Medžiotojas, apžiūrinėdamas vietovę, aptiko neseniai sumedžiotą stirną, kuri buvo užkastą po lapais ir plonu žemės sluoksniu. Norint sužinoti, kas ateis po nesuėsto žvėrienos, artimiausiame medyje buvo įrengta „Reolink“ stebėjimo kamera. O sumedžioto gyvūno savininkui tai labai nepatiko! Pažiūrėkite, ką padarė plėšrūnas, kad atitrauktų elektroninę akį.
Dėkojame Andriui Baškiui už video medžiagą
Lūšis (lot. Lynx lynx, angl. Eurasian lynx, vok. Eurasische Luchs) – katinių (lot. Felidae) šeimos plėšrus žinduolis. Į Lietuvos raudonąją knygą rūšis įrašyta nuo 2000 metų.
Paskui pradėta lūšis reintrodukuoti ir tai sėkmingai vykdoma. Apie 90 proc. visų šios rūšies atstovų gyvena Sibire. Laikosi didesniuose miškuose. Minta pelėmis, pelėnais, stirnomis, elniais, bet dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius. Žmogaus vengia. Lūšis stipresnė už šunį (pvz., vokiečių aviganį). Buvo atvejų, kai lūšys mirtinai sudraskydavo piemenų šunis. Lietuvoje nemedžiojama nuo 1979 metų.
Europos, Mažosios, Šiaurės ir Centrinės Azijos miškingose ir kalnuotose srityse. Daugelyje Vakare Europos šalių išnykusi arba retai aptinkama rūšis. Lietuvoje nuolatos randama tik kai kuriuose miškų masyvuose (Biržų, Karšuvos, Žaliojoje giriose, Taujėnų – Užulėnio, Kulių, Latvijos pasienyje esančiuose Rokiškio r. ir keliuose kituose miškuose). Praeityje lūšys buvo paplitusios visoje Europoje, tačiau XX amžiaus viduryje rytinėje ir vidurinėje Europos dalyje jos išnyko.
Mėgstamos lankymosi vietos – spygliuočių ir mišrūs miškai su tankiu pomiškiu, išvartomis, pelkėtais plotais. Suaugę individai didžiąja metų dalį laikosi pavieniui (neskaitant patelių su jaunikliais). Rujoja nuo sausio vidurio iki kovo mėnesio. Nėštumas trunka maždaug 70 dienų. Nuošaliose vietose, dažniausiai po išvartomis, įsirengia guolį. Jauniklius (dažniausiai 2 – 3) jame veda gegužės mėnesį. Jie žindomi beveik 3 mėn., o nuo 2 mėn. pradeda ėsti atneštą maistą. Vaikšto su patele iki rujos, kai ji lieka bergždžia – ir ilgesnį laika. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais. Minta dažniausiai kiškiais, stirnomis, rečiau – paukščiais ir smulkiais graužikais. Medžioja miško pakraščiuose, laukymėse, atželiančiose kirtavietėse.
XX a. pirmoje pusėje lūšys Lietuvoje buvo beveik išnykusios. Vėliau, kai pagerėjo apsauga, mitybos sąlygos ir sumažėjo vilkų, lūšių ėmė gausėti. Daugiausia jų buvo XX a. 8 – 9 dešimtmetyje (apie 150 – 200 lūšių). Vėliau lūšių sumažėjo beveik dvigubai. Dabartinę populiaciją sudaro apie 30 – 40 žvėrių.
Labai padidėjęs lūšių trikdymas, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi ar poilsiaujama jų gyvenamose vietose. Smarkiai kertamuose miškuose gali pritrukti tinkamų buveinių. Nemaža, bet sunkiai įvertinama žala daro brakonieriavimas, ypač kilpininkavimas. Neigiama ataka lūšims gali daryti vilkai ir valkataujantys šunys. Svarbiausiose lūšių gyvenamose vietose būtina riboti miško kirtimą, medžioklę su varovais, lankymąsi.
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
