Kęstutis Markevičius šiuo metu vadovauja vienam stipriausių Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos skyrių – Kauno medžiotojų sąjungai (KMS). Jis yra girininkas, medžiotojas, aktyvus visuomenės veikėjas ir krašto istorijos tyrinėtojas.
K. Markevičius yra Valstybinių miškų urėdijos Dubravos regioninio padalinio Padauguvos girininkijos girininkas, partizanų stovyklavietės ir bunkerio Karalgirio miške atstatymo iniciatorius, Lietuvos laisvės kovotųjų atminimo įamžinimo puoselėtojas. Pernai jis apdovanotas ordino Už nuopelnus Lietuvai medaliu, kurį Valstybės dienos proga jam įteikė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Už darbą atkuriant partizanų stovyklą Kęstučiui įteiktas Gerumo ąžuolo garbės ženklelis. Partizanų bunkerį Karalgirio miške Kęstutis atkūrė kartu su geru draugu Gediminu Armonavičiumi. Visi partizanų stovykloje rasti istoriniai liudijimai atiduoti muziejui, tačiau bunkeryje paliktos jų fotografijos.
Tai istorija apie vietinius rezistencijos dalyvius ir toje vietoje rezidavusius Lietuvos laisvės armijos Vanagų kovotojus, kurie kovojo už Lietuvos laisvę per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Partizanų atminimo vietoje stovi akmuo, ant kurio parašyta „Per amžius budėję laisvę laimėjom, per aukas ir pasišventimą“.
Yra žmonių, kurių pašaukimas apipina visą jų gyvenimą. K. Markevičius – vienas tokių. Mūsų pokalbis truko ilgiau nei pusantros valandos, tačiau nepaisant bandymų keisti temą jis vis grįždavo prie miško. Medžioklė, gamtosauga, miškininkystė, dvasinė pilnatvė, kurią suteikia buvimas gamtoje, tyrinėjimai, supratimo paieškos… Kęstučio aistra – visuomeninis darbas, kuriam jis skiria daug pastangų ir laiko.
Medžiotojų ir miškininkų dinastija
K. Markevičius yra medžiotojų ir miškininkų dinastijos tęsėjas. Savo šeimoje jis – ketvirtos medžiotojų kartos atstovas. „Mano senelis ir prosenelis medžiojo, – savo istoriją pradeda Kęstutis. – Kitas senelis, kuris buvo Šaulių sąjungos narys, dalyvavo pokario laisvės kovose ir žuvo 1945 metais. Jis buvo labai aistringas medžiotojas, tėvas irgi visą gyvenimą medžiojo. Dėl jo susidomėjau medžiokle ir daug visko išmokau. Tėvo gyvenimas buvo susijęs su meile gamtai ir medžiokle, jis visada vedėsi mane kartu. Nuo mažens žengiau šalia jo, mokiausi stebėti gamtą ir gyvūnus.“
Paklaustas apie anksčiausius prisiminimus, Kęstutis tęsia: „Turiu daug su medžiokle susijusių vaikystės prisiminimų. Prisimenu, kaip kartu su tėvu ankstų rytą eidavome rūke paskendusiose pievose stebėti elnių. Ne visada suskambėdavo šūvis, nes sumedžioti ką nors nėra svarbiausia. Mano tėtis turėjo skaliką. Visi trys dažnai laukuose medžiodavome kiškius, o per medžioklės su varovais sezoną eidavau varyti. Visada buvau šalia tėčio visuose medžiotojų darbuose ir per šventes. Kartais pasisekdavo ir gaudavau palaikyti ginklą. Tai apskritai buvo kosmosas! Pirmą kartą, kai tėvas leido paimti ginklą ir iššauti, prisimenu labai gerai. Dar buvau mažas, kokių devynerių ar dešimties metų. Šauti leisdavo tik lygiavamzdžiu į kankorėžį medyje.“
Kelias iki girininko pareigų
„Miške esu jau seniai. Neskaitant vaikystės ir jaunystės metų, dirbu nuo 1985 metų. Mažas ėjau su tėvu medžioti, o su mama grybauti į tą patį mišką, kur mano senelis buvo eigulys ir kur pats dabar dirbu. Dar turėjau labai gerą krikšto tėtį. Jis, kaip Lietuvos kariškis, Birželio 23-iosios sukilimo dalyvis, vienuolika metų kalėjo lageryje Vorkutoje. Prisimenu jo pasakojimus apie gyvenimą Lietuvoje prieš karą, prieš 1940 metus… Jo istorijos kaskart keldavo patriotiškus jausmus. Kartą krikštatėvis pasakė, kad jeigu Lietuva bus nepriklausoma, aš tapsiu karininku arba miškininku. Būtent taip ir susiklostė.
Baigęs vidurinę pradėjau dirbti toje pačioje girininkijoje, kurioje esu iki šiol. Iš pradžių buvau paprastu darbininku: šienavau griovius, ugdžiau jaunuolynus, rūpinausi miško infrastruktūra. Kad įstotum į Lietuvos žemės ūkio akademiją, tarybiniais laikais reikėdavo rekomendacinio laiško, patvirtinančio, kad gali mokytis miškininkystės, tad iš pradžių teko padirbėti.
Vis dėlto iškart po stojamųjų buvau pakviestas į armiją. Tada tarnyba buvo privaloma kiekvienam jaunam vyrui. Visą laiką tarnavau Latvijoje, mokomasis korpusas buvo Priekulėje. Po mokymų mane norėjo išsiųsti į Prano Juozapo Žemę – negyvenamą salyną Arktyje, nes buvau iš prigimties maištininkas ir visada priešindavausi sistemai. Politrukas sakė: „Neabejoju, kad po tarnybos pamatysiu tave kartu su Terlecku ir Sadūnaite ant barikadų Lietuvoje, bet jei teks kariauti vienam prieš kitą – žinok, vienam kape gulėsim.“ Nepaisant charakterio ir pažiūrų, vis dėlto buvau paliktas tarnauti Latvijoje ir visą likusį laiką praleidau Ventspilyje.
Grįžęs namo tęsiau mokslus akademijoje ir 1992 metais pradėjau dirbti Kauno miškų urėdijos medienos sandėlyje, kur buvo vežama mediena iš visų Kauno urėdijos girininkijų. Nuo 1997-ųjų esu atsakingas už profesionaliosios medžioklės plotus, kurie yra Padauguvos-Karalgirio miško masyve. Vėliau tapau Padauguvos girininku“, – pasakoja K. Markevičius.
Medžiotojas
1990 metais Kęstutis išlaikė medžiotojo egzaminą. „Tada egzaminai buvo organizuojami teisingiau, o elektroninis testavimas priimtas palyginti neseniai. Pats esu buvęs egzaminavimo komisijoje, dalyvavau pokalbiuose su būsimais medžiotojais ir manau, kad toks būdas teisingesnis. Dabar egzaminai visiškai mechaniški, padėti varnelę testo lape paprasčiau. Anksčiau kandidatams reikėjo atsakyti į komisijos narių klausimus, paaiškinti savo požiūrį ir priežastis, kodėl nori tapti medžiotoju. Pokalbyje galėdavai susipažinti su žmogumi, suprasti jo motyvaciją ir atsakomybės lygį. Dabartiniuose testuose galima patikrinti tik žmogaus gebėjimus įsidėmėti tinkamus atsakymus į konkrečius klausimus.“
Selekcinė medžioklė
Kęstutis teigia, kad negalima išbraukti selekcinės medžioklės taisyklių – dėl jos trofėjų kokybė Lietuvoje yra labai aukšto lygio. „Šioje srityje esame toliau nei kitos Europos šalys. Teko medžioti Švedijoje – ten niekas nežiūri, kokie ragai, koks amžius. Jie medžioja viską iš eilės. Jeigu yra ragai ir numatyta medžioti patiną, tai ir medžioja.“
Girininkas
Kęstutis dirba Valstybinių miškų urėdijos Dubravos regioninio padalinio Padauguvos girininkijoje. Jis atsako už Dubravos regioninio padalinio Karalgirio profesionaliosios medžioklės plotų tvarkymą ir naudojimą. Į jo pareigas įeina miškų priežiūra, jų apsauga, miško sodinimo, ugdymo, biržių atrėžimo darbai, stebėsena, gamtos vertybių apsauga ir, aišku, medžioklės organizavimas.
Profesionali medžioklė
Padauguvos girininkijoje yra istoriškai vieni geriausių medžioklės plotų – Karalgirio miškas, kur seniau medžiojo daugybė Lietuvos kilmingųjų.
Dabar medžioklė Karalgirio plotuose vyksta beveik kas savaitę. Šį sezoną septyni savaitgaliai bus skirti pagal geriausias tradicijas organizuojamai medžioklei su varovais. „Mano pareigos apima visą organizaciją: reikia parinkti vietą, kur vyks medžioklė, patikrinti kiekvieno medžiotojo stovėjimo vietą kvartale, suorganizuoti varovus ir medžioklinius šunis žvėrims varyti, sužeistiems žvėrims ieškoti. Susitarti su rangovais, kad nevyktų miško darbai tose vietose, kur bus medžiojama, suderinti, kur bus sustatyti įspėjamieji ženklai apie vykstančią medžioklę. Darbo tikrai daug“, – teigia Kęstutis.
Profesionali medžioklė valstybiniuose miškuose rengiama pagal konkretų kainoraštį, kurį galima rasti internete. Medžioklės grafikas (plotų apkrova) rengiamas pagal tai, kiek lėšų reikia surinkti plotams tvarkyti ir, aišku, medžiojamųjų gyvūnų populiacijoms reguliuoti ir gausinti. Kai tik paskelbiamos datos, kada vyks medžioklė, prasideda registracija. Tai daroma internetu, Valstybinių miškų urėdijos svetainėje.
„Su medžiotojais, kurie užsiregistruoja pirmieji, pasirašome oficialią sutartį ir per penkias darbo dienas jie turi pervesti pusę sumos už medžioklės organizavimą. Kita pusė bei mokestis už trofėjus, jų apdorojimą ir kitas sutarties pozicijas pervedami po fakto, nes niekada negali numatyti, kaip seksis medžioklėje. Medžioklė laikoma gera, jeigu kiekvienam medžiotojui tenka sumedžioti po gyvūną. Pavyzdžiui, spalio 26 d. per medžioklę su varovais Karalgirio miške krito dvylika elnių, du briedžiai, penki šernai ir lapė.
Medžioklėje dalyvauja iki dvidešimties medžiotojų – taip, mūsų manymu, galime efektyviausiai išnaudoti plotų infrastruktūrą. Medžioklėje beveik viskas priklauso nuo to, kaip medžiotojai elgiasi. Kad būtų kuo mažiau triukšmo, į medžioklę važiuojame vienu autobusu, kuriame telpa visi, o aš automobiliu rodau kelią.
Varovais eina studentai ir girininkijos darbininkai, kuriems medžioklės su varovais dienos nustatomos kaip papildoma darbo diena. Ypatingų mokymų nebūna, bet kiekvieną kartą vedamas saugaus elgesio instruktažas. Varovų komandai vadovauja patyręs jėgeris. Karalgirio miškuose varovai nešūkauja, nenaudoja švilpukų ir trimitų – jie tyliai susišaukia, kad žinotų, kur yra, išlaikytų liniją ir praneštų savo poziciją medžiotojams. Nerengiame triukšmingų medžioklių. Iš esmės, kad išjudintum gyvūnus, užtenka mušti vieną į kitą du sausus pagalius.
Anksčiau medžioklėje naudoti skalikai, laikos, bet tai greiti šunys, genantys gyvūną greitai ir ne visada sustojantys prie medžiotojų linijos. Dabar kvartaluose paprastai eina du trys šunys trumpomis kojomis (juokiasi). Dažniausiai jų darbas prasideda po medžioklės, kai reikia eiti patikrinti šūvio rezultatų.“
Iš esmės medžiotojas atvyksta į Karalgirio plotus, kad pailsėtų ir pasimėgautų medžiokle, o miškininkai atlieka visus kitus darbus. Kęstutis pritaria tiems vyrams ir damoms, kurie patys pasirengę apdoroti laimikį – tai paskutinė pagarba, kurią medžiotojas parodo gyvūnui.
Profesionalioje medžioklėje gyvūnų daug, ir jos etika reikalauja leisti medžiotojui sumedžioti, o toliau tik mėgautis poilsiu: „Tad viską, kas susiję su sumedžiotais laimikiais, užtikriname patys: apdorojimą, transportavimą, pagerbimą, supjaustymą ir svėrimą. Pasibaigus medžioklei klientai susirenka ir trofėjus, ir mėsą. Kadangi dažniausiai į mūsų medžioklę užsiregistruoja draugų komandos ar medžiotojų būrelių grupės, dalijant problemų nekyla – jie pasiima visą gyvūną ir nugabena perdirbėjams.
Profesionaliose medžioklėse uždirbtos lėšos patenka į Valstybinių miškų urėdijos biudžetą ir naudojamos miško plotams, gyvūnų populiacijoms ir jų buveinėms tvarkyti. Visi valstybiniai profesionaliosios medžioklės plotai turi būti pelningi“, – pasakoja Kęstutis. Išlaidos: pašaras, infrastruktūra, šėrimo aikštelės ir kiti darbai, kuriuos atlieka patys miškininkai arba rangovai, su kuriais sudarytos sutartys.
Populiacijos
Kad rudenį galėtų vykti medžioklė su varovais, o kitais metų laikais – medžioklė tykant, reikia pasirūpinti medžiojamųjų gyvūnų populiacija. „Neleidžiu šaudyti bele kaip, – tęsia Kęstutis. – Medžiotojas turi paleisti šūvį tik būdamas užtikrintas. Visiems sakau, kad sulauktų tinkamo šūvio momento. Jeigu tai taurusis elnias, dieną maksimalus šūvio atstumas yra 150 metrų, prietemoje – 100 metrų.
Nereikia bet kokia kaina šauti, jeigu nesi įsitikinęs. Medžiotojas turi gerbti žvėrį – tai viena mano taisyklių. Kitas dalykas – brakonieriai. Kai pradėjau dirbti, mūsų plotuose buvo daug pažeidėjų, statančių kilpas, neteisėtai šaudančių. Dabar liko tik vienas (norisi tikėti) įtartinas ekipažas, visus kitus pašalinome, iš esmės – dėl vietos gyventojų akylumo ir paramos.“
Renkantis laimikį Karalgirio plotuose, medžiotojui rekomenduojama iš pradžių medžioti iki metų amžiaus gyvūnus ir tik paskui suaugusius. Aišku, reikia laikytis selekcinės medžioklės principų, privaloma tausoti vadovaujančią elnių būrio patelę. Patariama sumedžioti silpniausias ir mažiausias pateles, kurios būryje eina paskutinės.
Nors tai mokama komercinė medžioklė, girininko ir medžioklės vadovo reikalavimų čia laikosi visi. Tie, kurie važiuoja į Karalgirį reguliariai, gerai žino, kad pažeidimą įvykdęs asmuo bus pašalintas iš medžioklės arba bus kreiptasi į Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnus.
„Tik du kartus įvyko kažkas panašaus. Seniai seniai (konfidencialumo dėlei sakykime taip) vienas medžiotojas atvyko į medžioklę su savo šunimis ir norėjo eiti su jais varovu, – pasakoja Kęstutis. – Linijoje medžiotojas pašovė šerną, o minėtas ponas užsiundė savo šunis ir ragino juos draskyti sužeistą gyvūną. Šernas žviegė ant viso miško, o šunų šeimininkas nesistengė nutraukti jo kančių. Susisiekiau su šiuo žmogumi per raciją, bet jis atsakė, kad nori patreniruoti šunis. Nusiunčiau ten kitą medžiotoją, kuris atliko paskutinį šūvį. Šunų šeimininkas buvo nedelsiant pašalintas iš medžioklės.“
Medžiokliniai šunys
„Dabar turiu grynaveislį bavarų pėdsekį Arą. Karalgirio miške medžiojama tik su veisliniais šunimis. Ir šiais laikais turėtume laikytis tų pačių standartų, kurie leido išvesti specializuotas šunų veisles, – mano medžiotojas. – Anksčiau medžioklinius šunis buvo privaloma registruoti ir kiekvienas turėjo savo žetoną su numeriu. Turėtume grįžti prie tos sistemos, nereikia išradinėti dviračio. Jeigu neremsime medžioklinės kinologijos, sugriausime ir medžioklės ūkį, nes labai daug kas priklauso nuo gerai dirbančių šunų. Be to, neteksime savo nacionalinės veislės! Nežinau, kokia šiuo metu jos padėtis ir genofondas, bet idėja medžioti su neveisliniais šunimis gali atimti ir mūsų skalikus. Esu už tai, kad medžioklėje būtų naudojami tik registruoti veisliniai šunys su kilmės dokumentais.“
Karalgiris
Tai gana didelis miško masyvas, kurį sudaro Padauguvos ir Vilkijos girininkijos. Jis visada buvo geriausių, elitinių medžioklės plotų sąraše dar nuo XVI amžiaus – Žygimanto Augusto laikų.
Žygimantas Augustas nuo 1548 m. iki savo mirties 1572 m. buvo paskutinis Jogailaičių dinastijos valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. LDK valdovu jis buvo išrinktas dėl motinos Bonos Sforcos intrigų, kai jam buvo vos aštuoneri. 1529 m. Vilniuje vykusi Žygimanto inauguracijos ceremonija buvo paskutinė – vėlesni Abiejų Tautų Respublikos valdovai atskirai nebebuvo inauguruojami Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais.
Plotų pavadinimas tiesiogiai susijęs su šiuo kunigaikščiu, kuris vėliau mišką padovanojo savo žmonai Barborai Radvilaitei. Dar vėliau Karalgiris priklausė grafui Tiškevičiui, kurio rezidencija buvo Raudondvario pilyje. Praėjusiame šimtmetyje čia dažnai lankėsi ir medžiojo akademikas Tadas Ivanauskas, kuris įkūrė Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugiją. Daugelis mano, kad jos įstatai, taisyklės ir pats principas susiformavo dėl T. Ivanausko patirties medžiojant Karalgirio plotuose.
„Prieš tai viskas vykdavo pagal carinės Rusijos įstatymus. Atėjo diena ir Tadas Ivanauskas viską pakeitė. Kitais metais bus šimtosios metinės, kai įsteigta Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija, kurios įpėdinė nuo tarybinių laikų iki dabar yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija“, – pasakoja Kęstutis.
Populiacijos
„Karalgirio miške, kaip ir kituose gerai tvarkomuose plotuose, gyvūnų populiacijos yra gausios. Negaliu pasakyti tikslaus skaičiaus, antraip ūkininkai pyks (juokiasi). Tauriųjų elnių yra apie 300–400, apie 20–25 briedžius.
Yra ir septynių vilkų gauja, kurią medžiotojai reguliariai stebi ir žino, kur jie laikosi. Šiemet jie atvirame lauke sumedžiojo elnę ir pusantrų metų patiną. Supratau, kad vilkai sveiki, stiprūs, gauja dirba darniai ir sėkmingai. Teko kalbėti su mokslininkais, tyrinėjančiais vilkų populiacijas, ir pats galiu patvirtinti, kad mūsų plotuose ir vasarą pagrindinis vilkų grobis yra elniukai“, – sako Kęstutis.
Stirnų miške labai daug, o danielių tik keletas – Karalgirio plotuose nėra danielių aptvarų, jų ir neatvežama, o tie keli individai pabėgo iš netoli esančio privataus aptvaro. Kęstučio prižiūrimame miške danieliai nėra labai reikalingi, nes vietos gyvūnų populiacijos ir taip sveikos. „Rajonuose, kur elnių ir briedžių nedaug, kur išnyko šernai, danieliai galėtų būti gera alternatyva“, – mano medžiotojas.
Mirtinos tvoros
„Jaunuolynų apsauga girininkams ir medžiotojams yra vienas sunkiausių klausimų. Aplinkosaugos specialistai turėtų tinkamai įsigilinti į nuostatą privalomai tverti jaunuolynus, kuriuose yra penkios dalys ąžuolų. Siunčiau ministerijai daugybę gyvūnų liekanų ir gaišenų nuotraukų, kuriose matomi kančiose mirę gyvūnai, įsipynę į tvorų tinklus, – paaiškina Kęstutis. – Deja, nieko tai nedomina. Pareigūnai bando dėstyti, kad tvoros aplink jaunuolynus nepavojingos, kad jas lengva perkelti iš vienos vietos į kitą, kai medžiai ūgtelėja. Per tuos metus, kol jaunuolynas paauga, per tas tvoras išauga krūmai. Sėdintys kabinetuose nesupranta, kad aptvarų negalima tiesiog suvynioti ir perkelti. Vargšai nugaišę gyvūnai! Niekam dėl jų širdies neskauda. Briedžiai ar elniai tą tvorą nuverčia ir vis tiek patenka į jaunuolyną, tačiau jiems reikia laiko rasti išėjimą. Kanopiniai lieka viduje ir padaro jaunuolynuose daug didesnę žalą, negu jei tos tvoros visai nebūtų. Išversti stulpai ir tinklai yra mirtinos kilpos miško žvėrims ir miško teršalai, kuriuos surinkti labai sunku. Tai iššvaistyti pinigai ir laikas, be to, kenkia gamtai. Juk yra repelentai ir individualios apsaugos. Miško atkūrimo nuostatuose reikėtų pakeisti tik vieną žodį: vietoj „privaloma“ įrašyti „rekomenduojama“.
Visuomenei
Kęstutis daug dirba su vaikais ir jaunimu, skiria laiko ir suaugusiųjų lavinimui. Pasak jo, dauguma projektų atsirado jo paties galvoje, kitus sugalvojo ir įgyvendino su bendraminčiais ir draugais. „Prieš miškų reformą Lietuvoje veikė Jaunųjų miško bičiulių būreliai. Tai buvo Generalinės miškų urėdijos programa. Paskui sugalvojo, kad jų nebereikia… Galbūt kas nors kitas apsiims juos globoti, pavyzdžiui, Saugomų teritorijų tarnyba, nes šių būrelių idėja yra gaji ir jau įdėta tiek pastangų!
Pats jau daug metų esu Lietuvos šaulių sąjungos narys. Mano pirmieji auklėtiniai jau užaugo, turi savo šeimas, bet jie toliau prisideda ir padeda, kuo tik gali, taip pat ir miške. Vaikų ir jaunimo mokymas yra vienintelė galimybė pakeisti modernaus žmogaus požiūrį į gamtą, išugdyti jai pagarbą ir meilę. Gerai, kad mano šeima mane remia, palaiko ir puodai dar vinimis prie lubų neprikalti. Juk visą laiką esu kur nors išvykęs ir realizuoju kokius nors projektus, bet tai daryti reikia…“
Vienas iš buvusių Kęstučio auklėtinių, šaulys G. Armonavičius įkūrė VšĮ LDK palikuonys, per kurią abu realizuoja daug idėjų. Tarp kitko, LDK palikuonys turi savo puslapį feisbuke, ten yra daug įdomios informacijos. Štai lapkričio 7 d. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjumi.
Pasirašyti sutartį reikėjo oficialiai, bet ir be jos abi organizacijos jau kelerius metus bendradarbiauja – kadetai įsitraukė į istorijos tyrimą ir įvairius darbus Padauguvos girininkijoje ir aplinkiniuose miesteliuose.
„Panašiai bendradarbiaujame su Lietuvos šaulių sąjunga, Vilkijos gimnazija ir Vilkijos žemės ūkio mokykla, Panevėžiuko mokykla-daugiafunkciu centru, Vilkijos gimnazijos Vaikų dienos centru, Lietuvos kariuomenės Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono, Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono kariais.
Labai daug žmonių nori prisidėti prie miško darbų. Prie miško sodinimo prisideda ne tik organizacijos ir mokyklos, bet ir atskiros šeimos. Žmonės nori padėti, o mes stengiamės neatsisakyti jokios pagalbos. Pasakojame apie miško augimo stadijas, naudojimą ir kitus niuansus – po tokių akcijų keičiasi žmonių mąstymas ir požiūris. Dėl kai kurių žiniasklaidoje pasirodžiusių straipsnių jiems atrodo, kad miškas Lietuvoje seniai išnyko ar bandomas sunaikinti, juk normalios informacijos labai mažai.
Ir žmones, nesusijusius su medžiokle, kviečiame pažinti gamtą. Jiems pasakoju apie gyvūnus. Miškininkai rengia turbūt vieną sėkmingiausių visuomenės lavinimo projektų – rugsėjį organizuojamus žygius klausytis tauriųjų elnių baubimo. Kaip pasikeičia veidas, kokios emocijos plūsta, kai žmonės pirmą kartą pamato, kaip elnias saugo savo haremą, kaip rūpinasi elnėmis, kaip išriaumoja savo iššūkį! Labai smagu stebėti žmonių reakciją. Kasmet lankytojų vis daugiau“, – tokiais projektais džiaugiasi pašnekovas.
Su bažnyčios palaiminimu
Kaip daugelis medžiotojų kolektyvų ir draugijų, KMS ir jos klubai rengia Hubertines, tačiau Kęstutis papasakojo vieną labai retą įvykį: „Kretingos klebonas Astijus Kungys pats pasiprašė dalyvauti medžioklėje. Savo dvasininko drabužiais šaltą rudens dieną jis sušalo iki mėlynumo, bet laimingu veidu stebėjo medžioklės eigą. Namo sakė grįžęs su nušvitimu, kas iš tiesų yra medžioklė.
Pasak jo, visi mes ką nors imame iš gamtos, bet kad ką nors paimtum, turi ką nors ir duoti. Medžiotojai duoda gamtai daug daugiau negu iš jos paima.“ Straipsnis apie klebono Astijaus patirtį medžioklėje vadinasi Medžioklėje tu ateini į Dievo kūriniją ir lengvai randamas interneto platybėse.
Kas svarbiausia
„Sunku išskirti ką nors konkretaus, tačiau galėčiau pasakyti, kad medžioklėje man svarbiausia vertybė yra pokalbis su gamta. Ir tada, kai buvau medžioklės komisijoje, ir dabar jauniesiems medžiotojams sakau: kai atsisėdi bokštelyje, pirmiausia padėk ginklą, įsiklausyk į gamtą. Jeigu reikės – iššausi, bet tik po to, kai pažinsi gyvūnus, jų įpročius. Žmonės, šaudantys viską, kas juda, neverti medžiotojo vardo.“
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
