Lietuvoje per metus įvyksta vidutiniškai du nelaimingi atsitikimai medžioklėje, kurių metu žmogus patiria skirtingo lygio sužalojimų. Aplinkybės gali būti įvairiausios. Labai retai tai būna išties nelaimingas atsitikimas, kai niekas dėl nieko nebūna kaltas. Paprastai bent vienas iš įvykio dalyvių būna pažeidęs saugumo reikalavimus, dėl to sužalojamas ar net žūva žmogus. Ar galima visiškai išvengti nelaimių medžioklėje?
Pernai ir šiemet – po vieną įvykį
Praėjusiais metais, pavasarį, medžiotojai atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Ir ne šiaip sau – įvykis buvo neeilinis. Biržų rajono Papilio miestelyje vienas vyras legalioje medžioklėje legaliu ginklu bandė sumedžioti bebrą, bet mirtinai sužalojo žmogų – povandeninį žveją, kurio toje vietoje tuo laiku būti neturėjo. Medžiotojas paprasčiausiai laukė bebro ir, pamatęs kaži ką panašaus į po vandeniu judančią bebro galvą, iššovė.
Aplinkos apsaugos departamentas pradėjo tyrimą dėl galimos nelegalios žvejybos Biržų rajone, Papilio tvenkinyje. Išsiaiškinta, kad dėl nelemto sutapimo medžiotojas supainiojo brakonierių su bebru ir paleido šūvį. Neteisėtai žuvis gaudęs vyras žuvo vietoje.
Baudžiamoji byla išnagrinėta Panevėžio apylinkės teisme, kur neatsargiu gyvybės atėmimu, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, kaltintas panevėžietis medžiotojas išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Išteisinamasis nuosprendis priimtas šią vasarą.
Šiemet medžioklių su varovais sezonas prasidėjo nelaimingu atsitikimu Elektrėnų savivaldybėje. Du vyrai kartu dalyvavo medžioklėje, abu vidutinio amžiaus ir patyrę medžiotojai. Policijos pranešime teigiama, kad vienas iš jų, užtaisydamas ginklą, neįsitikino, kuria kryptimi nukreiptas vamzdis, ir netyčia iššovė. Kitas medžiotojas buvo nesunkiai sužeistas. Policija informuoja, kad suteikus medicininę pagalbą jis paleistas gydytis ambulatoriškai.
Neoficialūs šaltiniai praneša, kad jiedu ėjo kartu. Vienas medžiotojas nešėsi karabiną ant sulenktos rankos. „Šneleris“ buvo užtrauktas, o šautuvo spyna atleista. Tokioje situacijoje ginklas gali iššauti ir prisilietus lengvo šaliko kampeliui.
Kas yra „šneleris“? Tai svirtelė, įmontuota už nuleistuko mechanizmo, tam tikras pagreitinimo mechanizmas. Jis būna įtemptas ir jo neveikia didelės kovinės spyruoklės jėga. Lengvas miniatiūrinis mechanizmas tam tikra jėga atlaisvina nuleistuką ir kovinę spyruoklę.
Du iš pažiūros skirtingi įvykiai. Pernai kaltas buvo pats žuvęs brakonierius, plaukiojęs po vandeniu medžioklės vietoje, kur to daryti neleidžiama. Kartu su draugu gaudė žuvis nakties priedangoje, galvodami, kad niekas nieko apie tai nesužinos. Vienas iš jų žuvo, o kitą sulaikė tvarkos prižiūrėtojai, suradę nelegalius povandeninės žūklės įrankius ir pagautas žuvis.
Antras nelaimingas atsitikimas šiemet įvyko dėl neatsargumo ir pasitikėjimo savimi. Pirmiausia, laikyti ginklą, atsukus vamzdį į žmogų, daugumos medžiotojų nuomone, prieštarautų gamtai. Antra, kaip galima užmiršti atlaužti ginklą?
Medžioklės taisyklėse ne be reikalo yra išsami dalis apie saugą. Kiekvieno nelaimingo atsitikimo atveju kaltas neatsargumas, užmaršumas ar sąmoningas kurių nors taisyklių ar įstatymų pažeidimas. Jei žmonės vadovautųsi įstatymais ir taisyklėmis, nieko panašaus nenutiktų.
Nuo ko priklauso saugumas medžioklėje?
Nenuspaudus nuleistuko šūvio nebūna. Taigi, už saugumą atsakingas kiekvienas, dalyvaujantis medžioklėje su šautuvu. Tai atrodo taip elementaru, kad kai kuriems pasidarys nuobodu apie tai skaityti, bet, pagalvojus apie visas tokias situacijas, nueina šiurpas.
Pavyzdžiui, šis nesenas atvejis spalį. Kodėl mes lengviau atsikvepiame ir greitai apie tai užmirštame? Nes sužalojimas, kurį dėl kito neatsargumo patyrė nukentėjusysis, nebuvo rimtas. Bet tai tik atsitiktinumas. Kiek kitas kampas ir mes jau kalbėtume apie laidotuves ir kriminalinę bylą prieš kaltininką.
Panašios mintys kyla skaitant apie nelaimės atvejį medžioklėje Latvijoje, kur taip pat tik dėl visiško atsitiktinumo nukentėjęs medžiotojas išgyveno. Ten medžioklėje su varovais buvo šauta į medžiotojų liniją. Su lygiavamzdžiu šautuvu medžiotojas šovė į elnią, kirtusį kelią, ir pataikė į medžiotoją, stovėjusį prie kito numerio. Tarp kitko, jis buvo už 100 metrų nuo šūvio iš sėdimos pozicijos (Latvijos taisyklėse tai neuždrausta). Kulka pataikė į jauno vyro šoną, minkštuosius audinius tiesiai po šonkauliais, ir perėjo ranką, nepažeisdama kaulo. Kiek trūko iki rimto sužalojimo ar žūties? Kiekvienas medžiotojas turėtų apgalvoti visas tokios situacijos detales ir įsivaizduoti save tiek nukentėjusiojo, tiek kaltininko vietoje.
„Tik tada, kai kulka pataiko į kitą žmogų, mes sužinome apie atvejus, kai kas nors šovė į medžiotojų liniją. O kiek tokių šūvių, kai kulka praeina už kokio pusmetrio nuo kito medžiotojo ir pataiko į gyvūną? Ir tada mes visi einam ir spaudžiam laimingajam šauliui ranką, ir niekas neklausia, kaip medžiotojas šovė, jei gyvūnas buvo taip arti kolegų“, – sakė vienas iš Gamtos apsaugos agentūros inspektorių, pageidavęs išlaikyti konfidencialumą.
Kokios dažniausios nelaimingų atsitikimų priežastys?
Neatsargus elgesys su ginklu. Medžiotojas užmiršta išimti šovinius ar atlaužti šautuvą. Užmiršta, kaip reikia ginklą pernešti, pervežti ar laikyti. Dažnai medžiotojai nesuvokia šaudymo sektorių, nekreipia dėmesio į kitų medžiotojų stovėjimo vietas medžiotojų linijoje, neįsitikina dėl šūvio saugumo, reljefo ir augalų išsidėstymo savitumų. Jei kito medžiotojo už krūmų nesimato, tai nereiškia, kad šauti į tą pusę yra saugu. Žiemą, kai keliai ir medžiai užšąla, reikia atsiminti apie rikošeto galimybę.
Nematomas medžiotojas. Ne veltui egzistuoja reikalavimas kolektyvinėse medžioklėse ir sėlinant vilkėti ryškių spalvų aprangą ir kepurę. Kiekvienas medžiotojas turi matyti kitą iš toli. Medžiotojas su oranžine kepure ant galvos pastebimas ir už kilometro.
Saugumo reikalavimų nesilaikymas. Kolektyvinėje medžioklėje svarbiausia laikytis šaudymo kampų. Individualiose – įsitikinti, kad šūvio trajektorijos kryptimi nėra namų, žmonių, kelių, mašinų ir naminių gyvulių. Negalima šauti į kalną ar horizontą. Karabino kulka gali įveikti 5–6 km atstumą, jei jos niekas nesulaiko, ir kas žino, kur pataikys.
Neteisingas ginklo ar šaudmenų pasirinkimas. Dažna nelaimingų atsitikimų priežastis – rikošetas. Nuo to laiko, kai didžiųjų kanopinių medžioklei nebeleidžiama naudoti šratų, rikošeto sukeltų sužalojimų skaičius sumažėjo, vis dėlto visuomet išlieka galimybė, kad kulka atšoks. Visada reikia apgalvoti šūvio kryptį ir kampą. Sugadintas ar neprišaudytas ginklas taip pat gali tapti nelaimingo atsitikimo priežastimi.
Pasitikėjimas savimi. Deja, medžiotojo pasitikėjimas savo jėgomis ir galimybėmis ne visada duoda teigiamą rezultatą. Pagal statistiką, daugeliu atvejų dėl nelaimės kalti būna patyrę medžiotojai su dėmesio vertu stažu. Kiekvieno profesionalo karjeroje, o patyrusį medžiotoją galima laikyti savo dalyko profesionalu, ateina akimirka, kai jis pasijaučia absoliučiai įsitikinęs savo gebėjimais ir tuo, kad jam jau niekas negali nepavykti. Jis visada pataiko, mikliai apsieina su ginklu, pažįsta plotus. Būtent tą akimirką ir nutinka nelaimė. Žmogus nustoja koncentruotis ties tuo, ką daro, ir ima galvoti tik apie rezultatą. Taip nusiteikus dažniausiai ir padaroma klaidų.
„Švino nelaikymas“ ir azartas. „Švino nelaikymas“ – taiklus ir prasmingas žargoninis pasakymas, apibrėžiantis medžiotoją, nepajėgiantį suvaldyti savo potraukio iššauti. Žmonės su šia yda šauna į viską, kas juda, ir nesigilina į situaciją. Tokį medžiotoją gali patraukti bėgantis gyvūnas ir jis gali iššauti, neįsitikinęs saugumu. Toks žmogus paprastai renkasi pusautomačius, nes, jo supratimu, daugiau šūvių – daugiau galimybių pataikyti. Tačiau tai reiškia ir tai, kad taikymasis ir preciziškas pirmas šūvis jam – ne prioritetas.
Pats savaime adrenalinas yra gerai. Jo išsiskyrimas yra vienas maloniausių medžioklės aspektų, bet medžiotojas kaip asmuo, kuriam leista naudotis šaunamuoju ginklu, negali pasiduoti adrenalinui ir prarasti savo emocijų ir impulsų kontrolės.
Dabartiniai medžioklės saugumo reikalavimai
Medžiotojas privalo laikytis ginklų ir šaudmenų laikymo, saugojimo, nešiojimo ir naudojimo reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme.
Medžioklinis ginklas išimamas iš dėklo tik atvykus į medžioklės plotus ir užpildžius medžioti reikalingus dokumentus, užtaisomas – tik atsistojus į šaudymo vietą linijoje, atsisėdus į tykojimo bokštelį ar kitą tykojimo vietą, sėlinant ar medžiojant grandine ar katilu – pradėjus medžioti. B ir C kategorijos trumpieji šaunamieji ginklai užtaisomi, kai, siekiant nutraukti kančias, pribaigiamas sužeistas ar sužalotas arba gyvagaudžiais spąstais pagautas medžiojamasis gyvūnas.
Jeigu medžioklėje einant su užtaisytu ginklu tenka įveikti kliūtį (peršokti upelį ar kanalą, perlipti tvorą, pereiti slidų lieptą ir visais atvejais, kai kyla pavojus parkristi), prieš ją įveikiant būtina išimti šovinius iš ginklo vamzdžių.
Medžioklės varant metu medžioklės plotų vienete judant iš vienos medžiojimo vietos į kitą medžioklinis ginklas nešamas arba vežamas be šovinio lizde, jeigu šautuvas atlaužiamas, – atlaužtas. Pasibaigus medžioklei, medžioklinis ginklas įdedamas į dėklą, šoviniai iš medžioklinio ginklo išimami.
Prieš užtaisant medžioklinį ginklą įsitikinama, kad jo vamzdžiai neužsikimšę.
Šaudamas medžiotojas privalo įsitikinti, kad šūvis nepavojingas kitiems asmenims, naminiams gyvuliams, nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams, nepadarys žalos pastatams ar kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams.
Jeigu paspaudus nuleistuką medžioklinis ginklas neiššauna, jį atidaryti leidžiama ne anksčiau kaip po 10 sekundžių.
Medžioti iš bokštelių leidžiama tik tada, kai jų kopėčios, grindys, sėdynės ir kitos dalys yra tvirtos. Šaudant iš bokštelio turi būti gerai matomas šaudymo sektorius ir taikinys. Medžiotojas privalo žinoti, kur ir kokiu atstumu išdėstyti kiti bokšteliai, įvertinti, ar paleistas šūvis nebus pavojingas. Prieš išlipant iš bokštelio, būtina išimti šovinius iš ginklo vamzdžių ir užmegzti kontaktą su medžiotojais, esančiais gretimuose bokšteliuose.
Medžioklė varant ir kiti kolektyvinės medžioklės būdai
Kiekvienas medžiotojas turi atsistoti į medžioklės vadovo jam nurodytą vietą medžiotojų linijoje. Pasitraukti iš vietos leidžiama iki 5 metrų į kairę ar į dešinę tik išilgai medžiotojų linijos.
Draudžiama pasitraukti iš medžioklės vadovo nurodytos vietos, kol nepasibaigė varymas.
Leidžiama šauti į medžiojamąjį gyvūną, pasirodžiusį iki varymo pradžios. Šaunama tik įsitikinus, kad visi greta esantys medžiotojai yra savo šaudymo vietose, o nueinantys medžiotojai – gerai matomi ir yra saugūs. Draudžiama į medžiojamuosius gyvūnus šaudyti pasibaigus varymui, išskyrus atvejį, kai pribaigiamas rastas sužeistas gyvūnas.
Laukti pasirodančių medžiojamųjų gyvūnų medžiotojų linijoje leidžiama stovint arba sėdint, o šaudyti – tik stovint, išskyrus atvejį, kai šaunama iš medžioklės bokštelio.
Medžiotojas privalo laikytis saugaus šaudymo sektorių ir kampų.
Paraksts zem abiem pielikumiem Pagrindiniai kampai ir pozicijos nurodytos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių prieduose Nr. 6 ir Nr. 7.
Šauti į varovų pusėje esantį žvėrį ar paukštį leidžiama tik įsitikinus, kad šūvis bus nepavojingas varovams.
Prie vingiuotų kelių ar miške be kvartalinių linijų medžioklės vadovas privalo sustatyti medžiotojus kuo tiesesne linija, kad greta stovintieji matytų arba žinotų, kur stovi kiti medžiotojai, o statomiems į šaudymo vietas medžiotojams būtina nurodyti galimas šaudymo kryptis. Medžiotojas turi užtikrinti, kad jo šūvis nepavojingas kitiems.
Medžiojant varant, grandine ar katilu ir sėlinant medžiotojai privalo dėvėti ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos viršutinius drabužius arba galvos apdangalus ar liemenes, varovai – liemenes. Medžioklėje varant dalyvaujantis šuo apvelkamas ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos liemene arba jam uždedamas ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos antkaklis, arba šuo pažymimas kitu ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos elementu.
Mitas, kad gyvūnai geba skirti žalią ir žydrą spalvas. Vienintelis žinduolis, matantis spalvotai, yra žmogus. Likusieji gyvūnai pasaulį mato juodai ir baltai. Dėl to bet kurią įspėjamąją medžioklinės aprangos spalvą – oranžinę, geltoną, rožinę ar violetinę – gyvūnai matys kaip pilką. Medžioklėje su varovais galima vilkėti ir vienspalvę įspėjamosios spalvos liemenę ir kepurę, o individualioje galima pasirinkti vadinamąją Blaze Camo – oranžinę su maskuojamuoju piešiniu. Ir gyvūnui išliksite nematomi.
Paukščiai skiria visas spalvas ir mato jas labai ryškiai. Paukščiai detalius objektus įžiūri 2,5–3 kartus toliau nei žmonės, o jų spektrinis matymo jautrumas, kuris svyruoja nuo beveik ultravioletinio iki infraraudonojo, – daug didesnis nei žmonių. Tamsoje paukščiai mato iki aštuonių kartų geriau nei mes.
Visi saugaus elgesio medžioklės metu reikalavimai įtraukti į Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles ir paskelbti portale e-seimas.lrs.lt.
Saugaus elgesio medžioklėje patikra
Medžiotojus vienijančioms organizacijoms deleguota teisė organizuoti saugaus elgesio žinių ir praktinių medžioklės įgūdžių patikrą, visiems medžiotojams privalomą atlikti kas trejus metus.
Saugaus elgesio medžioklėje žinių patikrinimas atliekamas raštu. Testų klausimų programa ir turinys atitinka Medžiotojų mokymų kursų ir stažuotės programos medžioklės saugumo ir pirmosios medicininės pagalbos temų turinį. Testo klausimus tvirtina aplinkos ministras.
Testą sudaro 10 klausimų: 9 klausimai iš saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų ir 1 saugaus elgesio medžioklėje šaudymo situacija (schema). Testui spręsti skiriama 10 minučių. Testas yra išlaikytas, jei per nustatytą laiką teisingai atsakyta į ne mažiau kaip 90 procentų klausimų. Neišlaikius testo, atlikti praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimo neleidžiama.
60 proc. medžiotojų egzamino neišlaikytų
Deja, situacija toli gražu nėra ideali. Apie tai liudija asmeniniai pastebėjimai, pažeidimų statistika, aplinkosaugos inspektorių pareiškimai.
Viename medžiotojų būrelyje narių iniciatyva buvo atliktas eksperimentas. Be pasiruošimo visiems buvo išdalyti Aplinkos ministerijos patvirtinti medžioklės egzamino klausimai. Patyrę vyrai juokėsi: „Kas čia per juokai. Duok tik čia! Tuoj, per penkias minutes užpildysim ir jokių klaidų nebus!“
Kai prasidėjo rezultatų apibendrinimas, paaiškėjo, kad apie 60 proc. jų ne tik padarė klaidų, bet išvis nebūtų išlaikę egzamino. Ir didžiajai daugumai buvo sunku teisingai atsakyti į klausimus apie saugumą ir šūvio kampą.
Kaip padidinti saugumą medžioklėje?
Termovizoriai
Medžioklėje tamsiuoju paros metu tinka naudoti termovizorius, ir ne tik tam, kad ištyrinėtume gyvūnus ar įvertintume laimikį. „Mūsų kolektyve daugelis buvo griežtai nusiteikę prieš termovizorių naudojimą. Argumentų buvo skirtingų, bet labai greitai tapo aišku, kad svarbiausia pasipriešinimo priežastis buvo ta, kad mes, turintieji termovizorius, matome viską, kas vyksta plotuose, įskaitant ir medžiotojus, neužsiregistravusius medžioklėje, tyliai sėlinančius po plotus, – kartą papasakojo Igoris Petrušinas, naujos parduotuvės GoHunt atstovas. – Dabar daugelis apsirūpino įvairiais įrenginiais ir suprato, kad su jais daug patogiau ir naudingiau nei brakonieriauti.“
Registruota medžioklė
Reikia suprasti, kad neužregistruodamas medžioklės, neužpildydamas Medžioklės lapo turtingesnis nepasidarysi. Brakonieriaudamas žmogus kelia grėsmę tiek sau, tiek legaliai medžiojantiems, bet nežinantiems, kad plotuose dar kažkas yra.
Nepriklausomai nuo aplinkybių ir situacijos, su šautuvu visada reikia elgtis taip, lyg šis būtų užtaisytas!
Perskaitykite Medžioklės taisykles
Teisės aktai, reguliuojantys medžioklę, keičiasi, ir gana dažnai. Tai reiškia, kad medžiotojui reikia imti pavyzdį iš Seimo narių – ne tinginiauti, o paskirti laiko įstatymams ir taisyklėms. Verta kartkartėmis perskaityti Medžioklės įstatymą, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą ir Medžioklės taisykles. Taip galima sužinoti, kas naujo, pasikartoti saugumo reikalavimus ir išvengti nemalonumų, susidūrus su gamtos apsaugos inspektoriumi. Žinodamas savo pareigas ir teises medžiotojas ne tik nekenks kitiems, bet ir pats apsisaugos nuo nemalonumų.
Kaip priversti žmones rimčiau žiūrėti į saugumo reikalavimus medžioklėje?
Lietuvos medžiotojų sąjungos (LMS) Gamta valdybos pirmininkas Raimondas Ribačiauskas pirmiausia paminėjo kasdienį darbą klubuose: „Medžioklės vadovams prieš kiekvieną medžioklę su varovais medžiotojams rikiuotėje reikia perskaityti saugumo reikalavimų santrauką. Visi tai daro, bet kas klausosi? Problema ta, kad žmonės nustoja kreipti dėmesį, nesigilina ir laukia tik vieno – saugumo instruktažo pabaigos ir galimybės pagaliau eiti medžioti. Tai reiškia, kad klubų valdyboms reikia sugalvoti, kaip priversti žmones įsiklausyti ir rimtai priimti tai, kas sakoma.“
LMS Gamta vadovo nuomone, svarbiausia silpna vieta yra medžioklės teorija. Žinių, kaip reikia elgtis, ką daryti, ko vengti. „Medžiotojų klubai ateina pas mus, laiko tas saugaus elgesio patikras, bet akivaizdu, kad to nepakanka. Beprotiškiausia tai, kad su laiku kiekvienas atbunka… Tokia buvo ir neseniai įvykusio nelaimingo atsitikimo priežastis. Kaip pagerinti situaciją šioje srityje, aš tikrai nežinau. Lyg ir viskas daroma, bet laikui bėgant to nepakanka“, – svarstė R. Ribačiauskas.
Jis atskleidė, kad pats 25 metus vadovavo medžiotojų klubui ir anksčiau, matydamas šią problemą, ragino Gamtos apsaugos departamento specialistus atvykti pas medžiotojus ir surengti žinių patikrinimą. „Saviškių jie visai nebegirdi. Galbūt tai būtų vienas iš sprendimų. Jei saugumo reikalavimų patikrą vykdytų departamentas, medžiotojai jai skirtų daugiau dėmesio ir pagarbos, – sakė LMS Gamta prezidentas ir pridūrė, kad, galimas daiktas, reikia padidinti saugaus elgesio medžioklėje patikros klausimų skaičių nuo dešimt iki trisdešimt ir palikti tris leidžiamas klaidas. – Galbūt tada medžiotojai daugiau mokysis, bus priversti įsigilinti. Galbūt galėtų būti ir kitas sprendimas, pavyzdžiui, organizuoti patikras ne kartą per trejus metus, o kasmet.“
Nelaimingų atsitikimų įvyksta per dažnai
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) direktorius Laimonas Daukša yra išnagrinėjęs nelaimingų atsitikimų Lietuvoje statistiką: „Per pastaruosius dešimt metų medžioklėje įvyko 20 nelaimingų atsitikimų, kai buvo sužaloti ar žuvo žmonės. Vidurkį vertinant, tai yra daug. Pernelyg daug.“
Labai svarbu yra tobulai išmanyti saugumo reikalavimus. „Kokiu kampu galima paleisti šūvį medžioklėje su varovais, kaip elgtis su šautuvu medžioklėje ir tarp varymų, kad šis netyčia neiššautų, kaip neseniai nutiko Elektrėnų savivaldybėje. Reikia atsiminti, kad negalima šauti atsisėdus ar atsitūpus. Iš tokios pozicijos leidžiama šauti tik iš bokštelio. Reikia žinoti visus saugumo reikalavimus atmintinai“, – sakė LMŽD vadovas.
Jis pripažino, kad saugaus elgesio žinių patikros, vykstančios kas trejus metus, yra svarbios. Nėra reikalo organizuoti jas dažniau ar didinti klausimų skaičių. Daug svarbesnė, anot L. Daukšos, praktinių įgūdžių patikra ir pasirengimas jai.
„Viskas prasideda nuo savo ginklo sandaros ir būklės išmanymo. Kiekvienam kartkartėmis reikia išsiimti ginklą iš seifo ir išbandyti, kaip veikia nuleistukas, spyna, kaip juda mechaninės dalys, kokios būklės yra vamzdis“, – dėstė jis. Čia nebus per daug priminti, kad net Medžioklės taisyklėse keli punktai skirti būtent vamzdžio būklei. Reikia įsitikinti, kad jie yra švarūs ir paruošti šūviui kaskart prieš medžioklę ir jos metu, ypač jei lyja ar sninga, jei ginklas buvo nukritęs ar neiššovė šovinys, įstrigo tūta. Nuo viso to priklauso paties medžiotojo ir aplinkinių saugumas.
Supratimą apie saugų elgesį medžioklėje galima lavinti ir šaudykloje, treniruočių ir varžybų metu. „Todėl labai svarbu sąžiningai ruoštis praktinių įgūdžių patikrai. Daugelis, ypač vyresni medžiotojai, į šį egzaminą keliauja be pasiruošimo, įsitikinę savo puikiomis galimybėmis. Ir tada netikėtai paaiškėja, kad negali pataikyti ir išlaikyti šaudymo patikros. Čia yra dar vienas svarbus aspektas: šaudykloje išbandomas ne tik medžiotojas, bet ir jo ginklas. Visi mes žinom, kad optika išsireguliuoja, ir tada pataikyti nebepavyksta. Lygiavamzdžiai šautuvai retai būna su pritaisyta optika, tad ten nėra kam išsireguliuoti, bet ir su lygiavamzdžiu galima treniruotis ir jį taip pat reikia prišaudyti. Be to, dalyvavimas varžybose priverčia medžiotoją susikaupti ir apgalvoti kiekvieną sprendimą tiek laimėjimo, tiek saugumo atžvilgiu“, – nurodė LMŽD direktorius.
L. Daukša įsitikinęs, kad be šaudymo įgūdžių ir žinių apie saugumą, praktinis užsiėmimas šaudykloje pagerins ir medžioklės rezultatus: „Iš esmės Lietuva dar nėra perėmusi Vokietijos, Austrijos ir kitų Vakarų valstybių patirties medžioti karabinais. Daugelis didžiuosius kanopinius vis dar medžioja lygiavamzdžiais šautuvais. Medžiotojai turi savo įsitikinimus, kurie dažnai būna klaidingi. Yra tokių, kurie vis dar tebemedžioja su šratais. Kiti naudoja seną amuniciją. Rezultatas – daugybė sužalotų gyvūnų, kurie pabėga ir kažkur nugaišta. Reguliariai apsilankydami šaudyklose medžiotojai patobulintų ir savo rezultatyvumą, ir pas mus būtų mažiau sužalotų, prarastų gyvūnų.“
Saugiausias šūvis – iš viršaus žemyn, į žemę. Diskusijose apie saugumą pasigirsta siūlymų medžioklėse su varovais medžioti tik iš bokštelių. „Tai būtų pats geriausias sprendimas, bet visuose plotuose, visuose baruose įrengti aukštus bokštelius būtų utopinis pasiūlymas. Tai neįvykdoma. Daugelis medžiotojų klubų stengiasi pastatyti bokštelius vietose, kur šūvis būtų ypač pavojingas, pavyzdžiui, siaurose miško proskynose, bet niekas negalės sau leisti įrengti šimtų bokštelių palei visus barus“, – sakė L. Daukša, primindamas, kad Lietuvoje yra daugiau nei 800 klubų, kurių vidutinis plotų dydis – 8000 ha.
Paklaustas, ar negalima padaryti saugaus elgesio ir praktinių įgūdžių patikros griežtesnės ir taip pakelti motyvaciją, L. Daukša atsakė, kad iš esmės tai medžiotojų organizacijos turėtų skirti daugiau dėmesio saugumo ir medžiotojų mokymų klausimams.
„Reikia labiau pabrėžti pačių medžiotojų, medžiotojų pagalbininkų – varovų ir šunų – saugumą. Reikia kalbėti apie aplinkinių gyventojų bei jų turto saugumą, ypač jei medžiojama graižtviniais šautuvais. Reikia suvokti medžioklės aplinką, kur stovi medžiotojas: ant kalno, lauke, miško proskynoje. Visas tas žinias reikia atnaujinti ir iškalti. Reikia pripažinti, kad Medžioklės taisyklėse viskas užrašyta, bet ne visi žino, kur surasti taisykles, ir nemano, kad būtina jas perskaityti ir išmanyti. Čia viskas priklauso nuo klubo vadovo ir medžioklės vadovo. Jei kuris medžiotojas elgiasi netinkamai, reikia apie tai kalbėti, reikia aiškintis, kas apie konkrečią situaciją sakoma Medžioklės taisyklėse, ir duoti medžiotojui suprasti, kad negalima nepaisyti teisės aktų reikalavimų, ypač susijusių su jų pačių ir aplinkinių žmonių saugumu“, – pabrėžė L. Daukša.
Ginklų saugumo sistemos
Klasikinė sistema
Sistema paprasta – saugiklis yra svirtelė, kuria jis įjungiamas arba išjungiamas tarsi šviesos jungiklis. Svirtelės būna įvairiose vietose, bet principas tas pats. Senojo karabino Sauer 202 saugiklio svirtelė yra prie gaiduko svirtelės apsauginio lankelio. Štai Tikka T3 pirmyn ir atgal stumdoma saugiklio svirtelė yra kiek į šoną virš spynos rankenos. Tokias svirteles naudoti lengva ir net gana patogu, bet klasikinė dviejų lygių saugos sistema vis dėlto ne visuomet yra tokia saugi, kaip norėtųsi.
Trijų lygių saugos sistema
Prieš Blaser išleidžiant savo puikią saugos sistemą, Steyr Mannlicher jau buvo sugalvojęs trijų lygių saugos sistemą. Ši sistema reguliuojama trijų pozicijų jungikliu, panašiu į ratuką. Pirmoji pozicija – kai ginklas šauna, antroji – kai saugiklis įjungtas, trečioji – kai ginklas užtaisytas, bet jo negalima nei atverti, nei iššauti. Ši trečioji, blokuojančioji, būsena puikiai tinka medžioklėje sėlinant.
Didokas jungiklis yra buožės rankenos viršuje taip, kad jį būtų galima nykščiu pastumti į priekį, norint išjungti saugiklį. Šiuo jungikliu užtraukiamas daužiklis, todėl jis toks tvirtas. Viena vertus, tai trūkumas, nes prie šio jungiklio reikia priprasti, o iš pat pradžių be specialių įgūdžių išjungti saugiklį nebūna taip lengva. Kita vertus, didžiausias šios sistemos privalumas yra tai, kad užtaisą galima išimti neišjungus saugiklio.
Sistema Reset Action
Štai čia yra kitas lygis. Kurdamas šią sistemą, gamintojas galvojo apie visus atvejus, kai ginklas užtaisytas, net išjungtas saugiklis, bet jis tikrai neturėtų iššauti, pavyzdžiui, kai pastebi gyvūną, bet sėlindamas prie jo suklumpi ar būni neatidus, atremi ginklą į medį bei kitomis itin pavojingomis situacijomis.
Jeigu šauti parengtas ginklas pakeičia savo kampą horizontaliai ar vertikaliai, saugiklis išsijungia pats. Tai padaro specialus jutiklis, fiksuojantis, kada ginklas nebėra šūvio pozicijoje, bet vis dar yra parengtas šauti. Pamiršus įjungti saugiklį, užsidega LED signalas, atkreipiantis medžiotojo dėmesį. Jeigu jis neįjungia saugiklio pats, sistema Reset Action tai padaro automatiškai, kad nebūtų atsitiktinumų.
Rikošetų pasitaiko daug dažniau, nei mes galvojame
Dėl didelio pradinio greičio ir pirmojo Niutono dėsnio judantys kūnai yra linkę judėti toliau – kulkos toliau juda ir po to, kai į kažką pataiko. Galbūt geriausia rikošeto iliustracija būtų žaidimas atšokančiu krepšinio kamuoliu. Kamuolys atsimuša į sporto salės grindis, kaip ir kulka į žvyrkelį, ir atšoka nuo kieto paviršiaus labai panašiu kampu. Prognozuoti rikošeto gamtos sąlygomis neįmanoma.
Su rikošetu susiję mitai
Atsimušusi kulka greitai skrieja toliau. Iš tiesų smūgio akimirką tiek kamuolys, tiek šaunamojo ginklo kulka praranda dalį jėgos. Ji skrenda lėčiau, galia sumažėja ir pasikeičia trajektorija. Blogai ir pavojinga tai, kad gamtos sąlygomis negalima prognozuoti, kur skris kulka.
Rikošeto kampas atitinka pataikymo kampą. Netiesa. Priklausomai nuo paviršiaus, rikošeto laipsnis gali būti didesnis ar mažesnis. Tiesa, daugeliu atvejų jis būna mažesnis, palyginti su smūgio kampu, o kryptis nenuspėjama.
Kad kulka atšoktų, paviršius turi būti kietesnis už metalą, iš kurio pagaminta kulka. Netiesa. Priklausomai nuo kampo, kulkos sudėties ir greičio kone, bet kas gali sukelti rikošetą. Tai gali būti vanduo, gyvūno kaukolė, karinis šalmas (kuris ir skirtas rikošeto tikimybei padidinti), medžiai, šakos, betonas, asfaltas, kietas dirvožemis ir akmenys. Sąrašas begalinis.
Šiame kontekste galima paminėti Latvijoje prieš kelerius metus įvykusį nelaimingą atsitikimą. Prie tiesaus maždaug 7 m pločio kelio medžiotojų linijoje stovintis medžiotojas šovė į šerną, kirtusį kelią. Šūvis pasiekė gyvūną jau kitoje pakelės griovio pusėje. Kulka nugalabijo gyvūną, bet jo kūne nesustojo. Vėliau paaiškėjo, kad ji atšoko nuo krūtinės kaulo vidinėje krūtinės ertmės pusėje, pakeitė kryptį ir pataikė kitam medžiotojui į koją.
PRENUMERUOKITE Žurnalą nuo vasario 2 d iki 2023 metų pabaigos!
