Šunys

Jaunas ir senas šuo kaunasi. Kaip tinkamai elgtis?0

Nuotrauka: Linda Dombrovska

Vienas mūsų skaitytojas susidūrė su tokia problema: įsigijo šuniuką, kuriam dabar keturi mėnesiai, o turimam šuniui – jau treji metai. Abi kalytės – jagdterjerės.

Savininkas rašo, kad vyresnė atėjūnę piktai vaiko. „Net bijojome kartu abi paleisti. Bijome, kad vyresnioji gali jaunesniąją papjauti“, – susirūpinęs pasakoja skaitytojas.

Daugelis pasakys, kad tai juk jagdterjerai, ir viskas tuo pasakyta. Juos reikia laikyti atskirai, antraip iš tiesų vienas kitą sudraskys. Vis dėlto negaliu su tuo sutikti. Pirma, jagdterjero veislės apraše nurodyta, kad tai protingas ir lengvai dresuojamas šuo. Antra, lemiamas veiksnys visada yra šeimininkas, ir su tinkamu priėjimu tokią situaciją galima išspręsti ne tik su šios, bet ir bet kokios veislės šunimis.

Iš Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) oficialiojo Vokiečių medžioklinio terjero (jagdterjero) standarto:

CHARAKTERIS: drąsus ir tvirtas, mėgsta dirbti, ištvermingas, gyvybingas, labai temperamentingas, patikimas, socialus ir dresuojamas, drąsus ir neagresyvus.

Skaitytojo situacija

Iš pradžių reikia suprasti, ar problema apskritai egzistuoja. Galbūt vyresnysis šuo tik auklėja jaunesnįjį, bando parodyti, kad reikia klausyti, nusileisti, įsidėmėti konkrečių namų taisykles. Vyresnis šuo būrio hierarchijoje visada turi svaresnį žodį negu mažylis. Tik kai vyresnis šuo tampa visiškai nepajėgus dėl amžiaus, kitas pagal svarbumą būrio narys gali perimti vadovavimą. Čia verta priminti, kad stipriausias šunų būrio narys paklūsta net ir silpniausiam žmonių šeimos nariui. Kartu visa tai, šunų supratimu, sudaro vieną būrį, o svarbiausias būrio vadas yra šeimininkas, kuris auklėja, maitina ir dirba su šunimis.

Šunų taikomi auklėjimo metodai, namuose pasirodžius naujam būrio nariui, žmogui gali atrodyti gana drastiški ir pavojingi, tačiau paprastai jauniausias šuo nebūna sužeidžiamas.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Paprastai vyresnis šeimos narys nepatenkintai urzgia ir bando išeiti. Jeigu mažylis nesupranta, paima jį už keteros, gali stuktelėti dantimis, bando prispausti prie žemės, kad mažylis pasiduotų.

Tai universalus elgesys, kurį šunys įsidėmi nuo pirmų gyvenimo dienų. Viskas prasideda nuo to, kad motina nešioja naujagimius, juos įsikandusi. Toks keteros sugriebimas nuramina mažylį, o kartu įspėja apie galimą pavojų ir būtinybę elgtis ramiai. Šis refleksas šuns pasąmonėje išlieka visą gyvenimą. Žmogus, auklėdamas šunį, irgi gali panaudoti šį gestą: paimti šunį už pakarpos, pakelti nuo žemės dvi ar visas keturias letenas ir ramiu, bet griežtu balsu paskatinti nutraukti nepageidaujamą elgesį.

Kai šuniukas jau kurį laiką pagyvena namuose, paūgėja, vyresnis šuo gali tapti atkaklesnis. Jis gali lipti atėjūnui ant nugaros, mėgdžiodamas poravimosi procesą, nesvarbu lytis ir amžius. Tai neturi jokio ryšio su giminės tęsimu ar netradicine orientacija žmogaus supratimu (su retomis išimtimis). Santykių aiškinimosi procese toks elgesys reiškia dominavimą. Tai gali būti kaip žaidimas, kaip treniruotė ar rimtesnio konflikto pradžia.

Paprastai nuolankumas pasireiškia kaip prisiplakimas prie žemės, nuleista galva, atgal atlenktos ausys ir aimanuojantis inkštimas. Uodega būna nuleista ir jos galiukas truputį vizginamas, viena letena pakelta. Šuniukas gali nukristi ant nugaros pakeltomis letenomis ir uodega tarp kojų. Kartais gali šiek tiek pasišlapinti. Tai irgi yra jaunesnio ar silpnesnio šuns nuolankumo parodymas.

Vis dėlto jagdterjerai yra karingi, bebaimiai ir labai atkaklūs šunys. 4–5 mėnesių amžiaus jie jau būna pakankamai subrendę, kad galėtų pradėti dirbti – eiti į medžioklę. Tai reiškia, kad ir kitose gyvenimo situacijose net tokio jauno amžiaus jagdterjeras sugeba laikytis savo nuomonės. Be abejo, žmogus turi prižiūrėti šunų susipažinimo procesą ir santykius visą bendro gyvenimo laiką, o prireikus įsikišti.

Ką konkrečiai daryti?

Apie kiekvieną situaciją ir šunį reikia spręsti atskirai. Universalaus scenarijaus nėra ir supažindinimo planas priklauso nuo vyresnio šuns charakterio, veislės, ankstesnės patirties, auklėjimo ir kitų veiksnių. Labai svarbu apsaugoti jauną šuniuką nuo trauminės patirties. Tiesiog suleidus abu šunis galima išprovokuoti vyresnio šuns apsauginę reakciją, galinčią pasireikšti puolimu.

Per pirmąjį supažindinimą situaciją reikia prižiūrėti ir būti pasirengusiam nutraukti nepageidaujamą elgesį. Tuo pat metu šeimininkas privalo išsaugoti vidinę ramybę. Nereikia šaukti ir keiktis ar šunų bausti. Nei vieno, nei kito nereikia imti į rankas. Pakėlimas aukščiau yra tarsi automatinis palipimas virš kitų, viršenybė ir gali papildomai pagadinti šunų santykius. Pirma, reikia leisti šuniuką apuostyti. Reikia prižiūrėti, kad šis vyresniam šuniui neįkyrėtų. Prireikus galima ir pakoreguoti vyresnio šuns elgesį. Paskui reikia stebėti, kaip šunų santykiai vystosi. Yra daug niuansų, į kuriuos reikia atsižvelgti, ir daug ko reikės mokytis kartu su abiem šunimis.

Kinologo patarimai

„Apibūdintoje situacijoje rinkčiausi vieną iš kalių sterilizuoti. Aišku, viskas priklauso nuo planų. Jeigu šeimininkas abi nori naudoti veisimui, tai sterilizacija nėra sprendimas. Jeigu auginti šuniukus nėra prioritetas ar viena iš kalių yra vertingesnė kilmės atžvilgiu, tai antrą rekomenduojama sterilizuoti. Tai nuims įtampą tarp abiejų šunų“, – mano trenerė ir kinologė, Latvijos vokiečių aviganių veislyno No Bārtas krasta savininkė Sanita Goricka.

Kinologė nurodo, kad šunų santykių aiškinimasis yra neišvengiamas, nes tai socialūs gyvūnai, kurių būryje galioja griežta hierarchija. „Jagdterjerai – labai specifiška veislė, ir reikia atsižvelgti į šių šunų charakterio požymius. Be to, keturių mėnesių mažylis nebėra iš kelmo spirtas. Šeimininkas turi sekti šunų elgesį ir jį koreguoti, ypač vyresnio šuns. Pageidautina šunis supažindinti ne namuose, o neutralioje teritorijoje. Patariama nenaudoti pavadžio. Žmogui atrodo, kad jis suteikia kontrolę šuns atžvilgiu, bet šuniui tai yra saitas, šeimininko parama. Aišku, labiau stebėti reikia vyresnį šunį, bet ir mažylio elgesį reikia koreguoti. Žmogus turi parodyti, kad tik jis nuspręs, kaip šunys turi elgtis, ir kad tik žmogus šiame būryje yra vadas“, – sako S. Goricka.

Per pasivaikščiojimus stebėdamas šunų elgesį šeimininkas turi pagauti konflikto momentą ir jį nutraukti. Kinologė akcentavo dar vieną niuansą: „Jeigu tarp šunų pastebite įtampą, jų nereikėtų kartu palikti vienų. Kai šeimininko nėra namuose, šunis reikia laikyti atskirose patalpose. Galima naudoti ir narvus – taip išvengsite konflikto. Be to, žmogui išėjus vyresnis šuo perims būrio vado vaidmenį, tad geriau šunų nepalikti kartu.“

Verta mokytis šunų kūno kalbos

Tarpusavio komunikacijai ir santykiams kurti nuolatiniame ar laikiname būryje, pavyzdžiui, per pasivaikščiojimą, šunys bendrauja kūno kalba, nepriklausomai nuo veislės, dydžio ir amžiaus.

Šunų kūno kalbos ženklai yra ausų, lūpų ir akių, visų kūno dalių judesiai, pozos, įvairaus pobūdžio garsai ir elgesys. Šunys komunikuoja nuolat, tik šie ženklai ne visada aiškiai įžiūrimi. Be to, reikia žinoti, į ką atkreipti dėmesį, ir mokėti atskirti niuansus, matyti kompleksines frazes, apimančias daug komponentų. Pavyzdžiui, džiaugsmas, susidomėjimas priešinga lytimi ir agresyvus interesas gali atrodyti panašiai: aukštai iškelta galva, ištemptas kaklas, pastatytos ausys, vizginama uodega. Kiekvienoje situacijoje bus ir kitų požymių, kurie leis suprasti, kokia šuns nuotaika. Tarp kitko, uodegos vizginimas gali rodyti ne tik džiaugsmą, bet ir stresą, nuolankumą ir net agresiją.

Kai susitinka du tos pačios lyties ir amžiaus šunys, kurie vienas kito nepažįsta, visada reikia būti budriam, nes konfliktas gali kilti žaibiškai. Suprasdamas šunų kūno kalbą žmogus gali pastebėti agresyvaus polinkio požymius ir susidūrimą prognozuojančius šuns elgesio ženklus. Vis dėlto, kalbant apie pateles, tokius ženklus sunkiau pastebėti net patyrusiam kinologui. Kalės moka slėpti savo nusiteikimą ir jų kovos gali būti daug staigesnės ir žiauresnės nei tarp patinų.

Kaip užmegzti draugystę tarp turimo ir naujo šuns?

Priešingos lytys

Skirtingos lyties šunis lengviau paversti draugais, nesvarbu jų amžius. Be abejo, būna situacijų, kai Froido teorija neveikia ir patinas gali užpulti kalę. Paprastai tai susiję su netinkamu šuns auklėjimu, nepakankama socializacija, traumine patirtimi ar sąmoningu agresyvumo skatinimu. Galbūt šuo turi įgimtų psichikos sutrikimų. Iš esmės, jeigu šuo užpuola patelę ar mažylį, reikia pagalvoti apie konsultaciją su profesionaliu kinologu ar net šunų psichologu.

Jeigu namuose turite suaugusį patiną, jaunos kalytės pasirodymas problemų greičiausiai nekels. Šuo nebent gali jos vengti, aploti ar apurgzti, rodyti dantis. Jeigu šuniukas tampa įkyrus, šuo gali nuo jo nueiti į kitą kambarį, stengtis užšokti kur nors aukščiau, kur mažylis nepasieks. Kalytės jau nuo mažens mėgsta būti labai atkaklios ir drąsios.

Galbūt jie iš karto susidraugaus ir žais, ės bei miegos kartu. Aišku, kai kalytė pasieks lytinę brandą, prasidės kiti reikalai, bet tai yra atskiro straipsnio verta tema.

Jeigu kalė vyresnė, ji gali gana negražiai vaikyti naują patinėlį, bet tai greičiausiai yra tik garso efektai. Ji urgs, šieps dantis, garsiai los. Kalė gali bakstelėti nosimi ar suduoti letena, vengti ar net bėgti nuo mažylio. Su laiku ji priims jaunąjį kompanioną ir jie susidraugaus. Motinos instinktas gali pabusti ir visiškai subrendusiai kalei, kuri niekada neturėjo šuniukų.

Patinai

Apskritai daug kas priklauso nuo vyresnio, jau turimo šuns amžiaus ir charakterio. Jaunas ir atviras šuo mažylį priims lengviau negu piktas senis, kuriam pačiam jau visus galus skauda.

Patinas, kuriam mažiau nei treji metai, jaunąjį patinėlį priims labiau kaip žaidimų draugą ir, kol šiam sukaks metai, jokių konfliktų tikrai nebus, o tinkamai auklėjant ir toliau viskas bus gerai. Tai viena sėkmingiausių kombinacijų.

Kai vyresnis šuo visiškai subrendęs, nuo 3 iki 7–9 metų amžiaus, jis gali ignoruoti mažylį, vengti jo, aktyviai auklėti. Priklausomai nuo charakterio, šis auklėjimas gali būti daugiau ar mažiau fizinis. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad normalus šuo mažylio iš tiesų niekada nenuskriaus. Jis urgs, perlips mažylį tarsi užspausdamas savo didingu šešėliu, gali uždėti leteną ant nugaros, nuversti ar net prispausti letena, apžioti, kad tik mažylis parodytų nuolankumą ir nutrauktų konkrečiu momentu nepriimtiną elgesį. Tai tinka kalbant tiek ir apie nuosavą didelio šuns plotą, tiek apie elgesį darbo ar namų sąlygomis. Kai kurie šunys aktyviai padeda šeimininkui mokyti mažylį, kad šis greičiau suprastų, jog negalima loti, kandžiotis, nervinti, vagiliauti ir t. t.

Ūgtelėjęs mažylis gali pradėti pretenduoti į vadovaujamą vaidmenį. Jeigu vyresnis šuo pakankamai stiprus, jis pastatys begėdį į vietą. Taip, kartais tai gali įvykti labai drastiškai, bet šeimininkas turi visą laiką auklėti šunis, mokyti juos gerbti vienas kitą ir spręsti konfliktines situacijas. Taip pat labai dažnai būna, kad vyresnis šuo jaunąjį priima kaip kompanioną ir jie puikiai sugyvena, kartkartėmis išsiaiškindami santykius.

Jeigu turimas šuo pasenęs, reikia gerai pagalvoti, ar šis metas tinkamas mažyliui įsigyti. Galbūt mažylis įneš naujų vėjų ir išjudins senuką tiek fiziškai, tiek moraliai, bet gali būti ir priešingai – atėjus naujam šuniui gali kilti diskomfortas, verčiantis senuką jaustis nereikalingą. Aš irgi svarsčiau galimybę įsigyti naują šunį, bet likau prie minties, kad senatvės dienomis senukas nusipelnė viso dėmesio jam ir jo kompanionei, kuri taip pat nejaunėja.

Kaip spręsti problemas?

Šeimininkui rekomenduojama kontroliuoti mažylio įkyrumą ir norą žaisti. Ir mokymų atžvilgiu nepatariama viskam leisti vykti savaime. Mažyliui reikia skirti asmeninio dėmesio, žaisti su juo ir mokyti šalia nesant vyresnio šuns. Priešingu atveju vyresnis šuo vykdys komandas, o jaunasis mokysis iš jo, tad išeis, kad jaunėlis klauso vyresnio šuns, o ne žmogaus. Einant į medžioklę su tokiu šunimi galima tikėtis visokių staigmenų, tik ne savarankiško ir sąmoningo darbo žmogaus labui.

Jeigu mažylis per daug įkyri vyresniam kolegai, tokį elgesį reikia nutraukti nedelsiant ir kaskart, kol mažylis neišmoks gerbti vyresnio šuns. Prisiimdamas šią užduotį žmogus nuima nuo šunų įtampą, tapdamas tarsi teisėju. Jeigu vyresnis šuo spręs situacijas pats, tai gali būti pernelyg skausminga ir jis pradės jaustis situacijos šeimininku.

Kiekvienas turi turėti savo vietą, savo dubenį ir daiktus. Tai nereiškia, kad šunys niekad negulės ar nežais kartu, tačiau žmogui reikia prižiūrėti mažylį ir apsaugoti vyresnio šuns suverenitetą, jeigu to reikia.

Reikia palaikyti vyresnio šuns statusą. Jam pirmam reikia duoti ėsti, uždėti antkaklį, leisti į lauką pro duris. Aišku, po žmogaus – žmogus visada visur eina pirmas. Vyresnį šunį reikia pagirti pirmą, jam pirmam priklauso gardėsis ir t. t.

Jaunesniam šuniui reikia duoti tinkamą fizinį ir intelektinį krūvį, kad jis be reikalo neleistų energijos mesdamas iššūkį vyresniajam.

Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?

LA.lv