Laputė kūmutė, lapė apgavikė – padavimuose, pasakose ir pokštuose rudauodegė apkvailina lokį, vilką ir net gudriąją varną. Tačiau realybėje lapė yra gyvūnas, kurio žmogus niekada per daug nemylėjo, visuomet bandė sumedžioti ir net išnaikinti, todėl kūmutė puikiai prisitaikė prie įvairių situacijų, kad išneštų sveiką kailį, tiksliau, juo netaptų! Ir kūmutę visai nelengva apgauti, nors pasitaiko ir viena kita neatidesnė.
Lapei niekada nebuvo jaučiamas toks priešiškumas, pyktis ir taip bijoma, kaip vilko. Lapė bijo žmogaus. Sekama ji bando medžiotojo išvengti, patyliukais pasišalindama miško pakraščiu. Tačiau taip pat lapė ramiai peliauja kelkraštyje, nepakeldama galvos, nes iš patirties žino, kad važiuojantis automobilis nieko nepadarys. O jeigu sustos? Tada kūmutė neš kudašių, ypač jeigu kartą švinas jau yra prašvilpęs panosėje.
Lapės gudrybės
Lapė miške seka medžiotoją, žiūri, kur jis praėjęs. Taigi negalima eiti arti paukščių lizdų, kuriuos paskui kūmutė suras ir iššniukštinės. Taip pat ji ramiai bėga automobilio vėžėmis, bet šoka į griovį vos suuodusi žmogų. Lapę galima lengvai privilioti mėgdžiojant pelę arba sužeistą paukštį, bet vos ji supranta, kad žmogus bando ją apmauti, tik švysteli uodegos galas ir niekada gyvenime nebepavyks šios klastūnės prisivilioti.
Lapę lengviausia apgauti, kai ji keliauja savais reikalais ir yra šiek tiek susimąsčiusi, tačiau mažiausias vėjo gūsis jos kryptimi, menkiausias judesys, ir viskas – kūmutės nebėra. Lapė apvaikšto savo teritoriją, kurios skersmuo yra 6–10 kilometrų. Ją galima nejučia sutikti ant kelio ar tako. Pamačius lapę pirmam, reikia pasislėpti arba likti visiškai nejudriam, ir klastūnė pati prieis.
Reguliariai ėdžias apvaikštanti lapė žino, kad ją iš bokštelio stebi medžiotojas. Taigi geriau pasidaryti slėptuvę taip, kad lapė galėtų prieiti medžiotojo pėdsakams nekertant jos kelio. Jeigu vėjas bus tinkamas, kūmutė pati praeis pro medžiotoją. Tada lapę galima apgauti.
Apie lapės apsukrumą žino ir senas protingas šernas, kuris prie ėdžių eis tik jeigu ten apsilankė lapė. Yra medžiotojų, kurie lapių prie ėdžių nešauna, jeigu laukia šernų. Tačiau yra medžiotojų, kurie panaudoja dirbtinį lapės šlapimą, kad užmaskuotų savo pėdsakus ir taptų nematomi kitų gyvūnų juslėms, nes lapė miške yra tarsi saugumo garantija.
Lapė kenkėja
Nors lapė priklauso šuninių šeimai, jos elgesys ir charakteris labiau primena katę. Ji valandomis ilgai ir kantriai peliauja, klausosi, uostinėja ir tada atlieka savo firminį šuolį, pusiausvyrai išlaikyti naudodama uodegą. Visai kaip katė!
Lapė yra baisi nenaudėlė. Ji suseka stirną, kuri kokiame tylesniame kampelyje paslėpusi stirniuką, pamato, kur mažylis paslėptas, o paskui gardžiuojasi jauna mėsyte. Taip pat ji patikrina paukščių lizdus, pabando patekti į tvartą. Maža to, jeigu visai nesiseka, lapė platina mirtiną pasiutligę, kuri dabar iš esmės yra beveik pašalinta problema. Tačiau niežai lapei nepraeina.
Yra valstybių, kuriose medžiotojas moka baudą už tai, kad nenušauna lapės, laukdamas kito žvėries. Vis dėlto mūsų krašte lapes daugelis medžioja tik tada, kai nėra jokių kitų žvėrių. Lapės kailis tapo nevertingas, jos mėsa nenaudojama, o šoviniai juk brangūs, paskui reikia valyti šautuvą. Toks požiūris yra nevertas medžiotojo, nes lapė yra vertingas ir klastingas laimikis.
Lapę medžioti yra labai įdomu, nes neužtenka vien noro sumedžioti. Reikia gerai žinoti lapės užgaidas ir įpročius. Anksčiau lapės būdavo medžiojamos dėl vertingo ir gražaus kailio, bet dabar daugiausia medžiojama siekiant sumažinti jos kaip kenkėjos dauginimąsi.
Jeigu lapių per daug, jos padaro didžiulių nuostolių. Kalbama ne tik apie išneštas vištas. Jokiu būdu negalima pamiršti, kad lapė yra plėšrūnas. Ji ne tik kelia grėsmę naminiams paukščiams, bet tyko ir kačių. Ji namų numylėtinę mielai sumedžios, jeigu tik ši kirs kelią ir kūmutė bus pakankamai išalkusi.
Lapės įpročiai
Lapė yra sumani medžiotoja, kuri puikiai jaučiasi ne tik miškuose ir pievose, bet prireikus ir apgyventose vietose netoli žmonių. Net jos kailis, kuris gerai atrodo vilkimas damų, gamtos sukurtas taip, kad kūmutė būtų kuo nepastebimesnė. Regis, jos rudai raudonas kailis turėtų spindėti iš tolo, bet taip nėra, nes lapė puikiai susilieja su aplinka. Net gulėdama saulutėje snieguotame lauke ji greičiau primins akmenį, ir tik akylesnis medžiotojas supras, kas tai iš tiesų yra.
Lapė labai gerai žino savo teritoriją. Sudrumsta ji neš kudašių, nubėgs kokius 500 metrų, įsitikins, kad pavojus nebegresia, ir eis toliau savo kasdieniais keliais. Jeigu ir šį kartą lapės ramybė bus sudrumsta, kūmutė vingiuos per mišką ar lauką, kad vėl būtų saugi.
Dažniausiai lapė juda lengva ristele, tiesiai laikydama nugaros liniją – lygiagrečiai su žeme. Lapės nosis paprastai yra tarsi prilipusi prie žemės – ji uodžia ir ieško, bet kartkartėmis pakelia galvą aukštyn, kad apžiūrėtų kokį objektą. Vietose, kur pasitaiko kas nors įdomaus, lapė sulėtins žingsnį ir tipens mažesniais žingsneliais. Žingsniuoja lapė retai.
Lapės palikti pėdsakai yra labai panašūs į šuns. Tačiau lapės žingsnis yra tiesus, tvarkingas, kartais ji meta kilpas, sudarydama įspūdį, kad dingo. Šuns žingsnis niekada nebus toks švarus ir nepriekaištingas kaip lapės. Būdama atsargi, lapė eina įdubomis, grioviais, prisidengdama krūmais ir mišku, dažnai sustoja ir įvertina aplinką.
Patyręs medžiotojas gali atskirti jaunos laputės pėdsakus nuo senos lapės. Jauna lapė bus neužtikrinta, nedrąsi, ji nejudės tikslingai. Giliame sniege geriausiai matoma, kad jaunos lapės žingsnio plotis yra trumpesnis nei senos.
Lapė nemeta kilpų ir yra atsainiausia per rują arba eidama kokio konkretaus tikslo link, bet niekada, kai būna pavargusi ar paėdusi. Paprastai medžiotojo rasti lapės pėdsakai yra sunkiai atsekami, nes lapė vaikšto pirmyn ir atgal, kerta savo pėdsakus ir vėl grįžta.
Medžioja visomis juslėmis
Medžiodama rudauodegė naudoja visą juslių komplektą – klausą, regą ir uoslę. Lapė girdi labai gerai, ji išgirs tolumoje kranksinčią varną ir cypiančią pelę. Kūmutė ne tik puikiai atpažįsta garso šaltinį, bet ir supranta, kokiu atstumu jis sklinda. Apsukruolei medžiotojo juslėmis pavyksta sugauti giliai į sniegą įsiraususią pelę, jos visai nematydama, tik prisimindama, kad prieš akimirką čia pasigirdo cyptelėjimas.
Lapės rega ir regimoji atmintis yra puiki, tačiau dažniau jomis naudojasi, kad geriau pastebėtų judėjimą, todėl plėšrūnei visiškai nesunku įžiūrėti kokį paukštį ir prie jo prisėlinti.
Medžiotojas, norintis apgauti apsukriąją rudauodegę, turėtų gerai žinoti jos norus ir užgaidas. Pasitaiko ir taip, kad laputė gražią žiemos dieną taip pasineria į peliavimą, kad visai nepastebi tykančio medžiotojo. Lapę galima sumedžioti įvairiai – vėliavėlėmis, tykant prie ėdalo, sėlinant, su šunimis olose, švilpyne mėgdžiojant pelės cypsėjimą ar sužeisto paukščio arba zuikio riksmą. Yra ir kitų, sumanesnių medžioklės būdų, vertų pačios rudauodegės apsukrumo.
Portretas
Rudoji lapė – didžiausia lapių genties rūšis.
Kūnas lieknas, kojos proporcingai trumpos.
Lapių skaičių skatina pelinių graužikų dauginimasis.
Ekologiškai plastiškas gyvūnas.
Gyvena miškuose, kultūriniuose kraštuose, taip pat apgyvendintose vietose.
Ėda pelinius graužikus, zuikius, stirniukus, šerniukus, paukščius ir vabzdžius.
Aktyvi ištisus metus.
Daugiausia gyvena šeimomis.
Kasmet valo savo olą – pagal tai lapės olą galima atskirti nuo usūrinio šuns ar barsuko olos.
Per rują patelės trumpais lojimais kviečia patinus.
Tarp patinų vyksta rujos kovos.
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė iki 2022 m. pabaiga!
