Žurnalo „Medžioklė“ redakcija sulaukė medžiotojo skambučio, kuriam pavyko nufilmuoti lūšį, medžiojančią lapę. Kalvis Pogulis unikalius kadrus filmavo su Pulsar Axion XM30. Pažiūrėkite, ar lūšiai pavyko sumedžioti lapę.
Jau akščiau gavome šio skaitytojo foto medžiagą ir pasakojimus apie lūšies gastronominį domėjimąsi lapėmis. Šio straipsnio viršelio nuotraukoje – medžiotojo miško kamera nufotografuota lūšis su lape dantyse.
Lietuvoje patvirtintame lūšių apsaugos plane parašyta:
Maisto lūšys suvartoja gana nedaug, vidutiniškai apie 2 kg mėsos per parą. Latvijoje sumedžiotų lūšių skrandžio turinys svėrė vidutiniškai 440,5±258,7 g, o maksimaliai – 1370 g. Suaugęs patinas (18-20 kg) žiemą suėda 2,5-3 kg maisto per parą. Labai alkanas, jis gali suėsti dvigubai daugiau. Lūšis retai kada žudo daugiau nei būtina, dažnesni atvejai, kuomet grobis nevisiškai suvartojamas. Grobis paliekamas nevisai suėstas ir prie jo negrįžtama dėl atsargumo, užuodus žmogaus buvimą.
Lūšims mintant stambiais kanopiniais (elniais, šernais), pasirenkami jaunesnių amžiaus grupių individai. Gana didelę aukų dalį sudaro silpni individai. Lūšių neigiamo poveikio grobio populiacijoms įrodymų nepakanka. Teiginių, kad lūšys beveik išnaikina grobį, tyrimai nepatvirtina. Tačiau ties stirnų paplitimo arealo riba Europos šiaurinėje dalyje, lūšys kasmet gali sunaikinti iki 30% stirnų populiacijos. Šveicarijoje reintrodukuotos lūšys vietomis labai sumažino stirnų arba gemzių gausumą, nors vidutiniškai jos sumedžioja tik 3-9 proc. laukinių kanopinių. Lenkijoje lūšys išmedžioja iki 36 proc, stirnų ir 13% elnių populiacijos. Lūšies poveikis vietinėms kanopinių populiacijoms priklauso nuo grobio bendrijos struktūros, kanopinių populiacijos amžiaus ir lyčių struktūros, lūšių populiacijos dydžio ir socialinės sudėties, kitų mirtingumo ir abiotinių veiksnių. Ilgalaikių tyrimų medžiagos apibendrinimui šia tema nėra.
Lyginant su kitais mėsėdžiais, lūšis yra gana priklausoma nuo tinkamo maisto kiekio. Minta beveik vien grobiu, kurį pagauna pats, o maisto spektras gana siauras (Breitenmoser ir kt., 2000). Lūšis galėtų maitintis bet kokiu gyvūnu, svarbiausia, kad ji sugebėtų pagauti ir nužudyti šią auką, todėl didesni gyvūnai, tokie kaip suaugę kanopiniai, lūšių maistu tampa gana retai, daugiausia esant giliam sniegui.
Graužikai ir paukščiai vaidina svarbų vaidmenį ieškant maisto be sniego (Гептпер и Слудский 1972, Данилов и Русаков 1979, Jędrzejewski ir kt. 1993, Breitenmoser ir kt., 1998).
V. Gaross (1994) pabrėžia, kad ankstesniais amžiais pagrindinis lūšių maistas Latvijoje buvo baltieji kiškiai, o XX amžiuje – daugiausia stirnos ir šernų paršeliai. Jis taip pat cituoja kai kuriuos pastebėjimus, rodančius oportunizmą šėrimo metu, teigdamas, kad lūšys iš fermų paėmė naminius paukščius, suėdė garnių jauniklius ir sunaikino juodojo gandro lizdą. Neįprastesnius maisto objektus lūšių jaunikliai naudoja, kai neseniai jų apleido arba nugaišo mama.
Latvijoje nustatytas atvejis, kai sumedžiotos apie 6 mėnesių lūšies skrandis prisipildė usūrinio šuns palaikų, taip pat dviejų sumedžiotų lūšių skrandžiuose buvo aptiktos paskerstų naminių paukščių atliekos.
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
