Medžioklė nėra pramoga žmonėms, kurie nekenčia gyvūnų ar jaučia malonumą dėl jų kančių. Tai vienas seniausių žmogaus ir gamtos santykių būdų, egzistuojantis tūkstančius metų. Šiuolaikinė medžioklė reikalauja labai daug žinių, laiko, pinigų ir atsakomybės, o kartu ji išlieka tokia pat svarbi, kaip ir laikais, kai žmonija dar tik vystėsi.
Labai dažnai medžioklė vertinama tik per emocijų prizmę, kuri remiasi propagandinėmis publikacijomis ir su realybe nesusijusiais stereotipais. Žmonės kalba visiškai nesuprasdami, kaip veikia laukinė gamta šiuolaikinėje Europoje. Plėšrūnų ir kanopinių gyvūnų populiacijos yra nenatūralios, migracijai trukdo keliai ir didžiosios magistralės, miestai, žemės ūkio teritorijos bei aptvarai, todėl daugelio gyvūnų populiacijos be reguliavimo pradeda sparčiai augti.
Medžiotojai atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant gyvūnų gausą. Per didelės šernų, stirnų ar elnių populiacijos reiškia daugiau susidūrimų keliuose, didesnius nuostolius ūkininkams ir miškams, taip pat didesnę pavojingų ligų riziką. AKM, pasiutligė ir kitos ligos nėra išgalvota problema, o medžiotojai yra tie, kurie mažina šių ligų poveikį ekonomikai ir visuomenės saugumui.
Per didelė kanopinių gyvūnų gausa reiškia ne tik daugiau autoįvykių. Ji taip pat daro milžinišką spaudimą miško jaunuolynams, žemės ūkio kultūroms ir natūraliam miško atsinaujinimui. Kai kuriose vietose jauni medžiai tiesiog nespėja užaugti, nes yra nuolat nugraužomi. Dėl to keičiasi visa ekosistema.
Medžiotojai dažnai yra tie žmonės, kurie pirmieji pastebi ligų protrūkius, invazinių rūšių plitimą ar kitus pokyčius gamtoje. Jie dalyvauja stebint gyvūnų populiacijas, renkant biologinius mėginius, ieškant sužeistų gyvūnų po eismo įvykių, padeda kontroliuoti AKM plitimą ir invazinių rūšių populiacijas.
Didžioji dalis žmonių net neįsivaizduoja, kiek kainuoja ginklai, optika, šaudymo treniruotės, medžiokliniai šunys, kuras, medžioklės infrastruktūros priežiūra, papildomas šėrimas žiemą, dokumentai ir visa kita. Ir visa tai finansuoja patys medžiotojai. Niekas už tai atlyginimo nemoka.
Svarbu suprasti ir tai, kad daugeliui medžiotojų sumedžiojimas nėra pagrindinis tikslas. Didelė dalis žmonių į medžioklę važiuoja dėl gamtos, tylos, stebėjimo ir ryšio su aplinka. Tai nėra kompiuterinis žaidimas ar Holivudo filmas. Labai dažnai medžioklė baigiasi be šūvio.
Didžioji dalis laiko medžioklėje praeina ne šaudant, o tiesiog būnant gamtoje, stebint gyvūnus, klausantis miško ir mokantis suprasti natūralius procesus. Daugelis net nesupranta, kad iš dešimties kartų gerai, jeigu bent vieną kartą apskritai pamatysi medžiojamąjį gyvūną, o galimybė jį sumedžioti yra dar mažesnė.
Dar vienas aspektas, apie kurį mažai kalbama, yra atsakomybė po sumedžiojimo. Medžiotojas pats apdoroja žvėrieną, rūpinasi ja, žino, iš kur ji atsirado ir kokiomis sąlygomis gyvūnas gyveno. Tai visiškai kitoks santykis su maistu nei perkant anonimiškai pristatytą produkciją prekybos centre.
Dar vienas faktas, apie kurį retai kalbama, yra tai, kad medžiotojai dažnai aprūpina savo šeimą natūralia mėsa be pramoninio auginimo, antibiotikų ir masinės gamybos. Dalis žvėrienos taip pat aukojama nepasiturintiems žmonėms ar pensininkams.
Tuo pačiu daugelis žmonių, kurie griežtai smerkia medžioklę, visiškai nesusimąsto, iš kur atsiranda jų maistas, odiniai batai ar rankinės. Mėsa parduotuvėje neatsiranda stebuklingu būdu plastikinėje pakuotėje.
Todėl medžioklė nėra tik gyvūno sumedžiojimo momentas. Tai gamtos pažinimas, atsakomybė, populiacijų reguliavimas, tradicijos, praktinės žinios ir labai glaudus ryšys su aplinka, kurio šiandien daug žmonių jau nebeturi.
Vegetariško ir veganiško maisto poveikis gamtai
Žinoma, kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti savo mitybą. Tačiau būtų sąžininga kalbėti ne tik apie medžioklės kritiką, bet ir apie kai kurių populiarių produktų poveikį aplinkai.
Milžiniškos miškų teritorijos Pietų Amerikoje kertamos sojų plantacijoms. Ir nemaža dalis šių teritorijų sunaikinama būtent dėl augančios paklausos. Sojų auginimas susijęs su biologinės įvairovės nykimu, pesticidų naudojimu ir dirvožemio alinimu.
Taip pat ir avokadų auginimas nėra toks nekaltas, kaip dažnai vaizduojama socialiniuose tinkluose. Šių vaisių auginimui reikia milžiniško kiekio vandens, o kai kuriuose regionuose dėl avokadų plantacijų vietos gyventojams pradeda trūkti vandens. Dėl augančios paklausos kertami miškai ir naikinamos natūralios ekosistemos.
Papildomai reikia vertinti ir transportavimą. Egzotiniai produktai dažnai gabenami tūkstančius kilometrų lėktuvais ar laivais, o tai reiškia papildomas CO₂ emisijas ir poveikį klimatui.
Todėl pasaulis nėra juodas ar baltas. Medžiotojas nėra monstras vien todėl, kad medžioja, o vegetaras nėra šventasis vien todėl, kad nevalgo mėsos. Gamta ir žmogaus poveikis jai yra daug sudėtingesnė tema nei stereotipai ar emocionalūs komentarai internete.
Augalinis maistas ir poveikis aplinkai
Dažnai teigiama, kad atsisakius mėsos būtų išgelbėta gamta, tačiau realybė yra daug sudėtingesnė. Tam, kad žmogus gautų pakankamai baltymų, geležies, amino rūgščių ir kalorijų vien iš augalinio maisto, reikalingi labai dideli žemės ūkio plotai, intensyvi gamyba ir milžiniški resursai.
Tyrimai rodo, kad daugelio augalinių produktų auginimui reikia didelio kiekio vandens, trąšų ir pesticidų. Pavyzdžiui, vienam kilogramui avokadų užauginti gali prireikti šimtų litrų vandens, o sojų plantacijos kai kuriose Pietų Amerikos vietose plečiamos kertant natūralius miškus. Dėl to nyksta laukinių gyvūnų buveinės, mažėja biologinė įvairovė ir degraduoja dirvožemis.
Kalbant apie baltymų kiekį, vieną kilogramą mėsos dažnai pakeičia keli kilogramai įvairių augalinių produktų, nes žmogaus organizmas ne visas augalinės kilmės medžiagas pasisavina taip pat efektyviai kaip gyvūninės kilmės baltymus. Tai didina intensyvios žemdirbystės mastą.
Rečiau kalbama ir apie tai, kiek laukinių gyvūnų žūsta augalinės produkcijos gamybos metu. Ariamos žemės plėtra naikina natūralias pievas, pelkes ir miškus. Derliaus nuėmimo technika sunaikina daugybę smulkių gyvūnų, paukščių jauniklių ir graužikų. Pesticidai veikia vabzdžius, paukščius ir kitus ekosistemos organizmus.
Veganiškos ir vegetariškos mitybos populiarumas skatina tam tikrų kultūrų masinį auginimą. Tai reiškia dar didesnį spaudimą žemei, vandens resursams ir natūralioms buveinėms. Todėl kalbėti apie visiškai nekaltą maistą būtų nesąžininga.
Tai nereiškia, kad vegetarizmas ar veganizmas yra blogai. Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis. Tačiau būtų sąžininga pripažinti, kad bet kuri maisto sistema daro poveikį gamtai, ir nė viena nėra visiškai sterili ar be pasekmių aplinkai.
VIDEO. Vaizdas geresnis nei realybėje? Tai – HIKMICRO Alpex Pro A50PL
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
