Mag. JUSTAS PLĖŠIKAITIS, dr. RASA KOKLEVIČIENĖ, dr. PETRAS PRAKAS, dokt. TAMARA KALASHNIKOVA
Mangutas (lot. Nyctereutes procyonoides) yra plačiai paplitusi invazinė šuninių (lot. Canidae) rūšis šiaurinėje, rytinėje ir vidurio Europoje. Dažniausiai manoma, kad į Lietuvos teritoriją šis gyvūnas buvo introdukuotas 1948 m., o iki 1960 m. jau buvo joje išplitęs. Mangutai į Europą buvo atgabenti dėl vertingo kailio arba laikyti kaip augintiniai, o vėliau arba pabėgo, arba buvo tyčia paleisti į gamtą. Mangutas laikomas ekologiniu generalistu, t. y. rūšimi, itin prisitaikančia prie įvairių aplinkos sąlygų ir pasižyminčia plačiu mitybos spektru. Kadangi jie yra visaėdžiai, jų mitybos įpročiai kinta priklausomai nuo sezono ir gyvenamosios aplinkos. Tipiškas maistas gali būti bestuburiai, smulkūs žinduoliai, varliagyviai, paukščiai, dvėsena, vabzdžiai ir augalai. Dabartinė mangutų populiacija Lietuvoje vertinama kaip ne mažesnė nei 12 tūkst. individų. Toks įvertinimas gautas pagal suvažinėtų (keliuose žuvusių) ir sumedžiotų gyvūnų skaičių.
Sumedžiotos antys turi būti pašalintos! Kodėl?
Mangutas į Invazinių rūšių Lietuvos Respublikos teritorijoje sąrašą įrašytas 2004 m., į Europos Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą įrašytas 2017 m. Mangutai pripažįstami viena sėkmingiausių invazinių plėšriųjų žinduolių rūšių po introdukcijos į Europos žemyną iš Rytų Azijos. Įvairi mityba ir gebėjimas prisitaikyti prie skirtingų buveinių sąlygų leido jiems išplisti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų, Vidurio bei Šiaurės Europoje, konkuruojant su vietinėmis rūšimis.
Ši invazinė rūšis gali žaloti biologinę įvairovę ir daryti neigiamą poveikį autochtoninėms ekosistemoms. Jie yra visaėdžiai, todėl gali medžioti vietinę fauną ir konkuruoti su vietiniais plėšrūnais dėl gamtinių išteklių. Šiai invazinei šuninių rūšiai taip pat būdingas didelis elgsenos plastiškumas, didelis reprodukcinis pajėgumas ir prisitaikymas prie plataus aplinkos sąlygų spektro, kas ir leido sėkmingai kolonizuoti Europą. Be to, pagal „priešų paleidimo“ hipotezę invazinis šeimininkas gali turėti konkurencinį pranašumą prieš vietines rūšis, nes palieka savo natūralius priešus, įskaitant parazitus, pradinėje arealo dalyje. Tačiau naujai kolonizuotose teritorijose mangutas susiduria su vietiniais parazitais ir juos akumuliuoja, todėl parazitologiniai tyrimai yra būtini šiems organizmams identifikuoti. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad ši invazinė rūšis gali būti ligų pernešėja ir potencialus rezervuaras.
Žinoma, kad mangutai platina daug zoonozinių ir patogeninių ligų, kurios gali būti žalingos tiek žmonių, tiek gyvūnų sveikatai. Šie invaziniai žinduoliai gali veikti kaip įvairių pernešėjų platinamų ligų rezervuarai, įskaitant Borreliella, t. y. erkių platinamų infekcijų sukėlėjai. Taip pat kaip rezervuarai ar nešiotojai daugybei infekcinių sukėlėjų, įskaitant pasiutligės virusą (lot. Rabies lyssavirus), šunų maro virusą, SARS-CoV-2, Trichinella, Baylisascaris procyonis bei Echinococcus multilocularis. Trichineliozė anksčiau buvo aptikta mangutų raumeniniame audinyje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Be to, atlikus detalius helmintologinius tyrimus Lietuvoje sumedžiotuose mangutuose nustatyti cestodai (Echinococcus multilocularis, Mesocestoides Vaillant ir Taenia Linnaeus), nematodai (Toxocara canis, Capillaria Zeder ir Uncinaria stenocephala) bei trematodai (Alaria alata ir Opisthorchis felineus). Kai kurios helmintų rūšys gali sukelti sunkias žmonių ligas. Pavyzdžiui, užsikrėtimas Trichinella spp. gali baigtis mirtimi. Kita vertus, Sarcocystis spp. infekcija mėsėdžiams, kurie yra šių parazitų galutiniai šeimininkai, dažniausiai būna besimptomė. Vis dėlto parodyta, kad tarp Sarcocystis spp., sudarančių sarkocistas mėsinius gyvulius auginančiuose ūkiuose, tos rūšys, kurių perdavimas vyksta per šuninius (lot. Canidae), yra patogeniškesnės nei tos, kurių galutiniai šeimininkai yra kitos grupės. Šiame kontekste aktualu tirti skirtingas šuninių rūšis ir jų vaidmenį perduodant įvairias Sarcocystis rūšis. Iki šiol tarp šuninių kaip galutiniai Sarcocystis spp. šeimininkai daugiausia tirti šunys, pilkieji vilkai (lot. Canis lupus), rudosios lapės (lot. Vulpes vulpes), poliarinės lapės (lot. Vulpes lagopus) ir paprastieji šakalai (lot. Canis aureus). Tačiau tyrimų, nagrinėjančių mangutus kaip Sarcocystis spp. galutinius šeimininkus, vis dar yra nedaug.
Šio tyrimo tikslas buvo įvertinti Sarcocystis spp. paplitimą Lietuvoje surinktų mangutų plonojoje žarnoje, taikant šviesinę mikroskopiją ir molekulinius metodus, bei identifikuoti parazitų rūšis, naudojant DNR sekų analizę.
Toks tyrimas svarbus, nes duomenų apie mangutų vaidmenį platinant Sarcocystis parazitus yra nedaug, taip pat stokojama informacijos apie šių parazitų įvairovę šiame šeimininke, ypač jų natūraliame areale. Tirti 26 individai iš skirtingų Lietuvos vietų.
Tradiciškai Sarcocystis parazitų identifikavimas galutiniuose šeimininkuose rėmėsi perdavimo eksperimentais, naudojant eksperimentinius gyvūnus iš šuninių (lot. Canidae) šeimos, pvz., šunis ar lapes, ir iš katinių (lot. Felidae) šeimos, pvz., kates. Šiandien dėl etinių priežasčių laboratorinių eksperimentų su plėšriaisiais žinduoliais taikymas yra ribojamas. Todėl Sarcocystis rūšims identifikuoti iš natūraliomis sąlygomis užsikrėtusių laukinių plėšrūnų išmatų ar gleivinės nuograndų mėginių vis dažniau taikomi molekuliniai metodai. Jie yra patikimesni ir išsamesni.
Mūsų tyrimo metu molekulinė analizė parodė, kad Sarcocystis parazitams teigiami buvo 88,5 proc. (23/26) mangutų žarnyno mėginių, o mikroskopinė (mažiau patikima, bet dar plačiai naudojama) analizė nustatė mažesnį aptikimo dažnį – 50 proc. (13/26). Daugelyje tyrimų nustatyta, kad molekuliniai metodai suteikia didesnius Sarcocystis spp. aptikimo rodiklius nei mikroskopija. Natūralių infekcijų metu į aplinką išskiriamų sporocistų būna mažai, jos yra smulkios, todėl mikroskopinis metodas tampa sudėtingas tyrėjams, neturintiems ankstesnės patirties stebint Sarcocystis spp. galutinio šeimininko gleivinės nuograndose ar išmatose. Be to, aptikimo skirtumus gali lemti didesnis molekulinių metodų jautrumas, leidžiantis aptikti parazito genominę DNR (gDNR), esančią labai mažose koncentracijose.
Remiantis mikroskopinių tyrimų rezultatais, Sarcocystis spp. paplitimas mangutų žarnyne Europoje yra panašus: 66,7 proc. (2/3) nustatyta storojoje žarnoje mangutams iš Čekijos, o plonojoje žarnoje – 52,6 proc. (20/38) Vokietijoje ir 53,8 proc. (7/13) – Lietuvoje. Įdomu tai, kad lapių, kurios taip pat priklauso šuninių (lot. Canidae) šeimai, žarnyno nuograndose Sarcocystis parazitų aptikimo rodikliai buvo mažesni: teigiami buvo tik 20 proc. (4/20) rudųjų lapių mėginių Lietuvoje, 38 proc. (19/50) Vokietijoje, 30 proc. (6/20) Šveicarijoje ir 39,4 proc. (13/33) – Paragvajinių lapių (lot. Lycalopex gymnocercus) mėginių Argentinoje. Santykinai didesnis Sarcocystis spp. aptikimo dažnis mangutų žarnyno nuograndose, palyginti su kitomis šuninių rūšimis, gali būti susijęs su jų mitybos ypatumais. Vis dėlto visos šios rūšys – mangutai, rudosios lapės ir kt. – minta panašiai, įtraukdamos į racioną smulkius ir vidutinio dydžio bei stambesnius žinduolius, kanopinius ir dvėselieną. Todėl reikalingi papildomi tyrimai, apimantys įvairias šuninių rūšis toje pačioje geografinėje teritorijoje, kad būtų galima palyginti Sarcocystis spp. aptikimo rodiklius šuninių šeimos atstovams.
Eksperimentiniai tyrimai patvirtino, kad mangutai yra galutiniai šeimininkai bent keturioms Sarcocystis rūšims: S. cruzi (tarpinis šeimininkas – galvijai), Sarcocystis grueneri (tarpinis šeimininkas – elniniai / šiaurės elniai (lot. Rangifer tarandus)), S. miescheriana (tarpinis šeimininkas – šernai ir kiaulės) ir Sarcocystis tarandivulpes (tarpinis šeimininkas – elniniai / šiaurės elniai (lot. Rangifer tarandus)).
Taikant molekulinius metodus nustatyta, kad mangutai yra galutiniai šeimininkai dar keturioms Sarcocystis rūšims: S. capreolicanis (tarpinis šeimininkas – elniniai / stirna (lot. Capreolus capreolus)), S. gracilis (tarpinis šeimininkas – stirna (lot. Capreolus capreolus)), Sarcocystis lutrae (tarpiniai šeimininkai – mėsėdžiai iš šuninių, kiauninių ir meškėninių šeimų) ir Sarcocystis rileyi (tarpiniai šeimininkai – antinių šeimos paukščiai).
Mūsų tyrimas pateikia naujų įrodymų, kad mangutai gali būti galutiniai šeimininkai aštuonioms Sarcocystis rūšims, kurios iki šiol šiame šeimininke nebuvo identifikuotos. Tai apima šešias rūšis (S. alces, S. hjorti, S. iberica, S. linearis, S. morae ir S. venatoria), kurių tarpiniai šeimininkai paprastai yra elniniai (lot. Cervidae), ir dvi rūšis (S. capracanis ir S. tenella), infekuojančias ožkinių pošeimio atstovus.
Kai kurios Sarcocystis rūšys yra zoonozinės ir kelia reikšmingą riziką žmonių sveikatai. Šiuo metu žinoma, kad žmonės gali būti galutiniai šeimininkai trims rūšims: S. heydorni ir S. hominis, perduodamoms per galvijus, ir S. suihominis, plintančiai per šernus ir kiaules. Be to, naujausi tyrimai rodo, kad suvalgius žalios mėsos, kurioje yra didelė Sarcocystis spp. sarkocistų koncentracija, gali pasireikšti toksinis poveikis. Japonijoje dokumentuota atvejų, kai žmonėms per kelias valandas po užkrėstos arklienos, turėjusios Sarcocystis fayeri sarkocistų, arba žalios elnienos, užkrėstos Sarcocystis truncata, pasireiškė laikini virškinamojo trakto sutrikimai: pykinimas, pilvo diskomfortas, viduriavimas ir vėmimas.
Be poveikio žmonių sveikatai, Sarcocystis rūšys daro įtaką įvairiems gyvūnų šeimininkams, ypač atrajotojams. Kartais S. tenella ir S. arieticanis infekcijos avims gali sukelti persileidimą arba ūmią ligą ankstyvosiose stadijose, o vėlesnėse stadijose išryškėja lėtiniai padariniai, tokie kaip sumažėjęs produktyvumas ir užsitęsusi liga. Kiaulėms ūmios S. miescheriana infekcijos gali sukelti rimtų simptomų: apetito praradimą, karščiavimą, cianozę, širdies uždegimą, kepenų pažeidimus ir inkstų sutrikimus. Panašūs patologiniai pokyčiai – karščiavimas, persileidimas ar net mirtis – aprašyti ir ožkoms, sergančioms ūmia S. capracanis infekcija, nors iki šiol smulkiuose atrajotojuose zoonozinių Sarcocystis rūšių nebuvo nustatyta. Duomenų apie Sarcocystis rūšių patogeniškumą elninių (lot. Cervidae) šeimoje yra ypač mažai. Vis dėlto Šveicarijoje atliktas tyrimas identifikavo S. hjorti kaip eozinofilinio fascito priežastį tauriesiems elniams (lot. Cervus elaphus), pabrėžiant būtinybę toliau tirti šios rūšies poveikį laukinių gyvūnų sveikatai. Įrodymai rodo, kad Sarcocystis spp., kurių perdavimas vyksta per šuninius ar primatus, paprastai būna patogeniškesnės nei tos, kurias platina kačių šeimos atstovai. Šiame tyrime identifikavome S. capracanis, S. hjorti, S. miescheriana ir S. tenella, kurios gali būti patogeniškos atitinkamiems tarpiniams šeimininkams, todėl tai rodo, kad mangutai gali prisidėti prie patogeniškų Sarcocystis rūšių plitimo (pav.).
pav. Manguto dalyvavimo Sarcocystis spp. gyvavimo cikle schema (vaizdas sukurtas „BioRender“. Gudiškis, N., 2025 m.)
Mangutai laikomi vidutinio dydžio plėšrūnais, o žiemos sezonas yra itin svarbus jų išgyvenimui. Iš visų šuninių šeimos rūšių tai vienintelė, kuriai būdingas žiemos miegas regionuose su atšiauriomis žiemomis. Nors paprastai mangutai „žiemoja“, Lietuvoje jie išlieka aktyvūs visus metus, kai žiemos yra švelnesnės. Šiame tyrime identifikavome kelias Sarcocystis rūšis, kurių tarpiniai šeimininkai priklauso ožkinių pošeimiui, elninių ir kiaulinių šeimoms, taip parodydami šio plėšrūno reikšmę perduodant įvairias Sarcocystis spp. Ankstesniuose tyrimuose pastebėta, kad aktyvūs mangutai Šiaurės Europoje dažnai lankosi didesniame dirbtinių šėryklų, skirtų šernams, skaičiuje. Tai gali paaiškinti santykinai aukštą S. miescheriana aptikimo dažnį mūsų tyrime. Vis dėlto dauguma mūsų tyrime aptiktų Sarcocystis spp. rūšių kaip tarpinius šeimininkus naudoja elninius. Toks „poslinkis“ gali būti susijęs su mangutų polinkiu vengti didelio žmonių aktyvumo zonų – jie dažniau renkasi natūralias buveines, ypač mišriuosius miškus Lietuvoje. Priešingai nei lapės ar vilkai, galintys pulti ir naminius gyvulius. Šį mitybos elgesį taip pat patvirtina Šveicarijoje ir Vokietijoje atlikti tyrimai: nustatyta, kad lapės dažniau buvo užsikrėtusios Sarcocystis spp., kurių tarpiniai šeimininkai yra ūkiniai gyvūnai, o mangutai daugiausia buvo užsikrėtę rūšimis, kurių tarpiniai šeimininkai yra elniniai.
Išvados
Šiame tyrime Sarcocystis spp. paplitimas buvo akivaizdžiai didesnis, kai aptikimui taikyti molekuliniai metodai (88,5 proc.), palyginti su mikroskopija (50 proc.). Išsami analizė, apjungusi mikroskopinius, molekulinius ir filogenetinius metodus, parodė, kad Lietuvoje mangutai buvo užsikrėtę 11 skirtingų Sarcocystis rūšių. Iš jų S. alces, S. capracanis, S. hjorti, S. iberica, S. linearis, S. morae, S. tenella ir S. venatoria pirmą kartą pasaulyje identifikuotos mangutuose kaip natūraliuose galutiniuose šeimininkuose. Iš aptiktų Sarcocystis rūšių kai kurios gali būti patogeniškos ūkiniams gyvūnams ir elniniams. Be to, mangutai dažniau turėjo Sarcocystis rūšis, kurių tarpiniai šeimininkai yra laukiniai gyvūnai, nei tas, kurių tarpiniai šeimininkai susiję su ūkiniais gyvūnais.
O kas svarbu medžiotojui?
Medžiotojui šie tyrimai svarbūs todėl, nes jie aiškiai parodo, kad mangutas Lietuvoje labai dažnai „uždaro“ Sarcocystis parazitų ciklą (plėšrūnas suėda užkrėstą grobį, o vėliau su išmatomis išskiria sporocistas į aplinką), taigi, tiesiogiai veikia tai, kas vyksta elninių ir šernų populiacijose bei jų buveinėse.
Svarbiausia tai, kad dauguma aptiktų rūšių kaip tarpinį šeimininką naudoja elninius (stirnas, briedžius, tauriuosius elnius ir kt.), o S. miescheriana susieta su kiauliniais – šernais / kiaulėmis – ir ji buvo viena dažnesnių (38,5 proc.), vadinasi, mangutas tiesiogiai susijęs su medžiotojų geidžiamiausia žvėriena ir jos kokybe, platinant parazitus aplinkoje. Be to, tai svarbu ne tik mokslui, bet ir laukinės faunos sveikatai, selekcijai, medžioklės ūkiui bei žvėrienos kokybei.
O medžiotojai tampa svarbia grandimi – tiek reguliuojant populiacijas, tiek renkant mėginius stebėsenai (šiame tyrime mėginiai rinkti iš 2019–2024 m. sumedžiotų mangutų).
Autoriai nuoširdžiai dėkoja tiriamąją medžiagą pateikusiems medžiotojams!!!
Parengta pagal Prakas, P., ir kt. (2025). Molecular Evidence of Raccoon Dog (Nyctereutes procyonoides) as a Natural Definitive Host for Several Sarcocystis Species. Pathogens, 14(3), 288.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
