Ar įmanoma atkurti nykstančios rūšies populiaciją ir kartu leisti griežtai ribotą medžioklę? Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti prieštaringai, tačiau markūrų (Capra falconeri) pavyzdys Pakistane rodo, kad toks modelis gali būti veiksmingas. Pajamos iš kontroliuojamos medžioklės buvo skiriamos rūšies apsaugai, o vietos bendruomenės įgijo ekonominę paskatą saugoti markūrus ir prisidėti prie jų populiacijos atkūrimo.
Vienas ryškiausių tokio modelio pavyzdžių – Torgharo kalnai Pakistano Beludžistano provincijoje. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje tiesiaragių markūrų populiacija šiame regione buvo sumažėjusi iki kritinio lygio. 1984 metais buvo apskaičiuota, kad Torgharo kalnuose liko mažiau nei 200 šių gyvūnų. Siekiant sustabdyti tolesnį populiacijos mažėjimą, imta ieškoti sprendimo, kuris į rūšies apsaugą įtrauktų ir vietos bendruomenes.
Kai vien draudimo nepakanka
Markūras yra laukinių ožkų rūšis ir nacionalinis Pakistano gyvūnas. Vienas ryškiausių jo bruožų – įspūdingi spirališki ragai, ypač gerai išsivystę suaugusių patinų. Kadaise markūrų populiacijai didelę žalą darė nekontroliuojama medžioklė ir brakonieriavimas, taip pat konkurencija su naminiais gyvuliais dėl maisto išteklių.Torgharo kalnuose buvo pasirinktas modelis, pagal kurį į markūrų apsaugą tiesiogiai įtraukti vietos gyventojai. 1985 metais pradėtas įgyvendinti Torgharo gamtos apsaugos projektas (Torghar Conservation Project). Iš pradžių teritorijos prižiūrėtojais buvo įdarbinti septyni vietos gyventojai. Įdomu tai, kad jie buvo buvę medžiotojai, sutikę atsisakyti markūrų medžioklės ir vietoj to saugoti teritoriją nuo brakonierių.
Tačiau veiksmingai gyvūnų apsaugai reikėjo finansavimo. Reikėjo mokėti atlyginimus prižiūrėtojams ir kartu užtikrinti, kad markūrų išsaugojimas teiktų realią ekonominę naudą vietos bendruomenėms. Kad apsaugos sistema galėtų veikti ilgą laiką, gyvo ir saugomo gyvūno vertė vietos žmonėms turėjo tapti didesnė už naudą, kurią būtų galima gauti jį sumedžiojus nelegaliai.
Būtent čia prasideda įdomiausia šios istorijos dalis.
Keli sumedžiojami tam, kad būtų galima apsaugoti likusius
Siekiant užtikrinti projektui reikalingą finansavimą, buvo įvesta griežtai ribojama trofėjinė medžioklė. 1986 metais pirmieji užsienio medžiotojai pagal šį projektą sumedžiojo vieną markūrą ir keturis urialus – šiame regione gyvenančias laukines avis. Už galimybę sumedžioti markūrą tuomet buvo sumokėta 20 000 JAV dolerių. Šios pajamos leido projektui tapti finansiškai savarankiškam ir toliau samdyti vietos prižiūrėtojus, saugojusius laukinius gyvūnus nuo brakonierių.
Tai nereiškė, kad markūrų populiacijai pradėjus atsigauti jų medžioklė tapo neribojama. Priešingai – medžioklė buvo griežtai kontroliuojama, o kasmet buvo leidžiama sumedžioti tik kelis gyvūnus. Taip didžioji populiacijos dalis buvo išsaugoma, o ribota mokama medžioklė užtikrino lėšas tolesnei jos apsaugai.
Iš medžioklės gautos pajamos buvo skiriamos gamtos apsaugos sistemai išlaikyti ir vietos gyventojų poreikiams. Buvo samdoma vis daugiau prižiūrėtojų, gerinami keliai, teikiama medicininė ir žemės ūkio pagalba, įgyvendinami kiti vietos bendruomenėms svarbūs projektai.
Taip pasikeitė ir pati ekonominė logika. Gyvas ir saugomas markūras vietos bendruomenei galėjo užtikrinti ilgalaikes pajamas ir darbo vietas, o brakonieriavimas šiai sistemai kėlė grėsmę.
Nuo mažiau nei 200 iki tūkstančių
Rezultatai buvo įspūdingi, nors skirtinguose šaltiniuose ir apskaitose pateikiami populiacijos dydžio vertinimai skiriasi.
IUCN apibendrinti duomenys aiškiai rodo populiacijos atkūrimo tendenciją. Jei 1984 metais Torgharo kalnuose buvo likę mažiau nei 200 markūrų, po dešimties metų jų skaičius jau buvo vertinamas maždaug 695 individais. Apie 2000 metus populiacija buvo išaugusi iki daugiau nei 1600 gyvūnų, o 2011 metais jų skaičius buvo vertinamas 2829 individais. Kai kuriuose šaltiniuose pateikiami ir didesni skaičiai, pavyzdžiui, 3158 markūrai 2008 metais, tačiau IUCN šį vertinimą vertina atsargiau dėl taikytos apskaitos metodikos.
Kituose Torgharo projektą aprašančiuose šaltiniuose nurodoma, kad iki 2012 metų markūrų skaičius jau buvo viršijęs 3500. Kadangi skirtinguose šaltiniuose buvo taikomi nevienodi apskaitos metodai, populiacijos dydžio vertinimai skiriasi. Vis dėlto bendra tendencija nekelia abejonių – per kelis dešimtmečius markūrų skaičius Torgharo kalnuose gerokai išaugo.
Torgharo gamtos apsaugos projekto reikšmę pripažino ir IUCN. Rūšies vertinime nurodoma, kad pradėjus įgyvendinti programą pavyko sumažinti brakonieriavimą ir naminių gyvulių keliamą konkurenciją, o markūrų populiacija šioje teritorijoje toliau augo.
Pasikeitė net rūšies apsaugos statusas
Torgharo projekto sėkmė sulaukė dėmesio ir tarptautiniu mastu. 2014 metais JAV Žuvų ir laukinės gamtos tarnyba pakeitė markūro statusą pagal JAV Nykstančių rūšių įstatymą (Endangered Species Act), perkeldama jį iš nykstančių (endangered) į pažeidžiamų (threatened) rūšių kategoriją. Tarnyba pabrėžė, kad toks reglamentavimas turėtų skatinti vietos bendruomenių įsitraukimą į markūrų apsaugą ir tvarų jų populiacijos valdymą.
2015 metais pasikeitė ir pasaulinis markūro statusas IUCN Raudonajame sąraše – iš Endangered jis buvo perkeltas į Near Threatened, arba arti grėsmės esančių rūšių kategoriją. Vis dėlto svarbu šių dviejų sprendimų nepainioti. JAV sprendimas buvo susijęs būtent su tiesiaragiu markūru ir JAV nykstančių rūšių apsaugos reglamentavimu, o IUCN statuso pakeitimas buvo taikomas visai markūrų rūšiai.
Medžioklė nebuvo vienintelė priežastis
Vis dėlto šioje istorijoje svarbu atkreipti dėmesį į vieną niuansą. Teigti, kad markūrus išgelbėjo vien jų medžioklė, būtų pernelyg supaprastinta.
Rezultatą lėmė visa populiacijos valdymo sistema, kurioje griežtai ribojama medžioklė užtikrino finansavimą gyvūnų apsaugai, o vietos gyventojai buvo tiesiogiai įtraukti į rūšies išsaugojimą. Gautos lėšos leido samdyti teritorijų prižiūrėtojus, mažinti brakonieriavimą ir kurti ekonominę naudą bendruomenėms, kurioms su šiais gyvūnais tenka gyventi kasdien.
Būtent todėl Torgharo pavyzdys įdomus ir platesnėje diskusijoje apie medžioklės vaidmenį gamtos apsaugoje. Kontroliuojama medžioklė pati savaime nėra stebuklinga priemonė. Tačiau kai kvotos nustatomos remiantis populiacijos duomenimis, sumedžiojamų gyvūnų skaičius yra labai ribotas, kovojama su brakonieriavimu, o didelė dalis gaunamų pajamų grįžta vietos bendruomenėms ir skiriama gamtos apsaugai, medžioklė gali tapti viena iš veiksmingo populiacijos valdymo priemonių.
Šis modelis Pakistane veikia ir šiandien
Tai nėra vien praėjusio amžiaus istorija. Pakistanas ir 2025–2026 metų medžioklės sezonui nustatė markūrų bei kelių kitų laukinių gyvūnų rūšių sumedžiojimo kvotas. Pakistano Klimato kaitos ir aplinkos koordinavimo ministerija nurodo, kad kvotos nustatomos remiantis populiacijų apskaitos rezultatais ir moksliniais duomenimis, laikantis CITES reikalavimų.
2025 metų lapkritį ministerija taip pat pabrėžė, kad trofėjinei medžioklei skiriama kvota neturėtų viršyti 2 proc. konkrečios rūšies populiacijos. Nustatant kvotas turi būti vertinamas ne tik bendras gyvūnų skaičius, bet ir populiacijos struktūra.
Kitose Pakistano vietovėse tokios programos tapo svarbiu vietos bendruomenių finansavimo šaltiniu. Pavyzdžiui, Gilgito-Baltistano regione šiuo metu veikia 63 bendruomenių valdomos medžioklės teritorijos. Net 80 proc. pajamų, gaunamų iš trofėjinės medžioklės, atitenka vietos bendruomenėms, o likę 20 proc. – valstybei.
Markūro istorija puikiai parodo, kokia sudėtinga iš tiesų gali būti laukinių gyvūnų apsauga. Kartais iš pirmo žvilgsnio paradoksalus sprendimas – leisti sumedžioti labai nedidelį skaičių gyvūnų – gali suteikti lėšų ir paskatų, reikalingų tūkstančiams kitų tos pačios rūšies gyvūnų apsaugoti.
Prieš keturis dešimtmečius Torgharo kalnuose markūrų buvo likę kritiškai mažai. Tačiau vietos medžiotojai tapo teritorijų prižiūrėtojais, užsienio medžiotojų sumokėtos lėšos padėjo finansuoti apsaugos priemones, brakonieriavimas buvo apribotas, o populiacija atsigavo. Šiuo atveju medžiotojai nebuvo gamtos apsaugos priešingybė. Jie tapo jos dalimi.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
