Nuotraukos šaltinis Stark outdoors
Veislės pavadinimas kilęs iš angliškų žodžių coon (meškėnas) ir hound (skalikas). Pagrindinė šio šuns paskirtis – surasti meškėną, persekioti jį ir užvaryti į medį. Prireikus kūnhaundas pats gali užlipti medžio kamienu, kad pasiektų grobį. Todėl kūnhaundas medyje – visiškai įprastas vaizdas.
Šiuo metu pripažįstamos šešios kūnhaundų veislės, kurios skiriasi kailio spalva ir šiek tiek dydžiu, tačiau visos buvo išvestos kaip universalūs medžiokliniai skalikai. Veislės kūrimo pradžioje veisėjai daugiau dėmesio skyrė ne vienodai išvaizdai, o darbinėms savybėms. Įvairios spalvos buvo priimtinos, nes svarbiausia buvo išauginti ištvermingą, patikimą ir puikią uoslę turintį medžioklinį šunį.
Žiūrėkite iki pabaigos! Kas yra paprastasis jenotas ir kaip jį sugauti?
Iš visų kūnhaundų tik juodai rudas kūnhaundas (Black and Tan Coonhound) yra pripažintas Tarptautinės kinologų federacijos (FCI). Tai stambus, tvirtas, ilgomis ausimis ir šiek tiek laisvesne oda pasižymintis šuo, kurio kailis juodas su rusvomis įrudžio žymėmis.
Kuriant veislę buvo naudojami bladhaundai (Bloodhound), todėl kūnhaundai paveldėjo išskirtinę uoslę. Vis dėlto pirmieji šios kilmės šunys nebuvo pakankamai tinkami darbui tankiuose Šiaurės Amerikos miškuose. Dėl to jie buvo kryžminami su įvairiais skalikais, siekiant pagerinti jų ištvermę, judrumą ir pėdsekio savybes. Taip susiformavo šuo, gebantis ilgai ir atkakliai sekti pėdsaku net sudėtingiausiomis sąlygomis.
Šiandien kūnhaundai naudojami labai įvairioje medžioklėje. Dieną jie sėkmingai medžioja lapes, naktį – meškėnus, taip pat naudojami pumų, oposumų, juodųjų lokių, laukinių kiaulių ir kitų medžiojamųjų gyvūnų paieškai bei sekimui.
Tai proporcingai sudėti, ilgakojai ir labai greiti šunys. Jie juda plačiais šuoliais, lengvai pasiveja vikrų žvėrį, puikiai dirba kalnuotose vietovėse ir uolose. Viena iš išskirtinių jų savybių – gebėjimas persekioti medžiuose besislepiančius gyvūnus. Prireikus kūnhaundas gali pats įlipti į medį.
Didžiulė ištvermė leidžia šiems šunims sekti pėdsaku daugybę kilometrų. Juodai rudo kūnhaundo patinų aukštis ties ketera siekia nuo 56 iki 69 cm, kalių – nuo 53 iki 64 cm. Patinai paprastai sveria 23–30 kg, kalės – 18–27 kg.
Istorija
Nors Tarptautinė kinologų federacija (FCI) juodai rudą kūnhaundą oficialiai pripažino palyginti neseniai, pačios veislės istorija yra gerokai senesnė. Manoma, kad jos ištakos siekia net aštuonis ar devynis šimtmečius ir veda prie dabar jau išnykusio Talboto skaliko (Talbot Hound), kuris buvo žinomas dar Normandijos hercogo Vilhelmo I laikais.
Formuojant šiuolaikinį kūnhaundą buvo naudojami bladhaundai (Bloodhound), senieji anglų fokshaundai (English Foxhound), o vėliau ir Virdžinijos fokshaundai (Virginia Foxhound). Būtent šių veislių derinys suteikė kūnhaundui puikią uoslę, ištvermę, atkaklumą ir gebėjimą ilgai sekti pėdsaku sudėtingomis sąlygomis.
Didžiausią populiarumą kūnhaundai pelnė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur buvo išvesti specialiai meškėnų medžioklei. Jie greitai įrodė savo vertę ir medžiojant oposumus, todėl tapo vienais labiausiai vertinamų medžioklinių skalikų Šiaurės Amerikoje.
Charakteris
Kūnhaundai yra tvirti, ištvermingi ir kartu labai judrūs šunys. Jie drąsūs, pasitikintys savimi, ištikimi šeimininkui ir geriausiai jaučiasi dirbdami gaujoje arba poroje su kitu šunimi.
Šeimoje užaugę kūnhaundai paprastai gerai sutaria su vaikais ir kitais naminiais gyvūnais. Juos galima išmokyti nereaguoti į namų kates, tačiau instinktas dažnai nugali vos katei pradėjus bėgti. Todėl visiškai pasikliauti dresūra tokiose situacijose nereikėtų.
Tai labai energingi šunys, kuriems būtinas aktyvus gyvenimo būdas. Jie mėgsta žaisti, daug judėti ir nuolat dirbti. Nuobodžiaujantis kūnhaundas greitai pats susiras veiklos, kuri šeimininkui nebūtinai patiks.
Kailio priežiūra nėra sudėtinga. Trumpą, šiurkštų kailį pakanka reguliariai iššukuoti gumine pirštine arba šepečiu. Maudyti rekomenduojama tik tada, kai to tikrai reikia, pavyzdžiui, po ypač purvinų medžioklių.
Daug daugiau dėmesio reikia skirti ausims. Ilgos, prigludusios ausys sudaro palankias sąlygas drėgmei kauptis, todėl gali vystytis bakterinės ar grybelinės infekcijos, atsirasti uždegimų arba įsiveisti parazitų. Ausis būtina reguliariai tikrinti ir valyti, o pastebėjus pirmuosius uždegimo požymius – nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.
Auklėjimas ir laikymas
Kūnhaundo auklėjimas reikalauja kantrybės ir nuoseklumo. Nuo pat mažens šuniuką būtina socializuoti – pratinti prie įvairių žmonių, vaikų, kitų gyvūnų ir skirtingos aplinkos. Kuo daugiau patirčių šuo įgis ankstyvame amžiuje, tuo stabilesnis ir lengviau valdomas jis bus suaugęs.
Naudinga kartu lankytis svečiuose, važiuoti viešuoju transportu, vaikščioti mieste ir supažindinti šunį su įvairiais garsais bei situacijomis. Tačiau dresuojant negalima naudoti nei fizinio, nei psichologinio smurto. Kūnhaundai geriausiai mokosi dirbdami su šeimininku, o ne iš baimės.
Taip pat svarbu nuo mažens mokyti ramiai reaguoti į kitus šunis ir kates. Kaimo vietovėse šunį būtina supažindinti su ūkiniais gyvūnais ir aiškiai parodyti, kad jie nėra medžiojamasis grobis.
Pati svarbiausia komanda – „Pas mane“. Ji turi būti išmokta dar prieš pradedant medžioklės dresūrą. Tik tada galima naudoti elektroninį antkaklį, mokant šunį grįžti pagal garsinį signalą. Medžioklėje šeimininko balso šuo dažnai nebegirdi, todėl toks signalas tampa veiksminga ryšio priemone. Tačiau elektroninis antkaklis gali būti naudojamas tik jau išmoktos komandos įtvirtinimui, o ne kaip bausmė.
Kūnhaundai yra gaujos šunys, todėl jiems būdingas hierarchinis elgesys. Tiek patinai, tiek kalės gali rodyti dominavimą ar agresiją tos pačios lyties šunims. Jei laikomi keli kūnhaundai, nereikėtų trukdyti jiems natūraliai susiformuoti darbo komandai, tačiau šeimininkas visada turi išlikti aiškiu lyderiu.
Šie šunys yra protingi, tačiau, kaip ir dauguma skalikų, gana savarankiški ir užsispyrę. Todėl auklėjant būtinas nuoseklumas. Jei taisyklė galioja šiandien, ji turi galioti ir rytoj. Nenuoseklumas labai greitai sugriauna dresūros rezultatus.
Prieš įsigyjant kūnhaundą verta gerai apsvarstyti, ar galėsite patenkinti jo poreikius. Tai nėra veislė, tinkama pasyviam gyvenimo būdui. Kasdien reikalingi ilgi pasivaikščiojimai, intensyvus fizinis krūvis ir galimybė laisvai išsilakstyti saugiose vietose.
Didelių miestų centruose kūnhaundą laikyti sudėtinga. Mažesniuose miesteliuose ar kaimo vietovėse, kur netoli yra miškų ir natūralių teritorijų, jis jaučiasi gerokai geriau.
Nepakankamas fizinis krūvis beveik visada baigiasi problemomis – šuo pradeda niokoti namus, daug loja, tampa sunkiau valdomas ir pats ieško būdų išlieti energiją.
Dėl itin stipraus pėdsekio instinkto kūnhaundo negalima paleisti be pavadžio šalia intensyvaus eismo kelių ar kitų pavojingų vietų. Užfiksavęs kvapą jis gali visiškai nekreipti dėmesio į aplinką.
Kasdienį fizinį krūvį galima užtikrinti bėgiojant, plaukiojant, važiuojant dviračiu ar treniruojantis kartu su keturračiu arba motoroleriu.
Vienas didžiausių kūnhaundo privalumų – gebėjimas savarankiškai priimti sprendimus dirbant pėdsaku. Tinkamai išdresuotas šuo greitai vykdo komandas, noriai bendradarbiauja su žmogumi ir išlaiko didelį darbinį azartą.
Kūnhaundai gerai prisitaiko prie įvairių oro sąlygų, todėl gali būti laikomi lauko voljere. Voljeras turi būti erdvus, o žiemą šuo privalo turėti šiltą, nuo drėgmės ir vėjo apsaugotą būdą. Vasarą būtinas pavėsis, ypač juodai rudos spalvos šunims, kurie saulėje įkaista greičiau.
Sveikata
Kūnhaundai laikomi gana sveika veisle. Prie geros sveikatos prisidėjo tiek veislės formavimui naudotos skirtingos šunų linijos, tiek ilgametė atranka pagal darbines savybes.
Vis dėlto, kaip ir kitų stambių veislių šunims, gali pasitaikyti alkūnių displazija, akių ligos, o dažniausia problema išlieka ausų uždegimai. Dėl ilgų ausų jose lengvai kaupiasi drėgmė ir nešvarumai, todėl reguliari ausų priežiūra yra būtina.
Medžioklė
Kūnhaundai yra universalūs medžiokliniai šunys, lengvai prisitaikantys prie skirtingų darbo sąlygų. Nors sportinė veikla padeda išlieti energiją ir palaikyti gerą fizinę formą, tikroji jų paskirtis visada buvo medžioklė. Būtent dirbdami pėdsaku šie šunys atskleidžia visas savo geriausias savybes.
Kūnhaundas žvėrį persekioja atkakliai, metodiškai ir be nereikalingo skubėjimo. Jo darbo stilius primena bladhaundą – šuo seka apatine uosle, galvą laiko nuleidęs, nosies beveik neatitraukia nuo žemės ir nuosekliai analizuoja kiekvieną pėdsako metrą. Radęs žvėrį ir užvaręs jį į medį arba prispaudęs aklavietėje, kūnhaundas pradeda loti, pranešdamas medžiotojui apie radinį.
Šios veislės balsas išskirtinis. Vieni šunys loja trumpais, skambiais lojimais, kiti – ilgomis, melodingomis modulacijomis ar sodriais, ritmingais balsais. Patyrę medžiotojai savo šunį atpažįsta vien iš balso, net kai vienu metu dirba visa skalikų gauja.
Nors kūnhaundai buvo išvesti meškėnų medžioklei, jų drąsa, ištvermė ir puiki uoslė leidžia juos naudoti gerokai platesnėje medžioklėje. Jungtinėse Amerikos Valstijose jie sėkmingai medžioja ne tik meškėnus ir oposumus, bet ir lapes, laukines kiaules, juoduosius lokius, pumas bei kitus medžiojamuosius gyvūnus.
Viena įspūdingiausių šios veislės savybių – gebėjimas lipti į medžius. Tai nėra mitas ar pavieniai atvejai. Jei reikia pasiekti medyje pasislėpusį gyvūną, kūnhaundas gali užlipti net beveik vertikaliu kamienu. Žinoma, jis nėra toks vikrus kaip katė, tačiau jo jėga, atkaklumas ir nagų sukibimas leidžia įveikti kliūtis, kurios daugumai kitų šunų būtų neįmanomos. Jei medžiai auga arti vienas kito arba kamienai pasvirę, šuo gali pakilti net iki lajos, o medžiotojas jį dažniausiai suranda vadovaudamasis tik skambiu lojimu.
Jungtinėse Amerikos Valstijose kūnhaundų darbinės savybės vertinamos specialiuose naktiniuose meškėnų medžioklės bandymuose. Jų tikslas – įvertinti šuns gebėjimą savarankiškai surasti pėdsaką, sekti gyvūną ir užvaryti jį į medį. Vertinamas ne laimikis, o šuns darbas, todėl gyvūnas nešaunamas. Tokie bandymai yra populiarūs ne tik tarp medžiotojų, bet ir tarp veislės entuziastų, norinčių išbandyti savo šunų prigimtinius gebėjimus.
Lietuvoje meškėnai kol kas nėra nuolatiniai laukinės faunos gyventojai, todėl kūnhaundai dažniausiai naudojami kitų rūšių medžioklei. Jie puikiai tinka kiaunėms, lapėms ir kitų medžiojamųjų gyvūnų paieškai bei sekimui. Amerikos medžiotojų patirtis rodo, kad keli kartu dirbantys kūnhaundai gali sėkmingai sulaikyti ir laukines kiaules, todėl tai universali veislė, kurios darbinės galimybės gerokai platesnės nei vien meškėnų medžioklė.
Puiki uoslė, atkaklumas, savarankiškumas ir didžiulė ištvermė lėmė, kad kūnhaundai iki šiol laikomi vienais geriausių pasaulio pėdsekių. Tai šunys, galintys sekti pėdsaku daugybę kilometrų, dirbti sudėtingiausiomis sąlygomis ir nepasiduoti tol, kol medžioklė nėra baigta.
Kas vyksta? Kodėl medžiojamųjų gyvūnų populiacijos smarkiai mažėja? Pokalbiai apie medžioklę #89
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
