Vos atvėrus ginklų parduotuvės Kaune duris, su šypsena pasitinka parduotuvės vadovas Virginijus. Atrodo, kad klientus čia traukia ne prekių gausa, o svetingas ir draugiškas vadovas, kuris kaip draugas išklauso ir pataria. Draugų jis ir vadinamas Virgeliu.
Šiuo metu medžiotojas vadovauja MB Endriveda ir dviem medžioklės ir žūklės reikmenų parduotuvėms Žvynas ir plaukas Kaune ir Utenoje. Virginijus yra keturių nuostabių dukrelių tėtis. O kai lieka laiko nuo darbų ir šeimos reikalų, jį leidžia medžioklėje, žvejyboje ir dalyvauja medžiotojams skirtuose renginiuose.
Meilė gamtai
„Gimiau ir augau nedideliame pakaunės miestelyje Kulautuvoje, nuostabios gamtos apsuptyje. Visa Kulautuva yra pušyne, ne veltui seniau čia buvo kurortinis miestelis. Su gamta esu nuo mažumės, – pasakoti apie save pradėjo Virginijus. – Gamtos toli ieškoti nereikėjo: iš vienos kiemo pusės buvo miškas, iš kitos – Nemunas. Vaikystėje su draugais miške statydavome slėptuves, žaisdavom indėnus, karą ir kitus vaikiškus žaidimus. Vėliau, kiek ūgtelėję, nešdavomės iš namų maistą ir gamindavomės susikūrę laužą. Dar dabar atsimenu tuometinių „miško patiekalų“ skonį. Dažnai grybaudavom, o pievose rinkdavom laukines rūgštynes. Daug žvejodavom Nemune. Senelis turėjo arklį, žiemą įkinkydavo į roges, susisodindavo mus, anūkus, ir skriedavom per pusnis su didžiulėm rogėm… Tai labai smagi pramoga. Mokykloje per darbų pamokas gamindavome inkilus ir juos tvirtindavome medžiuose. Gaila, kad šeimoje medžiotojų nebuvo, prie tokios vaikystės būtų labai derėję, – susimąstė medžiotojas. – Užtat dabar jau yra ir tikiuosi, bent viena iš keturių dukrų paseks mano pėdomis.“
Kelias į medžioklę
„Matyt, gyvenime esame ten, kur turime būti, ir tada, kada yra laikas. Taip man nutiko ir su medžiokle, – pasakojo pašnekovas. – Pradėjęs dirbti sandėlininku ginklų įmonėje, sutikau daug medžiotojų, ogi geras pavyzdys užkrečia, kaip sako liaudies išmintis. Taip pastūmėtas kolegų ir draugų tapau medžiotoju. Be to, koks gi tavo supratimas apie parduodamas prekes, sakydavo, jei jų neišbandai praktiškai ir nežinai, kaip veikia?“
Tad lūžis įvyko, kai įmonės darbuotojų šventėje Virginijus gavo pašaudyti į skraidančias lėkšteles. Pasisekė išties gerai, taip ir atsirado potraukis šaudyti.
„Dar nebūnant medžiotoju, draugai medžiotojai, vos pajutę, kad mane pradėjo dominti ši sritis, kviesdavo dalyvauti medžioklėse. Tai jiems varovo trūksta, tai prašo ranką pridėt tempiant laimikį, tai lupant, tai dorojant pagalbos reikėdavo – taip nejučia įsitraukiau. O ir pati medžiotojų bendruomenė paliko didelį įspūdį, tas draugiškumas ir tie visi ritualai, laisvalaikis kartu. Man medžiotojai pasirodė labai ūkiški žmonės, kruopščiai planuojantys kiekvieną savo veiklą miške,“ – prisiminė Virginijus.
Požiūris į medžioklę
Dabar vyrui medžioklė yra susiliejimas su gamta, atsipalaidavimas po dienos rūpesčių, galimybė išvėdinti galvą ir atlaisvinti vietą naujiems projektams ir idėjoms. „Kaip pamenu pačią medžiotojo kelio pradžią… Kiek to karščio, azarto būdavo. Svajodavau vis tą gerą trofėjų sumedžioti, matydamas, kokius turi vyresni kolegos. Ne aš vienas toks buvau ir ne paskutinis, bet kaip vyrai, žmonės, medžiotojai mokomės, augame, subręstame. Keičiasi asmeninė medžioklės etika, supratimas apie ją, daugėja visapusiškos pagarbos Gamtai“, – tikino medžiotojas.
Virginijui nuoširdžiai pikta, kad šiandien žiniasklaida ir tam tikros jėgos dirba tik juodindamos medžiotojo vardą, todėl, jo nuomone, visi bendromis jėgomis turime parodyti medžiotoją kaip gamtos žmogų, jos puoselėtoją. Norisi profesionalesnio valdžios požiūrio į medžioklę ir medžiotojus – juk jau tų metų nemenkai praėjo, kad matytume, kaip vakarėja medžiotojų požiūris į medžioklę, jos kultūrą, aprangą, šventes, svarsto jis.
„Man labiausiai patinka medžioklė sėlinant, per medžioklę nueinu 10–15 km. Ji įvairi, ir niekad nežinai, kas tavęs laukia už tos pievos, krūmų ar pamiškėje. Ir čia nebūtinai laimikis: tai paukštelis koks nematytas, tai, žiūrėk, lapė su lapiukais pagriovy žaidžia, tai koks augalas, į kurį gal dėmesio neatkreipei anksčiau. Daug įvairių patirčių. Žvėris pamatai kitose pozicijose, tenka improvizuoti, kaip arčiau prieiti, kaip kuo ilgiau likti nepastebėtam“, – savo jausmais dalijosi Virginijus.
Mėgstamiausia ir įdomiausia pašnekovui yra stirninų medžioklė, nes vaikštai, ieškai, stebi. „Kartą sėlindamas pamačiau gražų selekcinį stirniną, matėsi, kad gyvūnas stipriai nusenęs ir ragai apnykę. Sėlinu. Žvėris mane pastebėjo, stebi, nenuleidžia akių… Ir štai priešais bulvių laukas, už jo – pamiškė. Na ką, šautuvą ant pečių, atsigulęs ant pilvo tarpuvagiu ant alkūnių šiaip ne taip įveikiau tą lauką. Tada pasiekiau pamiškę. Įlindau tarp medžių. Stirninas kiek paėjo, o aš patogiai atsirėmęs į medį atlikau taiklų šūvį“, – smagūs atsiminimai užplūdo medžiotoją.
Virginijui labai brangus ir geriausias trofėjus, dabar puošiantis parduotuvę Kaune, yra tauriojo elnio ragai. „Prieš gerą dešimtmetį nusipirkau savo pirmąjį karabiną CŽ 557, 7×64 kalibro. Žinoma, iškart suplanavau ilgą medžioklės savaitgalį – juk reikia naują ginklą išbandyti. Penktadienį išvykau į medžioklę. Tą patį vakarą tykojome šernų, bet jokio laimikio nė vienam kolegai nepasitaikė. Šeštadienį taip pat pralaukėme šernų ir elnių, bet Medeinė vėl nebuvo dosni. Trečias sykis nemelavo. Sutarėme sekmadienio popietę vėl tykoti bokšteliuose. Su kolega susėdame gretimuose bokšteliuose. Prieš temstant krūmyne už bokštelio girdžiu keistus garsus. Lyg per balą kas eitų ar toj baloj trepsėtų… Tekšt tekšt… Tekšt tekšt… Ir niekas neišlenda. Vėl tekšt tekšt – ir vėl nieko… Na, sėdžiu, laukiu toliau. Po kurio laiko iš krūmyno išbėgo dvi elnio patelės su pirmamečiu jaunikliu. Pabėgėjo kiek per lauką ir ganosi. Pasigrožėjau. Visai sutemus tas „tekšt tekšt“ vėl nesiliauja. Na, kaip kartais nutinka tikriems vyrams, užliūliuotas gamtos garsų ir to keisto tekšėjimo prisnūdau… Prabundu prieš aušrą, apsidairau. Rytas brėkšta giedras, kyla rūkas. Dar kiek prašvitus rūke pasirodė didingas elnio siluetas. Čiumpu žiūronus, pasižiūriu, o ten didelės skėtros ragų, pirmą kartą gyvai matomas kardaragis elnias. Širdis pradėjo daužytis, adrenalinas užplūdo, pamenu, kad ir rankos drebėjo. Taiklus šūvis į paširdžius… Nuoširdi padėka Medeinei – štai turiu neeilinį trofėjų ir sidabro medalį.“
Apie šeimą
Virginijaus teigimu, pagausėjus šeimai stipriai sumažėjo išvykų į medžioklę. Kaip sako pats, jis užgyvenęs visą moterų būrį: žmoną Eglę ir keturias dukras. Vyriausiajai Emilijai 12 metų, dvynukėms Sofijai ir Viktorijai – po 2,5 metų, o mažiausiajai Olivijai – 8 mėnesiai.
„Vyriausioji dukra Emilija jau ne kartą su manimi dalyvavusi medžioklėse. Pirmą kartą medžioklėje tykant sudalyvavo būdama penkerių metų. Sėdėjo kantriai ir visko klausinėjo. Paskui dalyvavome ančių medžioklėje. Tos pirmosios medžioklės rytas man kaip tėvui labai įstrigo. Ankstų vasaros rytą, man ruošiantis į medžioklę, Emilija prabudo ir pademonstravo labai didelį norą eiti su tėčiu medžioti. Supratau, kad su mažąja princese niekaip nepavyks susitarti, tad teko vežtis kartu. Antys kilo puikiai, taiklių šūvių taip pat nestigo… bet jos krito kaip tyčia į aukštus nendrynus. O mažoji medžiotoja prilipusi prie tėčio ir nė per žingsnį. Visas laimikių paieškas nendryne atlikome kartu su jaunąja medžiotoja, kuri visą laiką sėdėjo man ant pečių. Ir šiandien prisiminus tą medžioklę užplūsta labai šilti jausmai. Kitos dukros dar per mažos vykti kartu, tad jos mėgaujasi tik joms skirtais patiekalais iš žvėrienos“, – pasakojo Virginijus.
Žmonai Eglei vyras itin dėkingas už kantrybę, palaikymą, supratimą ir didžiulę pagalbą auginant dukras – juk jai tenka daugiausia darbų ir atsakomybių. „Ir dar be viso to laukti manęs, grįžtančio iš medžioklės, – nusijuokė medžiotojas. – Džiaugiuosi, kad ji supranta, ką man tai reiškia. Pasitaiko ir tokių momentų, kai žmona pati man sako: „Brangusis, tau laikas važiuoti medžioti, nes jau neina susikalbėti.“
Pasibaigus medžioklės sezonui Virginijus mėgsta ir pažvejoti. „Ne dažnai tai įvyksta, bet žvejyba yra ne toks aktyvus poilsis kaip medžioklė, sakyčiau, man tai kaip tikra meditacija: sėdi ir stebi plūdę arba užmeti dugnines meškeres ir lauki, kol kibs. Kadangi mėgstu žvejybą, tai norėjau, kad mūsų parduotuvėse būtų ir žvejams didelis pasirinkimas. Tai ir pačiam patogu hobio kokybę pasigerinti, ir draugus kokybiškais reikmenimis aprūpinti – juk apie gerą įrangą tuoj norisi pasipasakoti“, – aiškino medžiotojas ir žvejys.
Mėgstamas darbas
Virginijus medžioja keturiolika metų, o ginklų sferoje dirba jau visus septyniolika. „Nors turiu aukštąjį išsilavinimą, bet ginklininkų ir panašių šios sferos specialistų neruošia jokia mokymo įstaiga, todėl norint turėti supratimą privalu domėtis medžiokle, įranga jai, ginklais, šaudmenimis ir visu kitu, kas susiję su šia veikla bei sportiniu ir taktiniu šaudymu. Kad plėsčiau akiratį ir suspėčiau su naujovėmis koja kojon bei savo klientams galėčiau pasiūlyti naujausius produktus, kiekvienais metais vykstu į tarptautinę ginklų prekeivių parodą IWA Vokietijoje, kur susitinku, susipažįstu su tiekėjais iš viso pasaulio, pamatau ir išbandau naujienas.
Į ginklų verslą papuoliau tikrai netikėtai ir neplanuotai. Prieš septyniolika metų žinojau tik pistoletus ir revolverius, kurie šaudė „pistonais“ iš medienos, vinių, gumos ir segtukų rūbams pakabinti, žodžiu, labai ypatingais savos gamybos šoviniais“, – nusikvatojo Virginijus.
Medžiotojas teigia visada buvęs imlus ir smalsus, todėl ši nauja sfera jam pasirodė įdomi, paslaptinga, žavinga. „Dirbdamas sandėlininku susipažinau su prekėmis. Laisvu laiku klausydavau, ką šneka patyrę pardavėjai, daug klausinėdavau, iš jų ir mokiausi. Vėliau, tapęs medžiotoju, pradėjau kaupti savo patirtį. Pamažu kilau pareigose: pradėjau dirbti pardavėju, paskui – vadybininku. Tada viskas truputį sustojo, padirbęs keletą metų be jokių karjeros pokyčių, trūkstant iššūkių, pradėjau galvoti apie kitus darbus, didesnį atlyginimą. Kaip sakiau, viskas klostosi taip, kaip turi būti, – netikėtai gavau pasiūlymą užimti direktoriaus pareigas, tai vėl atsirado didelė motyvacija ir nauji iššūkiai naujoje pozicijoje. Vėliau su įmone keliai išsiskyrė. Buvo daug apmąstymų, kuo užsiimti, gal kokią naują sferą išbandyti, bet po daugybės svarstymų nusprendžiau atsidaryti savo parduotuvę. Juk tiek metų tai darau, žinau šio darbo specifiką, o ir pats medžioju ir žvejoju… Negi galėjau per tiek metų sukauptą patirtį ir klientų ratą paleisti vėjais? Tikriausiai, kaip dabar mąstau, būčiau labai greit pasigailėjęs. O dabar džiaugiuosi, pamažu su komanda augame ir plečiamės.“
2021 metų viduryje Virginijus atidarė pirmąją savo parduotuvę Kaune, šis žingsnis buvo tikras iššūkis ir nauja pradžia: „Naujas azartas. Iki tol dirbau samdomą darbą, bet niekada nemokėjau dirbti „bele dirbti“, visada stengiuosi padaryti viską, ką galiu geriausiai, tai ir pastūmėjo į nuosavą verslą. O čia visai netikėtai 2021 metų pabaigoje pasitaikė proga atidaryti dar vieną parduotuvę Utenoje. Labai svarbu, kad turiu didelį šeimos ir draugų palaikymą, jie vis ragina judėti į priekį, ieškoti, ką naujo pasiūlyti medžiotojams. Dėl to atsiranda naujų minčių, idėjų.“
Lietuvoje yra nemažai stiprių parduotuvių su gerai savo darbą išmanančiais pardavėjais, todėl visada esi priverstas augti, nesustoti ir neužmigti ant laurų, teigia mūsų pašnekovas, todėl tiek pats, tiek visa komanda stengiasi būti svetingi, draugiški ir kompetentingi. „Visada sakau, kad reikia kiekvieną klientą aptarnauti taip, kad iš parduotuvės išeitų patenkintas, apsipirkęs, su mintimis grįžti vėl ir kolegai perduotų šią informaciją“, – pokalbį užbaigė Virginijus.
Naujas žurnalo „Medžioklė“ numeris jau išėjo!
