Tekstas: Tomas Būdelis
Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo diskusijos apie medžioklę. Ir vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad ši esą „kruvina nomenklatūrininkų pramoga“ turi liautis, o jeigu jau tikrai reikia reguliuoti laukinių gyvūnų populiaciją, tai tuo turi užsiimti tik profesionalūs jėgeriai: urėdijų, Aplinkos apsaugos departamento ar specialiai tam sukurtos tarnybos darbuotojai.
Pastarųjų su medžioklėmis susijusių skandalų fone tokia mintis gali pasirodyti tikrai patraukli. Juk bet kurios srities profesionalas pirmiausia turi gerbti savo amatą, laikytis profesinės etikos, tarnybos statuto ir t. t. Dėl to, kaip teigia tokios idėjos šalininkai, pasibaigs konfliktai su žemių savininkais, brakonieriavimo ar medžioklės dokumentų klastojimas, niekas nesipuikuos laimikiu savo socialinių tinklų paskyrose, nesumaišys šerno su stumbru ir, kas turbūt svarbiausia, – medžioklė nebebus priemonė aukštas pareigas einantiems žmonėms susitikti neformalioje aplinkoje ir ten aptarinėti darbinių klausimų…
Ar pagerės medžioklės etika ir ar išsipildys visi ką tik paminėti visuomenės lūkesčiai vien tik atėmus teisę medžioti savanoriams medžiotojams ir juos pakeitus profesionaliais jėgeriais? Tam reikalinga atskira diskusija, tačiau prieš tai paskaičiuokime, kiek toks pakeitimas galėtų kainuoti Lietuvos biudžetui ir kiekvienam dirbančiam žmogui.
Kiek reikėtų profesionalių jėgerių
Skaičiuojama, kad kai medžiojama laisvu laiku, vienas medžiotojas gali sėkmingai prižiūrėti maždaug 100 ha teritoriją. Jei medžioklės plotą prižiūrėtų visu etatu dirbantys profesionalai, vienas žmogus, ko gero, nesunkiai galėtų susitvarkyti ir su kur kas didesne teritorija. Kokia?
Paklausiau skirtinguose VĮ Valstybinės miškų urėdijos padaliniuose dirbančių girininkų, kartu prižiūrinčių ir priskirtus medžioklės plotus, nuomonės. Pasak jų, jei prižiūrimus plotus sudaro vien tik miškai, vienas visu etatu dirbantis jėgeris gali apeiti 1500–2000 ha, jei laukai – 3000–4000 ha, todėl apibendrinus galima teigti, jog optimaliausias vieno jėgerio darbo krūvis būtų 2000 ha plotas.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra 2 158 900 ha miškų ir 2 926 751 ha žemės ūkio naudmenų. Sudėję šiuos skaičius gautume 5 085 651 ha plotą, kurį turėtų prižiūrėti profesionalūs medžiotojai. Tuomet šį skaičių padalinę iš 2000 gautume, jog Lietuvoje reikėtų turėti apie 2600 jėgerių.
Kiek kainuotų jų išlaikymas per metus
2019 m. paskutinį ketvirtį vidutinis darbo užmokestis (bruto) šalies ūkyje buvo 1346,7 euro. Įvertinus ir darbdavio mokamus mokesčius, tai sudaro 1370,54 euro vienam darbuotojui per mėnesį. Visiems 2600 darbuotojų darbo užmokestis per metus Lietuvos biudžetui atsieitų 42,76 mln. eurų. Tačiau dirbant šį darbą yra ir kitų išlaidų, kurias privalės apmokėti valstybė: darbuotojų apranga, transporto išlaikymas, šaudmenys, smulkaus inventoriaus įsigijimas ir t. t.
Apranga. Kokybiškas visas medžiotojo aprangos komplektas, kurį sudaro žieminis ir vasarinis kostiumai, batai, pirštinės, kepurės ir t. t., kainuoja ne mažiau kaip 1000 eurų. Nepamirškite, kad šie darbo drabužiai bus dėvimi kasdien, juos periodiškai kiekvienam darbuotojui reikės pirkti naujus. Jei naujas aprangos komplektas bus perkamas kas 3 metai, kasmet vien aprangai iš valstybės biudžeto reikės skirti ne mažiau kaip 866 tūkst. eurų.
Nori nenori, teritorijai prižiūrėti bus reikalingas ir tarnybinis transportas. Tarkime, vienas automobilis bus skirtas dviem vieno padalinio darbuotojams, tada iš viso reikės 1300 automobilių. Kadangi gyvūnų gausos reguliavimas vyksta daugiausia pamiškėse bei miškuose, vadinasi, bus važinėjama neasfaltuotais keliais, reikės pasiekti vietas, kur lengvuoju automobiliu nelabai ir privažiuosi. Neišvengiamai reikės pirkti didesnio pravažumo visureigius (džipus). Jei vienam automobiliui išperkamosios nuomos (ar remonto) išlaidos sudarys vidutiniškai 200 eurų per mėnesį, išlaikyti 1300 automobilių per metus kainuos dar 3,12 mln. eurų.
Automobiliui reikalingi degalai. Tie, kurie kasdien automobiliu važiuojate į darbą, palyginkite, kiek per mėnesį išleidžiate degalams. Tarkime, vienam darbuotojui bus skirta 150 eurų per mėnesį degalų norma, tada iš viso per metus visos tarnybos išlaidos kurui sudarys 4,68 mln. eurų.
Šaudmenys. Populiariausių medžioklinių kalibrų, tinkančių visiems kanopiniams žvėrims medžioti, kaina svyruoja nuo 1,5 iki 6 eurų. Sakykime, vidutinė šovinio kaina yra 2 eurai. Jei vienam jėgeriui per metus būtų skiriama 100 šovinių, iš viso valstybės biudžetui tai atsieitų 520 tūkst. eurų. Tiesa, įvertinus tai, kad šoviniai bus reikalingi ne tik medžioklei, bet ir treniruotėms šaudykloje, 100 šovinių norma metams dar gali būti ir per maža.
Be ginklų ir šaudmenų medžioklei, reikalingas ir kitas įvairus inventorius, tarkime, šioms išlaidoms vienam žmogui bus skiriama iki 100 eurų per metus (dabar kai kurie medžiotojai išleidžia ir daugiau), tai vėlgi 260 tūkst. eurų valstybės biudžeto išlaidos.
Kokia medžioklė be šuns? Keturkojai pagalbininkai į medžioklę imami ne tik „kompanijai palaikyti“, jie reikalingi, kai reikia susekti sužeistą medžiojamąjį gyvūną, be to, šunys labai praverčia, kai reikia surasti ar iš tankmės išvyti besislapstantį žvėrį. Medžiotojų klubuose specialių medžioklinių veislių šunis turi bent keli kolektyvo nariai, o profesionaliems jėgeriams, prižiūrintiems apie 2000 ha plotą, tikrai reikės kiekvienam turėti bent po vieną amsių.
Paieškojus skelbimų portaluose, populiarios veislės dirbančių tėvų šuniuką galima įsigyti už 300 eurų. Be ėdalo, skiepijimo, dehelmetizavimo ar kitos nuolatinės priežiūros dar bus išlaidos šuniuko mokymui, antkakliui su GPS sekimo įrenginiu, šuns liemenei ir t. t. Įvertinus tai, kad vidutinis medžioklinio šuns „tarnybos“ laikas yra ne daugiau kaip 7–8 metai, o dažnas medžiotojas savo augintinį į „pensiją“ išleidžia ir daug anksčiau (vyresnio amžiaus šunys į medžioklę neimami, nes persekiodami sužeistus žvėris jie dažniau patiria traumų ar net žūva), viską sudėjus vidutinės su šunimi susijusios išlaidos atsieis ne mažiau kaip 70 eurų per mėnesį. Taigi išlaidos 2600 šunų išlaikyti per metus sudarys 2,184 mln. eurų.
Dar vykdant laukinių gyvūnų gausos reguliavimą ir jų daromos žalos prevenciją reikalingos įvairios biotechninės priemonės, repelentai pasėlių ar miško sodinukų apsaugai, medžiokliniai bokšteliai, viliojimo vietos ir t. t. Jei išlaidų šioms priemonėms norma būtų 1000 eurų per metus vienai savivaldybei, iš viso biudžete tam reikėtų numatyti ne mažiau kaip 60 tūkst. eurų.
Tiesą sakant, tai būtų labai kukli suma, nes dabar kai kurie medžiotojų klubai, o jų kiekviename rajone yra bent keliolika, išleidžia kur kas daugiau. Ir tokia suma gaunama net nepriskaičiavus pašarų, skirtų medžiojamiesiems gyvūnams šerti žiemą per badmetį ar vilioti medžioklės sezonu. Beje, kadangi daugelis medžioklės priešininkų teigia, kad šerti gyvūnus turėtų būti išvis uždrausta, išlaidų pašarams šiame savo „rašinėlyje“ neįtrauksiu specialiai.
Dabar galiojantys teisės aktai numato, kad medžiojamųjų gyvūnų (visų kanopinių ir bebrų) ūkininkams ir miškininkams padarytą žalą turi kompensuoti medžioklės ploto naudotojai. Todėl apskaičiuotą žalos sumą kolektyviai surenka ir sumoka vietinio medžiotojų būrelio nariai. Pakeitus sistemą, kai liktų tik profesionalūs jėgeriai, žala turės būti kompensuojama iš valstybės biudžeto. Yra buvę atvejų, kai viename medžioklės plotų vienete šis priskaičiuotas žalos dydis siekė ir 2000–2500 eurų per metus.
Įvertinus kelerių metų patirtį keliuose skirtinguose medžioklės plotų vienetuose, galima apibendrinti, kad per metus vienas medžiotojų klubas turi surinkti vidutiniškai apie 500 eurų medžiojamųjų gyvūnų ūkininkams ir miškininkams padarytiems nuostoliams kompensuoti. Žinant, kad iš viso Lietuvoje šiuo metu yra apie 900 medžioklės plotų vienetų, galima suskaičiuoti, jog kasmet medžiotojai padengia nuostolių už vidutiniškai 450 tūkst. eurų.
Valstybės biudžetas surenkamas iš visų fizinių ir juridinių asmenų sumokėtų mokesčių. Jei kurio mokesčio nesurenkama, atitinkamos sumos pritrūksta, biudžete atsiranda skylė. Todėl prie visų išlaidų, kurias valstybė patirtų, jei gyvūnų gausos reguliavimo darbą darytų tik profesionalūs jėgeriai, pridėkime ir tas valstybės biudžeto pajamas, kurių Lietuva negautų, jei dabar esanti apie 30 tūkst. medžiotojų „armija“ netektų teisės medžioti: mokesčių dalis, tenkanti nuo medžiotojų įsigyjamų šaudmenų, aprangos ir degalų, kurie skiriami tik medžioklės reikmėms (visų kitų medžioklėje reikalingų priemonių galime net neskaičiuoti).
Taigi, apie degalus, kuriuos medžiotojai sunaudoja vien tik vykdami į medžioklę ir iš jos. Kadangi ne visi medžiotojai vienodai dažnai vyksta medžioti, be to, skiriasi ir atstumai, kuriuos kiekvienam tenka įveikti iki savo medžioklės plotų, kiek tiksliai išleidžiama degalams, apskaičiuoti sunku. Tarkime, kad vienas vidutinis medžiotojas per metus šiems degalams išleidžia apie 100 eurų. Padauginus iš 30 tūkst. medžiotojų gauname 3 mln. eurų. Iš šios sumos ne mažiau kaip 1,7 mln. eurų patenka į valstybės biudžetą (apie 520 tūkst. eurų kaip PVM ir 1,2 mln. eurų kaip akcizas).
Šaudmenys. Tikslios sumos nežinau, bet spręsdamas pagal asmeninę savo ir pažįstamų medžiotojų patirtį, skaičiuočiau vidutiniškai apie 100 eurų vienam medžiotojui per metus. Per visus susidaro 3 mln. eurų suma, iš kurių apie 520 tūkst. eurų kaip PVM patenka į biudžetą.
Apranga. Tarkime, savo aprangą vidutinis medžiotojas visiškai atnaujina kartą per dešimt metų (tiesa, turiu kolegų, kurie aprangą pakeičia ir kas ketveri penkeri metai). Tada vidutiniškai susidaro dar apie 3 mln. eurų suma per metus, iš kurių apie 520 tūkst. eurų – kaip PVM.
Na, ir galiausiai pridėkime tiesiogiai už medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžiotojų į valstybės biudžetą įmokamą sumą. Šį mokestį medžiotojai turi sumokėti kiekvienų metų vasario mėnesį. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 2020 metais valstybės biudžetas iš šio mokesčio jau gavo 2,549 mln. eurų pajamų, kurių, esant tik profesionaliems, valstybės išlaikomiems jėgeriams, be abejo, netektų…
Dabar sudėkime visas išlaidas, kurias valstybei tektų patirti išlaikant profesionalius jėgerius, bei pajamas, kurių biudžetas netektų:
Matome, kad medžiotojų pakeitimas profesionaliais jėgeriais valstybei galėtų kainuoti ne mažiau kaip 60 mln. eurų per metus.
Pajamos realizavus žvėrieną
Idėjos, kad medžioklę turi vykdyti tik profesionalai gamtosaugininkai ar miškininkai, šalininkai greičiausiai paminės žvėrienos realizavimą kaip itin svarbų kontrargumentą mano ką tik atliktiems skaičiavimams. Galbūt pardavusi žvėrieną tarnyba, kurioje dirbs profesionalūs jėgeriai, ne tik padengs visas veiklos išlaidas, bet dar ir gaus pelno? Paskaičiuokime ir tai.
Kasmet iki balandžio 15 dienos visi medžioklės plotų naudotojai privalo pateikti praėjusio medžioklės sezono ataskaitą. Suvestiniai duomenys skelbiami ir Aplinkos ministerijos interneto svetainėje. 2019–2020 metų medžioklės sezono duomenys dar nepaskelbti, todėl pasinaudosiu 2018–2019 metų medžioklės sezono informacija. Čia skelbiama, kad per 12 mėnesių trunkantį medžioklės sezoną Lietuvoje iš viso sumedžiota 2317 briedžių, 7876 taurieji elniai, 28 931 stirna, 444 danieliai ir 18 016 šernų.
Įvertinus tai, kad didžiausią sumedžiotų šernų dalį sudaro antramečiai, o visų kitų kanopinių žvėrių daugiausia išmedžiojamas prieauglis (jaunikliai iki vienų metų), ir apibendrinus vieno mano anksčiau minėtų girininkų pateiktus duomenis, galima teigti, jog iš vieno sumedžioto šerno vidutiniškai gaunama iki 25 kg žvėrienos, iš stirnos – iki 10 kg, tauriojo elnio – iki 100 kg, danieliaus – iki 40 kg, briedžio – iki 150 kg. Kiekvienos rūšies gyvūno vidutinį svorį padauginę iš sumedžiotų žvėrių skaičiaus nesunkiai galime apskaičiuoti, kiek žvėrienos produkcijos gali būti pagaminta iš viso.
Kokia kaina galėtų būti realizuojama žvėriena? Paieškojęs internete radau kelias mėsos perdirbimo įmones, kurios skelbia superkančios žvėrieną. Deja, išsiuntus užklausas ir paskambinus nė viena jų nepateikė jokių konkrečių kainų. Žvėrienos kainas skelbia tik VĮ Valstybinė miškų urėdija – jos interneto svetainėje skelbiama, kad medžiotojui, be kitų už medžioklės organizavimą ir sumedžiotą gyvūną patiriamų išlaidų, dar reikia sumokėti už sumedžioto gyvūno žvėrieną: briediena, elniena, danieliena – 1,60 Eur, stirniena – 2,10 Eur, šerniena – 1,30 Eur už kilogramą.
Ar sumedžiotų gyvūnų žvėriena būtų realizuojama būtent šiomis kainomis, dar galima pasiginčyti, nes internete galima rasti laukinius gyvūnus aptvaruose laikančių gyventojų skelbimų, kur žvėrienos kainos maždaug dvigubai didesnės nei Valstybinės miškų urėdijos interneto svetainėje. Tačiau reikia nepamiršti, kad dabar medžiotojai praktiškai visą žvėrieną sušveičia patys ir žvėrienos pertekliaus rinkoje nėra, o medžiojant tik profesionaliems jėgeriams toks perteklius greičiausiai atsirastų.
Be to, jei medžioklės tarnyba norės pati realizuoti žvėrieną, iš pradžių reikės nemažų investicijų visus skerdykloms taikomus reikalavimus atitinkančioms žvėrienos patalpoms įrengti. Todėl visai gali būti, kad visi sumedžioti gyvūnai būtų pristatomi jau veikiančioms skerdykloms, ir tada žvėrienos realizavimo kainos tikrai gali būti labai artimos toms, kurios dabar nustatytos profesionaliosios medžioklės plotuose.
Tokiu atveju, įvertinus sumedžiojimo rodiklius ir vidutinį kiekvienos medžiojamųjų gyvūnų rūšies svorį, valstybė per metus iš medžioklių gautų apie 3,037 mln. eurų pajamų (žr. lentelę).
Tai kiek viskas kainuotų kiekvienam mokesčių mokėtojui?
Įvertinus gautas pajamas iš realizuotos žvėrienos, jėgerių išlaikymo išlaidas ir negautas pajamas iš mokesčių, profesionalų jėgerių „projektas“ valstybei galėtų kainuoti ne mažiau kaip 57 mln. eurų per metus. Žinant, kad Lietuvoje yra apie 1,267 mln. dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių, kiekvienam dirbančiajam šis medžioklės ūkio pakeitimas atsieitų ne mažiau kaip 45–50 eurų kasmet papildomai sumokamų mokesčių.
Nors yra manančių, kad šiuolaikinėje visuomenėje medžioklė visiškai nereikalinga, medžiotojai atlieka labai svarbų darbą, jie tai daro laisvu nuo pagrindinės veiklos metu, už tai ne tik negaudami jokio finansinio atlygio, bet dar ir patys primokėdami ir taip sutaupydami nemažai valstybės biudžeto lėšų.
Vietoj pabaigos
Prieš išsiųsdamas publikuoti šį rašinį, daviau paskaityti keliems kolegoms medžiotojams. Vienas jų, tik permetęs visą tekstą akimis, iš karto atrašė: „Vienas jėgeris ant 2000 ha? Manau, kad po pusės metų iš darbo… Kodėl? Nu sumedžiok tu vienas 80 šernų, 20 elnių… Nulupk, sutvarkyk… Plotus prižiūrėk… Kaip vienam pasėlių laukus apsaugot? Gal kokiu piemeniu aptvertų viską… Bet man čia utopija tokia…“
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
