Šiemet profesorių, mokslų daktarą Mindaugą Šarkūną pakviečiau paskaityti paskaitą V tarptautinėje mokomojoje-praktinėje stirninų medžioklėje moterims. Juk palyginti nedaug žinome apie medžiojamųjų gyvūnų parazitus. Profesoriaus paskaita auditorijai labai patiko, o aš supratau, kad Mindaugas yra vertas būti žurnale aprašyta asmenybė jau vien dėl to, kad savo moksline veikla stipriai prisideda prie to, kad mes, medžiotojai, pažintume parazitus ir būtume saugūs bei deramai apsaugotume aplinką.
Prof. dr. M. Šarkūnas per pastaruosius 26-erius karjeros veterinarinės parazitologijos moksle metus publikavo daugiau nei 30 mokslinių straipsnių įvairiomis parazitologijos temomis, iš kurių daugiau nei 20 – gerai žinomuose tarptautiniuose mokslo leidiniuose. Parengė pranešimus daugiau nei 25 tarptautinėse mokslinėse veterinarinės parazitologijos konferencijose, vadovavo keturiems doktorantams ir daugybei magistrantų.
Paskaita Stirnu dažniausiai sutinkami parazitai
1994–1999 metais Veterinarijos akademijos Užkrečiamųjų ligų katedroje studijavo veterinarinės parazitologijos doktorantūroje ir sėkmingai ją apgynė. Doktorantūros metu atliko tyrimus, kuriais nustatyti galvijų virškinimo trakto nematodozių epizootiniai duomenys, šių parazitų sukeliami ekonominiai nuostoliai, išbandytos profilaktinės dehelmintizacijos programos bei įvairūs ganymo būdai, leidžiantys sumažinti antihelmintikų naudojimą, vykdant nematodozių profilaktiką, įvertintas gamtoje natūraliai gyvenančio mikrogrybelio Duddingtonia flagrans efektyvumas biologine kontrole mažinant ganyklų užterštumą invazinėmis lervomis ir veršelių užsikrėtimą nematodais. Ši studija ir sukauptos žinios pravertė tolesniuose profesoriaus tyrimuose.
Medžioklės pradžia ir ryšys su praeitimi
„Vaikystė prabėgo daug laiko praleidžiant medžioklėse su tėčiu, kur kiekvieną savaitgalį dalyvaudavau kaip varovas. Pats medžioti pradėjau 18-os metų. 32 metų laikotarpis atrodytų labai ilgas, bet šioje medžioklių istorijoje buvo ir ilgokų pertraukų, kai studijavau, mokiausi doktorantūroje, vėliau sekė įsitvirtinimo laikotarpis, kai taip pat teko kiek primiršti medžioklę, – savo istoriją pradeda M. Šarkūnas. – Nors nuo seno priklausau dviem medžiotojų klubams, daugiausia laiko praleidau ir kaip medžiotojas užaugau nedideliuose medžioklės plotuose, visai šalia Kauno ribos. Tai vieta, apdovanota nuostabiais Kauno priemiesčių žiburiais. Tačiau žvėrių gausa šie plotai niekada nepasižymėjo. Visada tenkindavomės migruojančiais pavieniais šernais, o elniais galėdavome kartkartėmis pasigrožėti, bet apie jų medžioklę – tik pasvajoti. Vis dėlto prioritetu medžioklėje laikiau galimybę dalyvauti ir patirti naujų įspūdžių, todėl, nors ir esant nedidelei žvėrių gausai, laimikių pakakdavo tiek, kiek būdavo.“
Su šia vieta susiję labai daug Mindaugo prisiminimų iš vaikystės ir vėlesnio laikotarpio. Tai lyg ir nostalgiški saitai su gražiomis vietovėmis ir – labai svarbu – asmenybėmis, su kuriomis pašnekovas turėjo garbės susitikti, bendrauti, mokytis ir medžioti kartu. „Dar ilgai neišdils prisiminimai apie medžiokles su prof. R. Karazija, prof. J. Brėdikiu, doc. J. Damansku, doc. J. Trunca. Taip pat liko gilūs ir nepamirštami prisiminimai apie šviesuolius mano mokytojus doc. L. Miliauską, doc. M. Tamašauską, tėtį prof. V. Šarkūną ir kitus nuostabius asmenis, kurių nepaminėjau. Iš tų nostalgiškų laikų šiuo metu medžioklėse dar tenka susitikti su vyresniosios kartos atstovais prof. E. Aniuliu ir doc. K. Norvaiša.“
Per medžiotojo karjerą M. Šarkūnas teigia labai svarbių trofėjų nesutikęs ir nesumedžiojęs. Įsimintiniausi prisiminimai išliko iš 1989 metų, kai medžiojant savo plotuose iš nešiojamo bokštelio kukurūzų lauke pavyko sumedžioti didžiulį kuilį. Žvėris buvo toks didelis, kad negausioms trijų medžiotojų pajėgoms niekaip nepavyko jo ištempti iš traktoriaus vėžėmis išvagoto šlapio lauko. „Gaila, bet per tuos metus taip ir neprisiruošiau šio šerno ilčių pateikti ekspertams, todėl tikrosios jų vertės nežinau dar ir dabar“, – sako pašnekovas.
Parazitizmo tyrimai
„Medžioklė ir veterinarijos studijos nuvedė mane prie pirmojo mano diplominio darbo apie stirnų užsikrėtimą virškinimo trakto parazitais, kurių turi visi – tiek žemės ūkio gyvuliai, tiek ir visi laukiniai žvėrys. Tuomet tai buvo gan siauri, bet įdomūs tyrimai. Tyrinėdami stirnų užsikrėtimą savo medžioklės plotuose nustatėme, kad kai kurios stirnos užsikrėtusios negausiai, o štai vieno stirnino viename grame išmatų radome daugiau nei 13 tūkst. helmintų kiaušinėlių, – apie savo tyrimus pasakoja M. Šarkūnas. – Tas ožiukas buvo labai nusilpęs, liesas ir labai silpnai išsivysčiusiais ragučiais. Tada supratau, kad ne tik žemės ūkio, bet ir laukiniai gyvūnai gali labai stipriai kentėti nuo parazitų. Literatūroje aptikau kitų autorių informacijos, kad parazitizmas yra dažna stirnų gaišimo priežastis žiemą. Dėl parazitų jos netenka labai daug energijos, nusilpsta ir, nesugebėdamos prasikasti iki dirvos, peršąla, miegodamos ant sniego, suserga plaučių uždegimu ir viskas baigiasi žūtimi…“
O kaip sustabdyti parazitų plitimą tarp laukinių gyvūnų? „Čia retorinis klausimas ir jis visus labiausiai domina. Visų pirma, reikia suprasti, kad parazitizmas, kaip ir medžioklė, egzistavo, egzistuoja ir egzistuos visada ir kad jo atsikratyti niekaip nepavyks. Tiesiog parazitai skirti tam ir per milijonus metų jie prisitaikė, kad išgyventų ir sektų savo šeimininką. Nereikia turėti iliuzijų, kad kam nors pavyks tai sustabdyti. Vienintelė galimybė yra imtis priemonių, kad sumažintume parazitizmo daromą žalą gyvūnui iki toleruotino lygio. Tai nesunku padaryti žemės ūkio gyvuliams, bet kai kalbame apie laukinius gyvūnus, tada susiduriame su iššūkiais. Pirma, svarbu nustatyti, koks yra užsikrėtimas ir nuo kurio parazito gyvūnas kenčia labiausiai. Vaistų parinkimas ir pritaikymas yra kita svarbi užduotis. Vaistai nėra skirti laukiniams gyvūnams, bet mes juos galime pritaikyti. Kitas iššūkis – vaistų sudavimo būdas. Kai kuriuos vaistus galime suduoti sumaišę su grūdais ar miltais, bet taip vaistų pasirinkimas siaurėja. Dar vienas aktualus dalykas yra vaisto išlauka, bet gydant gyvūnai nemedžiojami ir tai išsisprendžia“, – sako M. Šarkūnas.
Parazitizmas labai priklauso nuo gyvūnų būklės ir jų koncentracijos. Taip pat parazitai nekeliauja patys, juos turi kažkas užnešti, o jei sąlygos tinkamos, jie sėkmingai įsitvirtina ir populiacijoje gyvuoja daugybę metų. Didėjant gyvūnų koncentracijai, gausėja aplinkos užterštumas parazitų kiaušinėliais ar lervomis, todėl tokioje populiacijoje jie turi puikias galimybes plisti.
Paklaustas, ar dažnai medžiotojai kreipiasi dėl parazitų valdymo savo medžioklės plotų vienetuose, ar reikėtų tai skatinti, pašnekovas atsako: „Manau, kad nepakankamai. Labai retai pasitaikė medžiotojų, kurie buvo susidomėję parazitizmu ir kreipėsi pagalbos suvaldyti situaciją. Tai, žinoma, nėra dažnas reiškinys tikriausiai dėl to, kad daugelis parazitų nepastebimi, jų daroma žala labai dažnai būna subklinikinės formos ir daugelis net neįtaria, kad gyvūnai gali kentėti nuo parazitizmo. Tačiau turėtume suprasti, kad visi gyvūnai yra užsikrėtę parazitais ir juos platina, ir ne po vieną rūšį. Priklausomai nuo vietovės, įmitimo ir organizmo stiprumo, imuninės būklės, viename gyvūne gali parazituoti iki 10 rūšių parazitų. Pavyzdžiui, su viena studente esame tyrinėję netoli Žuvinto rezervato esančiuose medžioklės plotuose sumedžiotų šernų užsikrėtimą plaučių apvaliosiomis kirmėlėmis. Šios apvaliosios kirmėlės plinta per tarpinius šeimininkus – sliekus. Tai parazitas, kuris puikiai prisitaikė prie šernų maitinimosi būdo. Šernų koncentracija prie šėryklų, išmatų kaupimasis tose vietose ir maitinimasis sliekais sudaro puikų biologinio vystymosi ciklą – tuose plotuose 100 proc. šernų buvo užsikrėtę kvėpavimo takų apvaliosiomis kirmėlėmis Metastrongylus spp. Vien tik kvėpavimo takuose jų parazitavo 5 rūšys“, – teigia M. Šarkūnas.
Medžiotojai užsikrėtimo nepastebi tikriausiai dėl žinių trūkumo, teigia M. Šarkūnas, o gal nemano, kad parazitizmas aktualus jų plotuose. Dažniau pagalbos kreipiasi aptvaruose laukinius gyvūnus laikantys ūkininkai: „Situacija su aptvaruose laikomais gyvūnais yra kiek kitokia. Aptvaruose turime didesnę gyvūnų koncentraciją ir čia parazitizmas atitinkamai indeksuojasi. Kuo didesnė gyvūnų koncentracija, tuo gausesnis aplinkos užterštumas parazitų kiaušinėliais ar lervomis. Visi aptvaruose laikomi gyvūnai būna užsikrėtę parazitais, dažnai – daugiau nei viena rūšimi, ir juos reikia reguliariai kontroliuoti. Laukinėje gamtoje gyvūnai gyvena didesniuose arealuose ir turi galimybių išvengti gausaus užsikrėtimo, o aptvaruose laikomi gyvūnai tokių galimybių neturi, todėl visus juos reikia reguliariai dehelmintizuoti. Šiuo metu veterinarija susiduria su nauju išūkiu – parazitų atsparumu vaistams.“
Mokslinė ir pedagoginė veikla
Mindaugas 2005–2009 metais vykdė FAO (Food and Agriculture Organisation) finansuojamą projektą, kurio tikslas buvo nustatyti šunų, laukinių kailinių žvėrelių ir kiaulių – dažniausių echinokokų šeimininkų – užsikrėtimą Echinococcus granulosus ir Echinococcus multilocularis, įvertinti echinokokų plitimo kelius ir žmonių užsikrėtimo riziką, parengti echinokokozės stebėsenos ir kontrolės priemonių rekomendacijas. Nustatyta, kad Lietuvoje tuo metu buvo E. granulosus endeminių zonų, kuriose buvo užsikrėtusios daugiau negu 30–50 proc. kaimuose auginamų kiaulių. Daugiau negu 50 proc. rudųjų lapių ir 15 proc. usūrinių šunų Lietuvoje buvo E. multilocularis nešiotojai ir platintojai. Nustatyta, kad palaidi laikomi kaimo šunys buvo dažniau užsikrėtę E. multilocularis, o tai paaiškinama didesniu jų priėjimu prie laukinių graužikų – tarpinių šio parazito šeimininkų.
Mokslininkas pastaraisiais metais ypač daug dėmesio skyrė aptvaruose veisiamų laukinių gyvūnų užsikrėtimo virškinimo trakto apvaliosiomis kirmėlėmis (strongiliatais: Teladorsagia, Cooperia, Trichostrongylus, Oesophagostomum ir kt.) tyrimams. „Šiais nematodais užsikrečia visi atrajotojai gyvūnai visose bandose visame pasaulyje. Tai labiausiai paplitę ir vieni iš daugiausia ekonominių nuostolių sukeliančių helmintų. Nustatėme, kad stumbrų, dėmėtųjų elnių, danielių ir tauriųjų elnių ganyklose per žiemą sėkmingai peržiemoja daugelio šių kirminų rūšių lervos ir išlieka užsikrėtimo šaltiniu kitais metais. Tiesa, šios lervos ganyklose išgyvena tik iki birželio pabaigos, kai jaunikliai dar intensyviai nesimaitina žole, todėl nespėja gausiai užsikrėsti. Vis dėlto peržiemojusios lervos sėkmingai papildo suaugusių gyvūnų užsikrėtimą po žiemos, todėl kartu su jaunikliais besiganančios ir po vaikavimosi pasilpusios patelės išskiria šių helmintų kiaušinėlius ir po birželio pabaigos, taip palaikydamos pievų užterštumą šių nematodų lervomis. Nuo liepos peržiemojusios lervos būna išnykusios, bet maitintis pradėję jaunikliai ilgainiui užsikrečia nauja lervų karta, kurios išsivystė iš patelių išskirtų kiaušinėlių. Nors suaugę gyvūnai turi suformavę dalinį imunitetą šiems parazitams ir neužsikrečia gausiai, bet patelės platina kiaušinėlius ir taip tampa svarbiausiu jauniklių užsikrėtimo šaltiniu. Todėl patelių užsikrėtimo suvaldymas dehelmintizuojant jas spalį ir pakartotinai gegužės pabaigoje galėtų būti svarbiausia priemonė apsaugant pievas nuo naujo užteršimo lervomis ir jautrius jauniklius – nuo gausaus užsikrėtimo rudenį. Tiesa, rudeninė dehelmintizacija neturėtų būti uždelsiama, nes nuo lapkričio šie helmintai pradeda pereiti į hipobiozės būseną ir kai kuriems antihelmintikams jie tampa nepasiekiami. Taigi, atlikti epidemiologiniai tyrimai suteikė bazinės informacijos apie aptvaruose laikomų gyvūnų užsikrėtimo strongiliatais dėsningumus ir sudarė pagrindą diegti kontrolės priemones. Vis dėlto tai nėra vieninteliai aptvaruose laikomų gyvūnų parazitai“, – sako profesorius.
Apgynęs disertaciją Užkrečiamųjų ligų katedroje, 2000 metais M. Šarkūnas ėmė dirbti asistentu, vėliau – lektoriumi, dėstė veterinarinę parazitologiją. Bėgant laikui, atsiradus papildomų studijų programų Veterinarijos akademijoje, dėstomų dalykų sąrašas kiek išsiplėtė, bet jie visi susiję su parazitologija. Dėstytojas sako, kad jo mėgstamiausias dėstomas studijų dalykas išliko būtent veterinarinė parazitologija: „Tai nuoseklus ir su kitomis disciplinomis susijęs dalykas, o nuoseklumas, kaip ir metodiškumas, man yra labai priimtini.“
„Darbas su studentais man patinka. Taip pat universitetinę veiklą matau per mokslinius tyrimus, naujovių paiešką, naujų išradimų diegimą, inovacijas. Nematau gero dėstytojo be rimtų mokslinių tyrimų, be tarptautinės veiklos, dalyvavimo tarptautinėse konferencijose, naujovių paieškos – dirbant universitete tai būtina. Man kaip dėstytojui labai patinka kiekvieną rugsėjį susipažinti su nauja jaunimo karta, stebėti, kaip jie kasmet keičiasi ir tampa vis labiau motyvuoti, kaip jie tobulėja, – atvirauja Mindaugas. – Studentai, kurie mane laiko griežtu, griežtumą dažnai painioja su principingumu. Manau, kad dėstytojas turi būti principingas, bet kartu ir teisingas studentams. Labai vertinu profesionalumą ir domėjimąsi, stengiuosi tų kriterijų prisilaikyti. Na, o savo studentus, kurie laiko mane griežtu, kviečiu užduoti sau klausimą, kiek iš jų neišlaikė parazitologijos egzamino? Kai apsidairys, tai pamatys, kad išlaikė visi… – šypsosi dėstytojas ir priduria, kad išmokti gali visi, tereikia noro ir užsispyrimo. – Studijuojant sunkumų gali kilti dar ir dėl to, kad parazitologija – tikrai sunkus mokslas. Neturime galimybės parazitozių profilaktikos atlikti vakcinuodami, tam reikėtų parazitozių epidemiologijos, klinikos, diagnozavimo ir gydymo žinių, o profilaktika turi būti atliekama tik tam tikru laiku, dažnai – vienos savaitės tikslumu. Tik skiriant pakankamai laiko galima tinkamai visa tai išstudijuoti ir pasiekti gerų rezultatų. Kiekvienas parazitas turi savo „istoriją“, t. y. tam tikrą vystymosi ciklą, kuris vyksta tik tam tikra kryptimi, ir jam perprasti reikia išmanyti pagrindus.“
Žvėrių ligų protrūkiai
Per pastaruosius 40 metų Lietuvos gamtoje įvyko du didžiuliai infekcinių ligų protrūkiai. „Pirmasis buvo snukio ir nagų ligos protrūkis, kurį prisimenu kaip moksleivis. Liga palietė visus kanopinius žvėris, todėl pareikalavo labai daug gyvulių ir žvėrių aukų. Tada buvo paskersta labai daug gyvulių ne tik Lietuvoje. Nors praėjus keleriems metams didelėmis pastangomis ir patiriant didžiulių ekonominių nuostolių ligos plitimas buvo sustabdytas, žvėrių populiacija pasekmes jautė dar ilgai“, – pasakoja M. Šarkūnas.
Šiuo metu išgyvename antrąjį gana didelį – afrikinio kiaulių maro (AKM) – protrūkį. Mastu šis neprilygsta ankstesniam snukio ir nagų ligos protrūkiui, nes užsikrečia tik šernai, tačiau vakcinacijos galimybės nebuvimas apsunkino ir prailgino jo valdymą.
„Per abiejų infekcinių ligų protrūkius be žmonių veiklos vienas kertinių veiksnių, lemiančių ligos plitimą, buvo žvėrių migracija ir ligai jautrios populiacijos gausa. Atsižvelgdamas į tokią sampratą, laikau prioritetu mažinti žvėrių judėjimą. Manau, kad tai pasiekti galima nuosaikiau organizuojant varymines medžiokles, kai triukšmingi varymai pakeičiami tyliais. Taip pat, mano manymu, svarbus ir šernų viliojimas, kuris tarsi leidžia žvėrims prisirišti prie vietovių, laikytis arčiau jaukinimo vietų. Na, ir dar vienas svarbus veiksnys – tai šernų populiacijos mažinimas tinkamai ją valdant. Visų šių veiksmų Lietuvoje buvo imtasi, bet, kalbant apie labai svarbų žvėrių populiacijos reguliavimą, medžiotojai ir vėl susiduria su gana negatyviu visuomenės požiūriu į medžioklę“, – teigia profesorius.
Visuomenės požiūris į medžioklę
Tikriausiai visi medžiotojai sutiks, kad per pastaruosius 15 metų tenka justi stiprėjančią negatyvią visuomenės nuomonę apie medžioklę. Dažniausiai tai tapatinama su nereikalingu nekaltų žvėrelių galabijimu, adrenalino ištroškusių medžiotojų pomėgių tenkinimu ar mėsos troškimu ir panašiais neigiamais reiškiniais. „Manau, kad tokių reiškinių medžioklėje pasitaiko, tačiau taip pat manau, kad toks požiūris po truputį darosi pasenęs. Juk šiais laikais niekas jau nebemedžioja lapių, usūrinių šunų, kiaunių ar ondatrų dėl kailio. Dažnai vengiama medžioti veislines stirnų, elnių ir briedžių pateles, taip pat – jaunus patinus. Kartu su į priekį einančiu gyvenimu ir medžioklė darosi šiuolaikiškesnė“, – mano Mindaugas.
Vis dėlto visuomenės nuomonė apie medžioklę vis dar dažnai klaidinga. Pastarąjį dešimtmetį spaudoje pasirodė ne vienas straipsnis, menkinantis medžioklę, siejantis ją su alkio malšinimu ar pramogos troškimu. „Džiaugiuosi, kad visuomenė susirūpinusi laukinių žvėrelių likimu. Tačiau, mano manymu, visuomenė išaukština vien tik laukinius gyvūnus, bet niekada nesusimąsto apie produkcijos gyvulius, tarsi jie turėtų vienintelę prigimtinę teisę – užaugti ir būti paskersti. Mane kaip veterinarą toks ekscentriškas požiūris liūdina. Manau, kad visi gyvūnai yra lygūs. Visi nusipelnė ir nori gyventi, daugintis, todėl čia negali būti jokio skirstymo, – teigia M. Šarkūnas. – Manau, kad visuomenė tinkamai neįvertina medžioklės reikšmės. Kartą, skaitydamas antimedžioklinio straipsnio komentarus, radau gana taiklų vieno medžiotojo komentarą: „Jei tik nustotume medžioti, labai greitai maldautumėte, kad sugrįžtume“. Puikus to pavyzdys – kai kuriose Europos šalyse išplitę invaziniai meškėnai, kurie be didelio vargo lenda į namus per atvirus langus, lipa į medžius ir suėda paukščių kiaušinius. Manau, kad netrukus susidursime su panašiais iššūkiais ir mes. Bet tai tik nauji iššūkiai. Miškų ir žemės ūkis susiduria su įvairiais iššūkiais jau daugybę dešimtmečių.“
Daugelyje Lietuvos vietovių pastaraisiais dešimtmečiais gyvūnų populiacijos gausėjo dėl gyvūnų globos ir jų veisimo, reguliuojamos medžioklės, šiltėjančių žiemų ir kitų palankių veiksnių. Didėjanti jautrių individų koncentracija sudaro palankias sąlygas plisti įvairiems patogenams, tarp jų – parazitams. Tai vyksta dėl padidėjusio aplinkos užterštumo (pavyzdžiui, parazitų kiaušinėliais) ir dažnėjančio patogenų tiesioginio perdavimo tarp gyvūnų. „Vienas iš pavyzdžių – rudųjų lapių ir usūrinių šunų užsikrėtimas žmonėms pavojingais zoonotiniais kaspinuočiais Echinococcus multilocularis. Ištyrę 2003–2005 metais sumedžiotus gyvūnus nustatėme, kad 53 proc. rudųjų lapių ir 19 proc. – usūrinių šunų su savo išmatomis platino šio pavojingo kaspinuočio narelius. Reikėtų nepamiršti, kad šie gyvūnai dažnai lankosi ne tik sodybose, vienkiemiuose ar sodų bendrijose, bet ir priemiesčiuose ar miestuose ir ten žymisi teritorijas, palikdami savo išmatų. Taip šių kaspinuočių kiaušinėliais užteršiama žmonių aplinka, kyla pavojus užsikrėsti. Mūsų manymu, toks gausus lapių užsikrėtimas galėjo būti tiesiogiai susijęs su tuo metu išgausėjusia šių gyvūnų populiacija. Populiacijai sumažėjus, 2020 metais lapių užsikrėtimas buvo sumažėjęs iki 31 procento“, – aiškina M. Šarkūnas.
Akivaizdi ir kanopinių gyvūnų daroma žala miškams ir pasėliams, kuri taip pat didėja gausėjant elninių gyvūnų populiacijoms. Vien tik pastaraisiais metais Žemės ūkio ministerija išmokėjo kelis šimtus tūkstančių eurų kompensacijų dėl elninių gyvūnų miškų jaunuolynams padarytos žalos. Ūkininkų nusiskundimai dėl kanopinių gyvūnų pasėliams daromos žalos įvairiose Lietuvos vietovėse nė kiek ne mažesni. Tiesa, daugeliu atvejų tokių žalų kompensavimas dažnai gula ant medžiotojų pečių. „Tad akivaizdu, kad tinkamas laukinių gyvūnų populiacijos valdymas yra būtinas dėl daugelio priežasčių. O pačią medžioklę būčiau linkęs vadinti ne tik pramoga, bet ir rimtu iššūkiu, – priduria Mindaugas ir tęsia: – 1996–1999 metais, studijuojant Danijoje, teko susidurti su gana įdomiu reiškiniu. Tuo metu Danija paskersdavo ir eksportuodavo per 20 mln. kiaulių per metus, kas sudarė labai didelę Danijos žemės ūkio eksporto dalį. Bet kaimyninėse šalyse kilo klasikinio kiaulių maro grėsmė, kuri taip pat grėsė ir Danijos kiaulienos eksportui. Šernų, galinčių platinti kiaulių marą, pačioje Danijoje nebuvo. Tačiau penkiems šernams kirtus Danijos sieną iš Vokietijos pusės, buvo paskelbta visuotinė įsibrovėlių medžioklė. Medžiotojai iš visos Danijos vyko į Vokietijos pasienį padėti sumedžioti minėtų šernų, o už tai jiems buvo mokamos kompensacijos. Galiausiai, praėjus kelioms dienoms, per televiziją buvo paskelbta, kad visi įsibrovėliai sumedžioti.“
Toks pavyzdys parodo, kad kai kuriose šalyse visuomenė labiau toleruoja medžioklę, o jos naudos ir žalos santykis vertinamas visiškai kitaip: „Manyčiau, kad Lietuvoje vis dar trūksta švietėjiškos informacijos plačiajai visuomenei apie gyvūnų gausos įtaką ekonominei žalai Lietuvos ūkiui, giminingų gyvūnų dauginimąsi ir jo pasekmes, ligų plitimą ir kitus veiksnius. Toks visuomenės švietimas padėtų suformuoti objektyvią nuomonę apie gyvūnų populiacijos valdymą ir jo svarbą Lietuvoje.“
Medžioklė – ne visiems
„Vis prisimenu vieno užkietėjusio, tada medžioti pradėjusio žvejo įspūdžius iš medžioklės, kuris medžioklę įvertino kaip tikrą ir labai dinamišką sportą. Iš tiesų taip ir yra, pritariu tokiam vertinimui. Medžioklę laikau gana sportišku užsiėmimu, bet tai nėra vien tik judėjimas ir šūvis. Medžioklė susideda iš daugybės veiklų: tai gyvūnų šėrimas žiemą, jų viliojimas, pasėlių apsauga, žvėrių apskaita, brakonierių gaudymas, įvairių priemonių gamyba ir jų priežiūra, kita įvairi ūkinė veikla. Be to, man visada patikdavo žvėrių pėdsakų paieška prieš medžioklę – tai padėdavo susekti žvėrį ir, žinoma, padidindavo galimybę jį sumedžioti. Kartais per talkas tenka iš miško pakelių išrinkti šiukšles, senas padangas ar statybines atliekas, paliktas „miško lankytojų“. Visos šios veiklos reikalauja daug laiko, pastangų ir lėšų, todėl su laiku medžioklė tampa pasišventusiųjų arba pasiturinčiųjų užsiėmimu. Intensyvėjant bei keičiantis gyvenimo ir darbo tempui, po truputį mažėja ir gamtai skiriamo laiko. Todėl manyčiau, kad šiais laikais medžioklė, nors ir gali būti prieinama daugeliui, nėra skirta visiems.
Su žmona Vita auginame du mažamečius berniukus, kurie tarsi turėtų perimti medžioklės estafetę iš tėčio – taip, kaip aš pasielgiau prieš daugiau nei 30 metų. Tiesa, kad medžioklė niekur neišnyks. Vis dėlto po keliolikos metų gyvenimo tempas dar labiau suintensyvės, žmonės dar daugiau keliaus, dar labiau keisis ir gyvenimo būdas. Nors esu medžioklės gerbėjas, nesu tikras, ar viliosiu savo sūnus medžioklėn, kai ateis tam laikas. Manau, kad jie turės galimybę pasirinkti, kas jiems labiau patinka“, – sako medžiotojas.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
