Medžioklėje, naudojant ekspansinę kulką, įprasta, kad jos priekinė dalis smūgio momentu išsiplečia ir įgauna į grybo kepurėlę panašią formą, perduodama kuo daugiau energijos grobiui. Tačiau taip nutinka ne visada, pavyzdžiui, jei kulka prieš pataikydama skrydžio metu paliečia medžio ūglį ar šaką.
Nuotraukoje matoma bešvinė, ekspansinio veikimo 180 granų svorio kulka į pirmųjų metų tauriojo elnio patiną buvo iššauta iš .300 Win Mag kalibro ginklo 70 metrų atstumu. Kulkos greitis, išlėkus iš vamzdžio, buvo apie 890 metrų per sekundę. Po pataikymo gyvūnas sukniubo vietoje. Maždaug vieno ar pusantro metro atstumu prieš gyvūną buvo juodalksnio ūglių, kurių taikiklyje gyvūno fone nebuvo matyti.
Vėliau, dorojant gyvūną, neįprastas pasirodė pailgos formos kulkos įėjimo kanalas ir žaizdos skerspjūvis elnio kūne. Tai rodė, kad kulka į gyvūno kūną įskrido jau šonu į priekį. Krūtinės ląstoje prie šonkaulių pavyko rasti ir pačią kulką, kurios smailusis galas buvo ne išsiskleidęs, kaip numatė gamintojas, o užlinkęs 90 laipsnių kampu.
Kaip tai įmanoma, žurnalas Medžioklė paprašė paaiškinti įmonės Anima Libra savininko Dmitrijaus Klešnino, užsiimančio bešvinių kulkų konstravimu ir gamyba.
„Sprendžiant pagal kulkos formą, ji prieš pataikydama į elnią iš tiesų kliudė medžio ūglį. Ir ne priekine dalimi, o cilindrine kulkos dalimi. Dėl kontakto kulka apsisuko, pradėjo verstis ir į gyvūną įsiskverbė šonu.
Iš įvykio aprašymo matyti, kad kulka tik palietė medžio ūglį ir pradėjo verstis. Priešingu atveju, būtų prasidėjusi ekspansija. Šį kartą to neįvyko ir pataikiusi į elnio kūną šonu ji visą savo energiją perdavė grobiui ir sustojo. Kadangi tai magnum kalibras, energijos pakako gyvūnui sumedžioti. Iš esmės tai buvo sėkmė. Jei kulkos greitis, o kartu ir galia, būtų buvę mažesni, gyvūnas būtų buvęs sužeistas, o ne sumedžiotas.
Jei kulka būtų pataikiusi į šaką priekine dalimi, būtų prasidėjusi ekspansija. Ir tokiu atveju tikimybė sumedžioti gyvūną priklausytų nuo likusios kulkos energijos bei trajektorijos. Tikėtina, kad, nors ir deformuota, kulka vis tiek būtų pasiekusi gyvūną.
Mano asmeninė nuomonė – galbūt konkreti kulka skrydžio metu nėra pakankamai stabili. Tai yra, net ir labai menkas išorinis poveikis priverčia ją verstis. Kodėl taip nutinka – priklauso nuo daugelio kulkos parametrų.
Apie tai verčia susimąstyti ir tai, kad ūgliai, kuriuos galėjo kliudyti kulka, buvo labai arti gyvūno. Tokioje situacijoje apgalvotai suprojektuota kulka, pataikiusi priekine dalimi, turėtų pradėti skristi kūgio formos trajektorija, o ne verstis. Ji turėtų toliau skristi į taikinį priekine dalimi į priekį, o ne šonu.
Svarbu suprasti, kaip apskaičiuota kulkos aerodinamika – atsižvelgiant į jos formą ir atskirų dalių matmenis. Visa tai daro įtaką aerodinamikai ir skrydžio stabilumui. Žinoma, nė viena kulka po kontakto su kokiu nors objektu negali išlikti tiksliai toje pačioje trajektorijoje. Kulkos yra skirtos skrydžiui ore. Visi parametrai apskaičiuojami atsižvelgiant į oro aplinką. Po kontakto su šaka, žole, javų stiebais ar lapais skaičiavimai netenka reikšmės. Tai jau kita aplinka, kurioje kulka elgiasi kitaip stabilumo požiūriu. Išimtis – rūkas ir lietus. Rūkas savo savybėmis labai panašus į orą, o lietaus lašus kulka atstumia smūgio banga“, – aiškina Dmitrijus Klešninas.
Išvados
Medžio šaka ar ūglis gali sukelti būtent tokią deformaciją, ypač monolitinėms ir apvalkalinėmis (angl. full metal jacket) kulkoms. Dideliu greičiu kliudžiusi šaką šonu, kulka patiria šoninį smūgio momentą. Monolitinė kulka neskyla ir nesutrūkinėja, bet plastiniu būdu deformuojasi, ypač jei šaka buvo kieta.
Po tokio kontakto kulka toliau skrenda visiškai nekontroliuojamai, tačiau vis dar turi pakankamai energijos gyvūnui nukauti. Po 70 metrų skrydžio kulkos greitis vis dar tebėra apie 810–820 metrų per sekundę.
Verta prisiminti, kad teiginys, jog monolitinių graižtvinių kulkų neveikia šakos, yra mitas. Ypač, jei kulkos greitis labai didelis, o svoris palyginti nedidelis. Taip pat svarbus kampas, kuriuo kulka pataiko į šaką. Sunkesnė kulka tokioje situacijoje mažiau nukryps nuo pradinės trajektorijos.
Tačiau būtina prisiminti, kad šūvį galima atlikti tik į aiškiai matomą ir atpažintą taikinį sektoriuje, kuriame šaudyti yra absoliučiai saugu. Šūvis turi būti atliktas taip, kad gyvūnas būtų sumedžiotas, sukeliant jam kuo mažiau kančių.
57 000 gyvūnų mažiau. Kanopiniai nyksta ar pasikeitė apskaitos tvarka? Pokalbiai apie medžioklę #89
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
