 žiūronai su tolimačiu, leica-sportoptics.com
Leica Magnus i 1.8-12×50, leica-sportoptics.com
Hornady Precision Hunter 200 gr amunicija, hornady.com
Swazi Tahr Ultralight, swazi.com
Leki Carbonlite Trekking Poles, leki.co.uk
Geriausia kava medžiotojams – Military Coffee
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
