Tekstas: Linas Valentinas, smulkus žemės ir miško savininkas
Rinkimai Lietuvoje nugriaudėjo, nudundėjo. Ir štai vėl girdžiu nepatenkintų žemės ir miškų savininkų balsus. Ko vėl jiems trūksta? Kuo dar jie nepatenkinti? Juk yra Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, aiškiai nurodanti: turi 15 ha ir daugiau žemės ar miško, gali medžioti savo nuosavybėje. Arba įstoti į tą medžiotojų klubą, kurio nuomojamame medžioklės ploto vienete yra tavo žemė. Neturi – negali. Atrodo, viskas paprasta ir aišku.
Paprasta ir aišku, jei tamsta nesusidūrei su problema gyvai, asmeniškai. O jei kartais nutarsi, kad jau nori medžioti savo nuosavam miške ar lauke… Tai kažin, kaip ten išeis. Siūlau pasiaiškinti kartu.
13 straipsnis. Žemės sklypų savininkų teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose
1. Privačios žemės sklypo savininkas, turintis medžiotojo bilietą ir konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta, tais atvejais, kai šio medžioklės plotų vieneto naudotojas yra asmenis vienijanti asociacija, turi teisę tapti šios asociacijos nariu, prisiimdamas visas asociacijos įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas (asociacija) priima sprendimą dėl šio savininko priėmimo į asociacijos narius per 30 dienų nuo jo prašymo pateikimo dienos. Jeigu medžioklės plotų naudotojas (asociacija) raštu atsisako šioje dalyje nurodytą privačios žemės sklypo savininką priimti į savo narius arba kai medžioklės plotų naudotojas nėra asociacija, šis savininkas, šiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau kaip 15 ha miško ar žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriame medžioklė neuždrausta, turi teisę proporcingai nuosavybės teise valdomo žemės sklypo plotui naudoti jame medžiojamųjų gyvūnų išteklius (medžioti) sudaręs sutartį su medžioklės plotų naudotoju dėl šiam privačios žemės sklypo savininkui skiriamų sumedžioti gyvūnų skaičiaus nustatymo tvarkos, dėl tiesioginių ir proporcingų medžioklės plotų naudotojo išlaidų, susijusių su medžiojamosios gyvūnijos apsauga, medžioklės plotų priežiūra ir medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimu, kompensavimo tvarkos, dėl medžioklės dokumentų išdavimo šiam privačios žemės sklypo savininkui ir jų grąžinimo, dėl kitų medžioklės organizavimo tvarkos reikalavimų vykdymo. Rekomendacijas dėl tipinių šioje dalyje nurodytos sutarties sąlygų nustato aplinkos ministras. Medžioklės plotų naudotojas per 30 dienų nuo privačios žemės sklypo savininko prašymo gavimo dienos privalo parengti šioje dalyje numatytos sutarties projektą ir pasiūlymą ją sudaryti pateikti šiam privačios žemės sklypo savininkui. Tais atvejais, kai privačios žemės sklypo savininkas, pateikus medžioklės plotų naudotojo (asociacijos) įgalioto organo sprendimą priimti jį į šios asociacijos narius, atsisako arba nevykdo sąlygų tapti medžioklės plotų naudotojo (asociacijos) nariu, šios dalies nuostatos dėl teisės sudaryti sutartį su medžioklės plotų naudotoju dėl medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo (medžiojimo) netaikomos. (Straipsnio dalies pakeitimai: Nr. XIII-1471, 2018-09-11, paskelbta TAR 2018-09-19, i. k. 2018-14699)
Gražiai surašyta. Sakyčiau, genialiai. Kodėl genialiai? Paaiškinsiu vėliau. Bet pradėkim tai nagrinėti nuo pabaigos. Nuo aplinkos ministro nustatytų tipinių sutarčių sąlygų. Prie įstatymo 13 straipsnio grįšim vėliau.
Su šiuo įsakymu galima susipažinti čia!
Taigi… Briedį miške dalinsimės. Įsakymo 4.1 papunktis, žemės ar miško savininkui tenkantis galimas sumedžioti limituojamų žvėrių skaičius „nustatomas privataus žemės sklypo ploto ir medžioklės plotų vieneto, į kurį patenka privatus žemės sklypas, ploto santykį (toliau – plotų santykis) padauginus iš medžioklės plotų naudotojui nustatyto kasmetinio medžiojamų gyvūnų limito atskiroms medžiojamųjų gyvūnų rūšims vidurkio, apskaičiuoto per sutarties šalių sutartą laikotarpį, tačiau ne trumpesnį kaip paskutiniai trys medžioklės sezonai“.
Ir man iškart neaišku, o kodėl tas skaičius nustatomas pagal plotų santykį? Būtų aišku, jei dalis medžioklės vieneto ploto nuosavybės teise priklausytų man, o kita dalis nuosavybės teise priklausytų to medžiotojų klubo nariams. Bet jie juk nėra to ploto savininkai. Tai kodėl jie gali naudoti medžioklei visą medžioklės ploto vienetą, įskaitant ir mano nuosavybę, o aš – tik savo nuosavybėje esantį? Ar tai teisinga? O ir šiaip, medžioju nuo 1991 metų, daugelyje vietų teko pamedžioti, bet niekur neteko girdėti, kad medžioklėje sumedžiotus žvėris dalintųsi pagal atsivežto šnapso kiekį, pagal šautuvo ilgį ar batų išmierą. Visur ir visada laimikiu dalinamasi pagal medžioklėje ar klubo veikloje dalyvavusių medžiotojų skaičių. O čia kas per stebuklinga formulė: sovietmečio palikimą padalinam iš žemės ar miško savininko hektarų ir gaunam tą stebuklingą santykį?
Nesistebiu tokiomis genialiomis formulėmis. Turbūt čia mūsų tautos genialus ir išskirtinis bruožas. Juk ir už dabar galiojančią medžioklės teisę ir sumedžiotus žvėris mokestis valstybei apskaičiuojamas pagal mistinį bonitetą. Gerai dar, kad ne pagal to rajono vidutinį karvių pieno riebumą arba vandens telkinių skaičių. Juk gyvūnai ne tik maitinasi, bet ir vandenį geria. Galėjo ir taip sugalvoti… Nors ne. Valstybinių miškų urėdijos organizuojamose komercinėse medžioklėse kažkodėl mokama atskirai už kiekvieną sumedžiotą žvėrį, o ne jokį ten bonitetą. Kaip juos, „komercinius“, vertinu? Atsilikėliai be fantazijos! Jokios normalios formulės sugalvoti nesugebėjo (ironizuoju). Bet apie tai vėliau.
Na, velniai nematė to santykio. Tarkim, sutartis su medžiotojų klubu sudaryta. Tiek to, aš medžiosiu savo žemėje, jūs – ir ne savo, ir mano. Aišku, matysiu aš briedį kaip savo ausis… Bet negaila… Žiūrim toliau! Dabar nelimituojamus dalinsimės pagal 4.5 papunktį. Šitas mano „mylimiausias“: nelimituojamų „skaičius pagal atskiras gyvūnų rūšis, kurį privačios žemės savininkas turi teisę sumedžioti per sutarties šalių sutartą laikotarpį, tačiau ne trumpesnį kaip vienas medžioklės sezonas, nustatomas plotų santykį padauginus iš medžioklės plotų vienete sumedžiotų medžiojamųjų gyvūnų vidurkio pagal atskiras gyvūnų rūšis per sutarties šalių sutartą laikotarpį, tačiau ne trumpesnį kaip paskutiniai trys medžioklės sezonai“. Aišku? Aišku! Paprasta gi formulė…
Keli hipotetiniai pavyzdėliai (kartoju: hipotetiniai…):
Šernai! Ot, čia tai bus medžioklė… Kaip velniai mano užsėtas avižas su žirniais mindo. Statausi bokštelį, žiūriu į tipinę sutartį. O ten… nieko. Na, ne nieko, o beveik nieko. Jie, pasirodo, per trejus metus tik tris šernus sumedžiojo. Įtariu, kodėl jie tiek mažai „deklaravo“. Gyvas pavyzdys: kuriais metais prieš Kalėdas savo klubo varyminėje medžioklėje sumedžiojau du šiųmetukus. Na, ir pasisekė! Vienam varyme, vienu šūviu. Įvykis! Įspūdžiai, sveikinimai, pasakojimai, kaip buvo… Draugiškai pasidalinom, į šaldiklį porcijom sukrovėm. Po kelių dienų medžioklės vadovo skambutis: pasirodo, vienas AKM sirgo, kitas – ne. (Kaip taip būti gali!?) Veterinoriai atvažiavo, abu išsivežė. Apsilaižėm, seiles nurijom… O kažkuris klubas aštuonis per medžioklę sumedžiojo, tai dėl vieno „kalto“ veterinoriai visus aštuonis „areštavo“. Girdėjau ne vieną panašų atvejį ir ne dešimt. Ir jūs girdėjot? Tai gal šitas medžiotojų klubas šernus taupo? Na, nerodo sumedžiotų skaičiaus… Ne, netikrintų „neėda“! Nelegaliai, tik nuo trichineliozės pasitikrina. Čia nesigilinsim, kas kaltesni dėl padėties: medžiotojai ar veterinoriai. Yra kaip yra… Juolab statistika teigia, kad „šernai gyja“…
Dabar apie mano medžioklę savo žemėje. Taigi… Tris šernus dalinu iš trejų metų, gautą šerną dar dalinu iš to stebuklingo hektarų santykio ir gaunu… Ir visai nesvarbu, kiek hektarų mano, kiek – klubo. Trumpai tariant, š… gaunu! Tik pasidaro aišku, kad dalink kaip nori, o aš šerno, mano pasėlius mindančio, nei šiemet, nei kitąmet ir dar nesvarbu kiek metų medžioti negalėsiu. Pasėlius saugoti galiu, o nelimituojamo šerno medžioti – ne. Tai koks tada jis nelimituojamas? Žiūriu pro langą, matau, kaip į mano sukaltą bokštelį prie mano žirnių ar avižų lipa vietinio klubo medžiotojas… „Geras žmogus, špyga taukuota“, – kaip sakė čigonas, Tado Blindos draugelis. Mano pasėlius „saugos“ gal net geriau už mane. Taip, suprantu, šernų padarytą žalą man irgi, vargu, ar klubas kompensuos. Juk pats sutartį pasirašiau…
O gal lapę? Kiek gali mano vištas iš kiemo tampyti? Žiūriu, skaičiuoju… Tas pats velnias – ir lapių jie nešaudo. Gal šovinio gaili (kailių tai niekas nesuperka), gal į medžioklės lapą įrašyti tingi… Gyvas pavyzdėlis: grįžta iš varymo linijos medžiotojas. „Ką šovei?“ – „Lapę!“ – „Pataikei?“ Pagalvoja, mirkteli vieną akį: „Ne…“ Lapė guli miške po eglute, medžioklės lapo langelis švarus… O ir kam ją rašyti, jei nušauta liko po eglaitėm gulėti. Dar atvažiuos kokie veterinoriai, duobėj neras… Kam tos problemos? Ramu ir paprasta… Ir skaičiuoti nesudėtinga, o kitos rudosios ir toliau mano vištiena smaguriauja…
Kurią dieną einu pro savo užpelkėjusią pievą, o čia, Dievulėliau, į balą, kurią prieš kelerius metus Zizania palustris specialiai laukinėms antims užsėjau, visas pulkas nutūpęs kraksi. Bėgu namo, čiumpu šautuvą, šaukiu žmonai: „Moč, kurk orkaitę, pietums laukinę antį kepsim!“ Ai, dar reikia dokumentus užpildyti… Ir dar sutartį su klubu atsiverčiu. Kiek ten jie per trejus metus nelimituojamų ančių primedžiojo? Koks ten vidurkis? Opa… Pasirodo, nė vienos. Na, ne lygis jiems ta antis, nemedžioja jie jų. Šunis ten tampytis reikia… Vienas vargas, o mėsos mažai. Tai pagal aplinkos ministro tipinę rekomendaciją, jei jie jų nemedžioja, tai ir man nepriklauso. Susinervinęs rymau prie lango, žmona mikrobangėje šildo dešreles iš Maximos. Pamedžiojau… pypt!
Zuikiai, kiaunės, bebrai, stirnos… Viskas panašiai – tas pats velnias.
Ir toliau tose rekomendacijose: bla, bla, bla… Ties kuria koja briedžiui kablelį dėti, kaip elnio ragus į kitus metus perkelti, kaip katram katrą informuoti apie medžioklę ar sumedžiojimą. Tik dar man neaišku, ką gali padaryti žemės ar miško savininkas, nustatęs, pavyzdžiui, kad sutartis pažeidinėjama? Ką? Sutartį nutraukti? Ir taip prarasti net tą simbolinę teisę išsitraukti šautuvą pamačius invazinį gyvūną (4.4 papunktis). Nes (o, stebukle!) pasirodo: privačios žemės savininkui skiriamų sumedžioti medžiojamųjų gyvūnų skaičiaus maksimali reikšmė nenustatoma. Žiūriu į veidrodį. Na, ir durnius, galvoju. Kam tokią sutartį pasirašinėti reikėjo? O kokie dar pasirinkimai buvo? Tada aišku…
Tai kaip čia išeina? 15 hektarų ir daugiau turi? Turiu! Medžioti (savo žemėj) teisę turi? Turiu! Medžioti gali? Ne, negaliu…
Tai kodėl tie nelimituojami žvėreliai žemės ar miško savininkui limituojamais pavirsta? O kodėl ne atvirkščiai? O kodėl neskaičiuojame, kiek aš nelimituojamų sumedžiojau, ir pagal tai nustatome limitus asociacijai „nelimituojamiems“? Skamba kvailai? Kvailai! O dabar galiojančios rekomendacijos kaip skamba? Kai aš, medžiotojas, nuvažiuoju medžioti į savo klubo plotus kitame rajone, galiu nelimituojamai medžioti, o savo žemėj nelimituojami limituojamais virsta? Su logika viskas gerai?
Vis negalėjau suprasti, kodėl įstatyme tas mistinis skaičius – 15 ha – atsirado? Jei šitos formulės rezultate vis tiek š… gaunasi. Ar 15 ha, ar 0,15 ha. Štai buvęs ministras Kęstutis Mažeika tvirtino, esą tai vidutinis ūkio dydis. (O man protingi vyrai tvirtino, kad ne. Kad vidutinis ūkis Lietuvoje lyg 7 hektarai. Tai kaip ten iš tikrųjų?) O pasirodo – jis, tas mistinis skaičius 15, tik mūsų (o gal ir Seimo narių) dėmesiui nukreipti skirtas. Na, kad įstatymo pakeitimas rimčiau atrodytų. Ne kiekvienas kolektyvinio sodo savininkas medžioti veršis, o tik nuo 15 ha. Solidžiau atrodo… Na, ir jei jau būtų kilę ginčų Seime, visada galima buvo padaryti nuolaidų. Iki 10 ha, iki 5 ha. Juk negaila, jei vis tiek tas pats išeis. O tipinės sutarties sudarymo rekomendacijos tik po pusmečio atsirado.
Iš tiesų tam genijui, visą šitą reikalą sugalvojusiam, paminklą pastatyti reikia. Manot, jis – ne genijus? Genijus! Tikrai tikrai! Tik iš kurios pusės pažiūrėsi. Jam juk užduotis kokia buvo pateikta? Surašyti taip, kad bet kas, perskaitęs Medžioklės įstatymo 13 straipsnį, nuoširdžiai nusistebėtų: o kuo jūs nepatenkinti? Va, juk žemės ar miško savininkai gali medžioti savo nuosavybėje. Lietuva Europoje! Valio! Lietuvos Konstitucija nepažeista!
Ir kam reikėjo tą Medžioklės įstatymą taip taisyti? Galėjote iš karto Lietuvos Konstituciją pataisyti: „asociacijų narių ir žemės / miškų savininkų teisės truputį skiriasi.“ Visiems aiškiau būtų!
Nors aš to genijaus paminklo statybai pinigų tai neduosiu. Jūs man to klerko vardą ir pavardę pasakykit. Aš į jo kiauliškas akutes pažiūrėti noriu, asmeniškai ir kitų Lietuvos medžiotojų, turinčių žemės ar miško, vardu „padėkosiu“. Gal dar paklausiu, kas konkrečiai jam tokias užduotis davė…
Tęsinys kitame numeryje.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
