Briedis yra didžiausias iš visų elninių. Dėl savo sudėjimo ir jėgos briedis puikiai prisitaikęs gyventi Šiaurėje, nors gerai jaučiasi ir Baltarusijoje, bet toliau į Pietus neskuba. Įspūdinga briedžio išvaizda: didelė, arkliška galva, stipri ir didelė viršutinė lūpa, labai judrios ir didelės ausys, puikiai rodančios briedžio nuotaiką. Įniršęs briedis ausis priglaudžia, tuo metu reikia būti atsargiam.
Akių vieta labiau priekyje, jos rudos, beveik 4 cm skersmens. Briedžio kūnas raumeningas, aukštas sprandas, pakaklė barzdota. Ilgos kojos ir kanopos padeda briedžiui gerai jaustis purvynuose, šlapynėse, judėti giliame sniege. Briedis yra puikus plaukikas, be to, gali ėsti vandens žoles, paniręs po vandeniu.
Mums įprastas europinis briedis, bet yra dar du porūšiai: sibirinis ir aliaskinis. Europiniai briedžiai gyvena Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse, Rusijoje – iki taigos Vakarų Sibire. Sibirinio briedžio gyvenamoji aplinka yra Šiaurės Sibiras nuo Jenisiejaus upės iki pat Kamčiatkos. Jis didelio ūgio, tamsaus kailio, jo ragų mentės gali būti net 1,6 m pločio ir sverti daugiau kaip 30 kg.
Aliaskinis briedis sutinkamas Aliaskoje (JAV) ir Kanados regionuose: Jukone, Britų Kolumbijoje, Albertoje. Šie briedžiai gali sverti net iki 900 kg, ūgis ties ketera siekia 2,3–2,5 m, o kūno ilgis – iki 3 m. Šių gigantiško porūšio briedžių ragų mentės būna iki 2 m pločio ir net 40 kg svorio.
Briedžiai puikiai prisitaikę gyventi šaltyje, sniegynuose, išgyventi ilgus žiemos periodus. Net jeigu sąlygos labai sunkios, briedis randa sau ėdesio. Briedis – labai vertingas laimikis. Senais laikais, sumedžiojus vieną briedį, šeima galėdavo išgyventi kone visą žiemą. Mums tai šiek tiek nesuprantama, bet Skandinavijoje briedžiai labiau vertinami būtent dėl mėsos – ragų trofėjaus nesuvalgysi, tad skandinavams jis nėra toks svarbus.
Prieaugis
Briedžių gausėjimas priklauso nuo lyčių struktūros, t. y. patelių skaičiaus įvairiose amžiaus grupėse, taip pat nuo to, kiek patelių atsiveda jauniklių. Todėl sena medžiotojų išmintis rodo, kad tikrai nereikėtų medžioti briedės, turinčios du jauniklius. Aišku, turi užtekti ir patinų, kurie tas briedes apvaisintų.
Lyties struktūra idealiu atveju turėtų būti 1:1, tačiau paprastai sumedžiojama daugiau patinų negu patelių. Jei gimsta vienas jauniklis, dažnai tai būna patinėlis, bet gimus dvyniams paprastai tai būna patelės.
Veiksniai, lemiantys briedžių gausėjimą:
– Šiuolaikinė miškininkystė, darant plynuosius kirtimus, užtikrina briedžiams puikią buveinę, nes atžalynai suteikia puikią maisto bazę, todėl šiuo metu mūsų miškuose briedžių tikrai yra gausiau nei prieš 50 ar 100 metų. Gausėjant briedžių ir mažėjant maisto bazei, žvėrių kūno masė irgi gali mažėti.
– Tinkamai medžiojant briedžius, galvojant apie sumedžiotų žvėrių lyties ir amžiaus struktūrą, irgi įmanoma padidinti gyvūnų skaičių. Jeigu tikslas toks, tada reikia medžioti jauniklius, senus abiejų lyčių briedžius ir suaugusius patinus – šitaip pagausės produktyvių patelių.
– Sumedžiojant per daug briedžių patinų, atsiranda lyties ir amžiaus struktūros nuokrypių. Jeigu reikiamu metu briedė neapvaisinama, tai įvyksta per kitą ciklą, todėl ir jaunikliai gimsta vėliau. Netinkamai medžiojant patinus, jų ima dramatiškai trūkti, populiacijoje kyla problemų.
– Ne medžioklės lemiamas mirtingumas yra gana nedidelis. Natūralūs briedžių priešai yra vilkai ir meškos, bet jų niekur nėra tiek daug, kad turėtų poveikį briedžių populiacijai. Tai pasikeis gausėjant stambiųjų plėšrūnų.
Amžiaus struktūra ir medžioklės planas
Panašiai kaip ir kitus gyvūnus, briedžius taip pat galima suskirstyti į amžiaus grupes. Galima išskirti keturias amžiaus grupes: jaunikliai ir metinukai; jauni 2,5–4,5 metų; suaugę 5,5–7,5 metų; vyresni kaip 8,5 metų – seni gyvūnai. Normalioje populiacijoje daugiausia turi būti jaunų gyvūnų, o mažiausiai – senų. Jeigu yra lyties ir amžiaus struktūros pokyčių, tai atsiliepia skaičiaus augimui ir mirtingumui. Stambieji plėšrūnai paprastai medžioja jauniklius ir senus gyvūnus, nes juos lengviau sumedžioti.
Pirma reikėtų pasirinkti briedžių skaičiaus kontrolės tikslą ir nustatyti konkrečius sumedžiojimo kriterijus. Galimi briedžių medžioklės tikslai:
– pritaikyti populiaciją prie teritorijos dydžio;
– vykdyti selekciją siekiant didžiausios galimos genetinės įvairovės;
– išsaugoti medžioklę kaip ekonomiškai naudingą tradicinę veiklą;
– mažinti žalą ir kelių eismo įvykių skaičių;
– palaikyti ilgalaikę ir tvarią populiaciją.
Naujas žurnalo „Medžioklė“ numeris jau išėjo!
