Ruduo yra grybavimo metas. Miškai prisipildo grybautojų, o daugelis į išvykas gamtoje kartu pasiima ir savo šunis. Stebėdamas šeimininką, kuris atidžiai ieško, apžiūri ir renka grybus, šuo taip pat gali jais susidomėti. Ypač smalsūs būna jauni šunys, dar tik tyrinėjantys aplinką. Jie grybus uosto, laižo, kandžioja, o kartais ir suėda.
Vienus šunis privilioja stiprus grybų kvapas, kitus sudomina jų tekstūra ar pats šeimininko elgesys. Laukinių šuninių šeimos gyvūnų racioną taip pat sudaro ne vien mėsa. Lapės, kojotai, šakalai ir kiti šios šeimos atstovai, priklausomai nuo sezono, ėda vaisius, uogas, įvairias augalų dalis ir grybus.
Tačiau tai, kad laukiniai gyvūnai ėda grybus, nereiškia, jog naminis šuo instinktyviai geba atskirti valgomą grybą nuo nuodingo. Puiki šuns uoslė šiuo atveju saugaus pasirinkimo negarantuoja. Veterinarinėje medicinoje reguliariai nustatomi šunų apsinuodijimo grybais atvejai, o jų požymiai gali būti labai įvairūs – nuo trumpalaikių virškinimo sutrikimų iki sunkaus kepenų ar inkstų pažeidimo ir nervų sistemos veiklos sutrikimų.
Ką tyrimai atskleidžia apie šuninių šeimos gyvūnus
Duomenų apie šuninių šeimos gyvūnų mitybą grybais yra mažiau nei apie elninius, graužikus ir kai kuriuos Australijos sterblinius gyvūnus. Laukinių plėšrūnų racionas dažniausiai tiriamas analizuojant išmatas arba skrandžio turinį. Tokiais tyrimais galima aptikti grybų liekanų ir sporų, tačiau ne visada įmanoma nustatyti, kaip jos pateko į gyvūno organizmą.
Plėšrūnas grybą gali suėsti pats, tačiau sporų jis taip pat gali gauti kartu su sumedžioto graužiko ar kito grybais mintančio gyvūno virškinamuoju traktu. Todėl tyrėjams reikia atskirti tiesioginį grybų ėdimą nuo antrinio jų sporų patekimo į organizmą.
Australijoje atliktame tyrime mikorizinių grybų sporų aptikta dingų (Canis familiaris) išmatose. Sporos nebuvo pastebimai pažeistos. Tyrėjai padarė išvadą, kad dingai gali būti antriniai grybų sporų platintojai. Pirmiausia grybą suėda mažas žinduolis, kurį vėliau sumedžioja dingas. Sporos pereina dar vieno gyvūno virškinimo sistemą ir taip nukeliauja gerokai toliau.
Grybų sporų platinimas nustatytas ir pampinės lapės (Lycalopex gymnocercus) atveju, tačiau tyrėjai negalėjo patikimai nustatyti, ar lapė grybus suėdė pati, ar jų sporos į organizmą pateko kartu su grobiu.
Tyrimų kol kas nepakanka teigti, kad vilkai, lapės ar kiti šuninių šeimos gyvūnai reguliariai ieško grybų norėdami gydytis arba pagerinti virškinimą. Vis dėlto grybai jų racione nėra neįprastas reiškinys.
Kodėl šuo gali kryptingai ieškoti grybų
Grybai išskiria daugybę skirtingų lakiųjų junginių, kurių žmogus dažnai net nejaučia. Šuo juos užuodžia daug geriau, todėl po lapais pasislėpęs grybas jam gali tapti labai įdomiu radiniu.
Šunį gali vilioti ir grybo skonis, minkšta konsistencija ar gyvūninės kilmės pašarą primenantis kvapas. Kai kuriems šunims grybų ieškojimas gali tapti išmoktu elgesiu. Jei šuo kartą paragavo grybo arba šeimininko reakciją palaikė žaidimu, kitą kartą jis gali pradėti kryptingai jų ieškoti.
Vis dėlto tai neįrodo, kad šuniui trūksta konkrečios maistinės medžiagos ar kad gyvūnas mėgina gydytis. Tokio elgesio priežastis gali būti daug paprastesnė – susidomėjimas kvapu, noras tyrinėti aplinką arba įprotis suėsti viską, kas atrodo valgoma.
Ar šunys grybais gali mėginti gydytis
Gyvūnų gebėjimas profilaktikos arba gydymosi tikslais naudoti gamtoje randamas biologiškai aktyvias medžiagas vadinamas zoofarmakognozija. Toks elgesys tiriamas moksliškai. Nustatyta, kad kai kurių rūšių gyvūnai pasirenka tam tikrus augalus, galinčius padėti kovoti su parazitais arba paveikti virškinimo sistemos veiklą.
Grybuose yra daug farmakologiškai aktyvių junginių. Kai kuriems iš jų būdingas antibakterinis, antiparazitinis ar priešuždegiminis poveikis, kiti veikia nervų sistemą. Todėl prielaida apie galimą gydymąsi grybais biologiniu požiūriu yra tikėtina.
Tačiau šiuo metu nėra pakankamai eksperimentinių įrodymų, kad šuninių šeimos gyvūnas dėl konkrečios sveikatos problemos sąmoningai pasirenka tam tikrą grybą ir kad jį suėdus gyvūno būklė pagerėja. Taip pat nėra mokslinio pagrindo teigti, jog šunys arba jų laukiniai giminaičiai musmires ėda norėdami apsvaigti.
Ar laukiniai gyvūnai dažnai ėda grybus
Išsamiausia žinduolių mikofagijos, arba grybų ėdimo, tyrimų apžvalga 2022 metais paskelbta moksliniame žurnale Fungal Systematics and Evolution. Jos autoriai išanalizavo 1154 šaltinius, paskelbtus per 146 metus.
Apžvalgoje grybų ėdimas nustatytas mažiausiai 508 žinduolių rūšims iš penkiolikos būrių. Tai patvirtina, kad grybų ėdimas nėra reta išimtis, o natūrali daugelio sausumos ekosistemų mitybos grandinės dalis.
Tyrėjai taip pat apibendrino eksperimentus, kurių metu gyvybingų grybų sporų buvo aptikta joms perėjus mažiausiai keturiasdešimties žinduolių rūšių virškinimo sistemą. Dokumentuotos bent 58 mikorizinių grybų rūšys, kurių dauginamoji medžiaga išliko gyvybinga po to, kai buvo suėsta.
Gyvūnas grybą suėda vienoje miško vietoje, o jo sporas kartu su išmatomis palieka kitur. Taip žinduoliai padeda grybams plisti ir netiesiogiai veikia miško augimą, nes daugelis mikorizinių grybų užmezga abipusiškai naudingus ryšius su medžių šaknimis.
Kokią reikšmę grybai turi elninių gyvūnų mitybai
Grybų ėdimas ypač gerai dokumentuotas baltauodegių elnių, juodauodegių elnių, vapiti ir šiaurinių elnių atveju. Šiaurės Amerikos elninių gyvūnų mitybos tyrimai rodo, kad vasaros pabaigoje ir rudenį grybai gali sudaryti reikšmingą jų raciono dalį.
2021 metais paskelbtame tyrime mokslininkai DNR metabarkodavimo metodu ištyrė 114 baltauodegių elnių (Odocoileus virginianus) išmatų mėginių. Juose iš viso aptikta iki 4979 grybų rūšių. Dalis grybų medžiagos į gyvūno organizmą galėjo patekti kartu su dirvožemiu, augalais ar kitu maistu.
Griežčiau atrinkę rezultatus tyrėjai nustatė maždaug 580 makroskopinių grybų rūšių, kurias elniai greičiausiai buvo suėdę tiesiogiai. Suaugusių elnių racione grybų įvairovė buvo didesnė nei jaunų gyvūnų. Ypač įvairi grybų sudėtis nustatyta žindančių patelių mėginiuose. Tai gali reikšti, kad grybų pasirinkimui įtakos turi gyvūno patirtis, amžius ir organizmo maistinių medžiagų poreikis.
Laukinėje gamtoje pastebėta, kad elniniai kartais ėda ir žmogui nuodingus grybus, tarp jų paprastąsias musmires (Amanita muscaria). Tačiau šie stebėjimai neįrodo, kad gyvūnai yra atsparūs grybų toksinams arba juos renkasi norėdami gydytis.
Žmogui nuodingas grybas nebūtinai yra vienodai toksiškas visoms gyvūnų rūšims. Skiriasi kūno masė, suėsta dozė, virškinimo sistema, žarnyno mikrobiota ir kepenų gebėjimas skaidyti įvairius junginius. Laukinis gyvūnas gali suėsti tik nedidelę grybo dalį, o galimų apsinuodijimo požymių žmogus gali paprasčiausiai nepastebėti.
Kokia yra grybų maistinė vertė
Grybai nėra vien sunkiai virškinama ir maistinės vertės neturinti masė. Juose yra vandens, baltymų, aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir daug įvairių biologiškai aktyvių junginių. Konkreti sudėtis labai skiriasi priklausomai nuo grybo rūšies, augavietės ir vystymosi stadijos.
Šiaurės Amerikos elninių gyvūnų mitybos tyrimuose analizuotuose grybuose nustatyta maždaug šešiolika–devyniolika procentų baltymų, vidutiniškai 0,75 procento fosforo ir apie du procentus kalio. Grybų vaisiakūniuose taip pat yra daug vandens.
Didžiausio grybų prieinamumo laikotarpis paprastai sutampa su vasaros pabaiga ir rudeniu, kai daugelio žolinių bei kitų įprastų pašarinių augalų maistinė vertė pradeda mažėti. Todėl laukiniams žolėdžiams grybai gali tapti vertingu sezoniniu pašaru. Šiauriniams elniams jie apibūdinami kaip itin mėgstamas maisto šaltinis, kurio gyvūnai aktyviai ieško.
Šuniui grybai nėra būtina raciono dalis. Net žmogui valgomas grybas šuniui gali būti sunkiai virškinamas ir sukelti pilvo pūtimą, vėmimą ar viduriavimą, ypač jei suėstas didelis kiekis.
Ką daryti, jei šuo suėdė valgomą grybą
Jei šuo suėdė nedidelį kiekį patikimai atpažinto valgomo grybo, pavyzdžiui, baravyką, lepšę, voveraitę ar parduotuvėje pirktą pievagrybį, apsinuodijimo paprastai nesitikima. Vis dėlto šeimininkas turėtų stebėti šuns būklę, nes net valgomas grybas gali sukelti virškinimo sutrikimų.
Veterinarijos gydytojui reikėtų paskambinti, jeigu šuo suėdė daug grybų, yra labai mažas, dar yra šuniukas, yra senyvas arba jau serga kepenų, inkstų ar virškinimo sistemos ligomis. Konsultacija taip pat būtina, jei prasideda pasikartojantis vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas, ryškus silpnumas arba šuo atsisako vandens ir pašaro.
Atskirai reikėtų vertinti paruoštus grybų patiekalus. Pavojų gali kelti ne pats grybas, o į patiekalą įdėti svogūnai, česnakai, didelis druskos ir riebalų kiekis, alkoholis ar kitos šuniui netinkamos sudedamosios dalys. Jei šuo suėdė grybų patiekalą, veterinarijos gydytojui būtina pasakyti ne tik grybo rūšį, bet ir visas žinomas patiekalo sudedamąsias dalis.
Ką daryti, jei nežinoma, kokį grybą šuo suėdė
Jeigu šuo suėdė nežinomą laukinį grybą, nereikėtų laukti pirmųjų simptomų. Būtina nedelsiant susisiekti su veterinarijos gydytoju ir nurodyti, kada grybas buvo suėstas, koks jo kiekis galėjo patekti į organizmą, kiek šuo sveria ir ar jau pastebėta kokių nors jo būklės pokyčių.
Grybą reikėtų nufotografuoti jo augavietėje iš viršaus, šono ir apačios. Taip pat svarbu nufotografuoti kotą ir jo pagrindą. Jei įmanoma, reikėtų paimti nepažeistą grybo pavyzdį ir įdėti į popierinį maišelį ar kitą orui laidžią pakuotę. Galima išsaugoti ir šuns išvemtą turinį, jei jame matyti grybo dalių. Tai gali padėti nustatyti grybo rūšį arba bent galimų toksinų grupę.
Be veterinarijos gydytojo nurodymo negalima sukelti vėmimo arba duoti šuniui pieno, aliejaus, druskos, aktyvintosios anglies, žmonėms skirtų vaistų ar kitų naminių priemonių. Netinkamai suteikta pagalba gali uždelsti gydymą arba sukelti papildomų komplikacijų.
Kaip pasireiškia apsinuodijimas grybais
Norvegijoje atliktame retrospektyviajame tyrime apibendrintas 421 atvejis, kai 2011–2022 metais šunys buvo suėdę grybų. Apsinuodijimo požymiai ir jų sunkumas labai skyrėsi priklausomai nuo grybo rūšies ir jame esančių toksinų. Tyrimas taip pat atskleidė dažną problemą – daugeliu atvejų šeimininkas nežinojo, kokį grybą šuo suėdė.
Apsinuodijimas gali pasireikšti vėmimu, viduriavimu, padidėjusiu seilėtekiu, pilvo skausmu, neramumu, ryškiu mieguistumu, silpnumu, nekoordinuotais judesiais, drebuliu, traukuliais, kvėpavimo pokyčiais ar sąmonės sutrikimais.
Pagrindinės paprastosios musmirės (Amanita muscaria) neuroaktyviosios medžiagos yra iboteno rūgštis ir muscimolis. Šunims, suėdusiems šių grybų, aprašyti virškinimo sutrikimai, drebulys, traukuliai, mieguistumas ir sąmonės slopinimas. Taip pat paskelbtas laboratoriniais tyrimais patvirtintas mirtinas apsinuodijimo atvejis.
Ypač pavojingi amatoksinų turintys grybai. Pirmieji požymiai gali pasirodyti tik po kelių valandų. Po vėmimo ir viduriavimo kartais būklė tarsi pagerėja, tačiau vėliau išsivysto sunkus kepenų pažeidimas. Todėl simptomų nebuvimas iškart po grybo suėdimo nereiškia, kad šuniui pavojus negresia.
Saugiausia neleisti šuniui miške ar kieme ėsti jokių nepažįstamų grybų. Laukiniams gyvūnams grybai yra natūrali raciono dalis, tačiau naminiam šuniui vienas netinkamas pasirinkimas gali baigtis skubia veterinarine pagalba.
VIDEO! Kas uždraudė elnių medžioklėje naudoti termotaikiklius? LMŽD ragina reklamos užsakovus neklaidinti visuomenės!
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
