Tekstas ir nuotraukos: Linas Valentinas, smulkusis žemės ir miško savininkas
Tai ko gi nori žemės ir miško savininkai? Čia jau už visus kalbėti negaliu, neįgaliotas, bet galiu aiškiai pasakyti, ko noriu aš. Aš noriu lygių teisių su asocijuotais medžiotojais, medžiojančiais medžioklės plotų vienete, į kurį patenka mano nuosavybė. Noriu medžioti nei geriau, nei blogiau už juos. Noriu teisingai dalytis limituojamais žvėrimis. Noriu, kad nelimituojami žvėrys būtų nelimituojami visiems vienodai. Daug noriu? Nei daug, nei mažai… Noriu vienodų teisių! Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. Kaip tą padaryti? Kaip suvienodinti mūsų teises? Turbūt daug pasiūlymų yra… Išklausykit ir mano, kaimo diedo, receptą.
Žingsnis pirmas: braukiam Medžioklės įstatymo 10 straipsnio „Leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimas“ 3 dalį: Leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui (pabraukta mano).
Ir tai galėtų būti pradžia, atverianti kelią sulyginti mūsų teises. Žemės ir miško savininkas ir asociacijai priklausantis medžiotojas tampa lygūs, tai yra lygiagrečiai gauna leidimą ir medžioja tame medžioklės plotų vienete. Vienodai, pagal asociacijai priklausančių narių santykį, dalijasi leidimą medžioti limituojamus žvėris, vienodai medžioja nelimituojamus, vienodai dalijasi visas kylančias pareigas ir atsirandančias prievoles. Pagal asociacijai priklausančių ir nuosavoje žemėje ar miške medžiojančių medžiotojų santykį. Paprasta, aišku, teisinga.
Panaikinus Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, atsirastų galimybė atitinkamai keisti ir Medžioklės įstatymo 13 straipsnį, ir daryti kitus smulkesnius pakeitimus. Bet pagrindinė mintis gana paprasta ir aiški. Ir nereikėtų jokių rekomendacijų dėl tipinių sutarčių tarp asociacijos ir žemės ar miško savininkų. Bet kokiems iškilusiems klausimams spręsti medžiotojų klubas ir žemės ar miško savininkai, gavę leidimą naudoti medžiojamuosius išteklius, rastų abiem pusėms naudingą, sutartą sprendimą. Arba nerastų ir kreiptųsi į kontroliuojančią valstybinę įstaigą, bet derybose dalyvautų bent jau sąžiningais pagrindais, vienodomis teisėmis. Kompromisų bet kokiais klausimais turbūt tektų daryti abiem pusėms, bet bent jau status quo būtų vienodas.
Dabar apie „žvėris – valstybės“. Tema kita, bet labai jau susijusi su mano plėtojama. Tai kiekgi kainuoja elnias, briedis, šernas ar zuikis medžiotojui? Ir čia prasideda išvedžiojimai: hektarai dalijami iš boniteto koeficiento, bla bla bla… Daug visko – nėra vieno. Nėra skaičiaus! Nėra pagrindinio atsakymo – konkrečios kainos. Juk kai tamsta nueini į turgų ar parduotuvę, klausi pieno litro kainos ir gauni atsakymą: tiek ir tiek eurų, o ne pardavėjo pusvalandinį aiškinimą apie ganyklos hektarų aukštį virš jūros lygio, padaugintą iš vidutinio to rajono karvių primilžio riebumo…
Neįdomus jums tas santykis. Tamsta klausi kainos pinigine išraiška, gauni konkretų atsakymą ir tada priimi sprendimą: nori pirkti ar ne. Tai kodėl neatskirti sąvokų ir medžioklės ūkyje? Taip taip, medžioklės ūkyje. Jūs gi patys tik ką šaukėte, kad žvėris – valstybės. Tuomet ir nemedžiojantis valstybės pilietis turi turėti naudos iš šalies medžioklės ūkio, o ne vien medžiotojų klubo atstovas ar medžiojantis žemės ar miško savininkas. Naudos, kuri pasireikštų mūsų mokesčiais už sumedžiotus konkrečius žvėris. Norit skaidrumo medžioklėje? Pradėkim nuo mokesčių skaidrumo. Bet kuris Lietuvos pilietis, pagūglinęs internete, turi rasti konkretų atsakymą: licencija briedžiui, elniui, stirnai, šernui ir t. t. tam tikro rajono savivaldybėje kainuoja x eurų.
Dabar gi vien graudūs verkšlenimai: kiek mokesčių klubui sumokėta, kiek šautuvai ir amunicija kainavo, kiek kukurūzų išpilta ar šnapso ir benzino pro šoną prapilta. Bet tai – tik medžiotojo išlaidos, susijusios su jo medžiokle, ir nieko bendro su žvėries kaina neturi. Statistiniam Lietuvos piliečiui tai neįdomu. Jam įdomu, kiek konkrečiai kainuoja, pavyzdžiui, briedis.
Ir ne tik briedis. Mano nuomone, konkreti piniginė išraiška turi būti nustatyta visiems medžiojamiesiems gyvūnams: ir lapei, ir ančiai. Nuo 0 iki maksimalios vertės. Priklausomai nuo medžiojamojo gyvūno gausumo toje savivaldybėje, jo daromos žalos kitoms ūkio šakoms, savivaldybės atstumo nuo didžiųjų miestų (nes ten medžiotojų sankaupa didžiausia) ir kitų galimų priežasčių. Bet kaina turi būti išreikšta tik skaičiumi, o ne jokia ten mistine formule.
Baigei medžioklę, surašei laimikį į medžioklės lapą, susimokėjai už sumedžiotus gyvūnus. Sumedžiojai ir neįrašei laimikio – tamsta esi vagis! Ne veltui senoji žodžio „brakonierius“ reikšmė – „miško vagis“.
Ką tai duotų? Atsirastų aiškumas. Nemedžiojančiam Lietuvos piliečiui ir kiekvienam medžiotojui. Nes net ir 20 kartų padidinus mokestį už dabartinį leidimą naudoti medžiojamuosius išteklius, briedžio kaina nepaaiškėja. O kai kaina paaiškėtų, žiūrėk, ne kiekvienas ir norėtų tą briedį ar antį šauti. O ir mokesčių, manau, Lietuvos valstybė už savo turtą gautų daugiau. Galutinis rezultatas – atsirastų tas skaidrumas.
Valstybė gautų savo pinigus už sumedžiotus gyvūnus ir medžioklės teisę valstybinėje žemėje ir miškuose, nemedžiojantys žemės ar miško savininkai galėtų teikti prašymus savivaldybėms gauti medžiotojų sumokėto medžioklės teisės mokesčio dalį, atitinkančią turimų hektarų skaičių. Atskirkime mokesčius už medžiojamuosius gyvūnus ir už medžioklės teisę. Tai visai skirtingi dalykai.
Medžioklės teisė – ne teisė medžioti. Teisė medžioti suteikiama ir medžiotojo bilietas išduodamas Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams ir asmenims be pilietybės, atitinkantiems šiuos reikalavimus: 1) sulaukusiems 18 metų; 2) baigusiems medžiotojų mokymo kursus ir atlikusiems 1 metų stažuotę pagal Aplinkos ministerijos nustatytą programą, išskyrus aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentus, kuriems pagal jų mokymo programas buvo dėstomi medžioklės pagrindų kursai; 3) išlaikiusiems medžioklės egzaminą pagal Aplinkos ministerijos nustatytą tvarką ir programą. O medžioklės teisės dabar galiojančiame Medžioklės įstatyme ne tik apibrėžimo, bet net ir sąvokos nėra. O turėtų atsirasti.
Hipotetinis pavyzdėlis: Dobilas Kopūstaitis, medžiotojas, ūkininkas, turintis 15 ha nuosavos žemės, iš kaimynų, draugų, giminaičių nuomoja dar 100 ha ūkio paskirties žemės. Ją dirba, kasmet deklaruoja dirbamą žemę Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos. Reiškia, atitinkamai norėtų ją ir „saugoti nuo šernų“. Ėėė… ne! „Saugoti“, tai yra medžioti, pagal dabar galiojantį Medžioklės įstatymą jam negalima. Įstatyme numatyta tik nuosava žemė. Teisinga? Mano manymu, ne.
Dar vienas aspektas. Ne į temą, bet susijęs. Šiandien dažniausiai ne savo žemę ūkininkas dirba panaudos teise, tai yra realiai moka nuompinigius tikrajam žemės savininkui, tik valstybė negauna savo mokesčių dalies. Atsiradus sąvokai „medžioklės teisė“ valstybė laimėtų dar kartą – atsirastų poreikis neslėpti nuomos (o ne panaudos) fakto. Arba žemės ar miško savininkas, nuomodamas sklypą, nuomos sutartyje pasiliktų medžioklės teisę sau. Nesiplėsiu, protingas ir taip supras: padidėtų žemės rinkos vertė, suaktyvėtų nekilnojamojo turto rinka. Laimėtų visi.
Kas turėtų kontroliuoti medžioklės teisę? Turbūt rajono Aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnai. Jie – valstybinės įstaigos darbuotojai su nustatytomis piliečių priėmimo valandomis, nustatytais terminais, per kiek laiko turi pateikti atsakymus į užklausas, ir, pagaliau, vengiantys viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto. Jie – nesuinteresuotoji pusė. Į juos turėtų kreiptis žemės ar miško savininkas, pateikdamas savo nuosavybę ir nuomojamą turtą patvirtinančius dokumentus.
Dar paprasčiau, jei Aplinkos apsaugos departamentas sudarytų sutartį su Nacionaline mokėjimo agentūra dėl dalijimosi informacija. Kadangi su pastarąja susiduriu kasmet teikdamas paraišką, galiu paliudyti, kad ji dirba tikrai puikiai ir elektroninė paraiška yra gana informatyvi: matosi visi pareiškėjo sklypai, tikslūs žemėlapiai, kokiu pagrindu dirbama žemė (nuosavybė, panauda, nuoma) ir t. t. Pareigūnui, gavusiam, tarkim, Dobilo Kopūstaičio prašymą išduoti leidimą medžioti Šerno kumpio medžioklės plotų vienete, tetruktų kelias dienas patikrinti duomenis ir išduoti metinį leidimą. Kodėl metinį? Nes duomenys Agentūroje kasmet atnaujinami ir gali keistis. Tas pats ir su medžioklės kontrole.
Aš, žemės ir miško savininkas, noriu, kad tiek mano, tiek medžiotojų klubo teises ir pareigas vienodai reguliuotų valstybė ir jos oficialus atstovas, o ne sovietiniais laikais atsiradęs medžiotojų būrelis.
Tai štai kodėl aš nemedžioju savo žemėj. Nes galiojantys įstatymai niekaip neužtikrina ir negina mano teisių. Todėl aš ir nesikreipiu į mano nuosavybėje medžiojančius kitus žmones, nes labai nenoriu likti durniaus vietoje ir po 30 metų atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę matyti tų komunistuojančių žmonių pašaipias išraiškas.
Lietuvos piliečių teises reikia sulyginti! Visa kita rinka išlygins.
Iš archyvo. Pokalbiai apie medžioklę #9. Trofėjų apžiūros ir medžiotojų sekimas
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
