Atkeliavo ilgai lauktos pozityvios naujienos iš Aplinkos ministerijos, kuri pagaliau pirmą kartą pripažino istorinę tiesą Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. 2023 m. Kultūros ministerija turi parengti istorinės atminties iniciatyvų analizės metmenis bei istorinės atminties iniciatyvų įgyvendinimo koordinavimo mechanizmą, numatytą Vyriausybės programos dalyje dėl Lietuvos „švelniosios galios“, kur tarp svarbiausiųjų iniciatyvų raginama stiprinti pastangas ir akademinius tyrinėjimus atvirai ir kritiškai tyrinėti istorinę tiesą.
Nedrąsiai pagaliau atskleidžiama ir istorinė nepatogi tiesa: iš Kauno Jėzuitų vienuolyno gimnazijos zoologijos muziejaus buvo atimta žvėrių iškamšų kolekcija, pavyzdžiui, Afrikos liūtai, kitų pasaulio šalių gyvūnai (tapyras), daug kitų retų eksponatų, kurių savininkė, saugotoja ir eksponuotoja buvo Katalikų Bažnyčia, o ne stalinistų 1941 m. sausį įkurta LTSR Mokslų akademija ir jos padaliniai.
Sovietikos tyrinėtojos Daivos Vilkelytės pastangomis buvo surasti vieši dokumentai, užsimenantys apie kolekcijos nacionalizavimą, įvykusį po organizuoto Jėzuitų muziejaus persekiojimo ir kolekcijos atėmimo. Lietuvos medžiotojų draugija 2021 m. birželio 25 d. tais faktais pasidalijo su Aplinkos ministerija ir Jėzuitų gimnazija, bet tik po metų (2022 m. liepos 15 d.) ministerija patvirtino, kad „dalis zoologijos muziejuje eksponuojamų gyvūnų buvo gauti iš Kauno Jėzuitų gimnazijos muziejaus. Šis muziejus 1955 m. buvo uždarytas ir eksponatai perduoti Kauno zoologijos muziejui.“
Tačiau lig šiol vengiama atvirai ir kritiškai tyrinėti istorinę tiesą zoologijos muziejuje Kaune ir tikruosius jos eksponatų surinkimo kelius, antraip sugriūtų sovietmečiu sukurtas mitas apie tai, kad „1919 m. muziejaus pradžią sudarė Tadui Ivanauskui priklausiusi zoologinė kolekcija, atgabenta iš Lydos krašto, bajorų Ivanauskų Lebiodkos dvaro.“
Vaikai anksčiau ar vėliau sužino tiesą apie Kalėdų Senelį, o tėveliai džiaugiasi tokiu vaikų sumanumu, tačiau istorinės tiesos atskleidimas suaugusiesiems griauna ekspertų, mokslininkų ir tarnautojų karjeras ir reputaciją, o ypač – ilgai puoselėtą sovietmečio naratyvą. Matyt, todėl Aplinkos ministerija nesiima veikti pati, o lūkuriuoja Kultūros ministerijos metmenų ir kitų reglamentavimo dokumentų. Tuo tarpu muziejuje dirba tarnautojai, gebantys ir savo tiesioginio darbo sutartimis įpareigoti dirbti tiriamąjį darbą bei lankytojams skleisti tiesą.
Kaip jau ne kartą rašyta mokslinėse publikacijose ir žiniasklaidoje bei dokumentais pagrįstoje knygoje Tado Ivanausko laiškai Teofiliui Zubavičiui , stalininio „akademiko“ T. Ivanausko biografija yra kurta ir perkurta ne vieną kartą. Per daugiau nei trisdešimtį Lietuvos demokratijos metų Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus nuslėpė ir nutylėjo daugybę istorinių faktų apie asmenį, kurio vardu vadinasi. Išdavystės, kolaboravimas su okupantais bolševikais ir net eksponatų nusavinimas, priskiriant sau nepelnytus nuopelnus, buvo pamiršti.
Šiame kontekste pasistengta nepastebėti ar pamiršti, kad prieš atvykdamas į Kauną T. Ivanauskas spėjo padirbėti bolševikinėje Vinco Mickevičiaus-Kapsuko „vyriausybėje“ (1918 m. pabaiga–1919 m. balandis) ir buvo paskirtas naujai kurto Prigimties muziejaus vedėju. Muziejaus „kūrimo“ uždavinys buvo nusavinti ir bolševikų valdžios tikslams pritaikyti Vilniuje veikusį Senienų muziejų, sukurtą žymių ar kilmingų biologų muziejui padovanotų kolekcijų pagrindu.
Bolševikinių tikslų Lietuvos-Baltarusijos valstybę Litbelą įkūręs V. Mickevičius-Kapsukas ir Raudonoji armija įgyvendinti nespėjo. Prieš pat 1919 m. Velykas jiems teko sprukti nuo Lenkijos armijos legionierių, kurie užėmė Vilnių.
Vilniaus senienų muziejus turėjo po grafo Konstantino Tyzenhauzo (1786–1853 m.) mirties muziejui jo sūnaus padovanotas iškamšas – 1093 europinių ir egzotiškų paukščių „odeles“ ir 563 kiaušinių kolekciją. Privačiuose pokalbiuose taksidermijos ekspertai ir mokslo istorikai tikina, kad nesunkiai galėtų nustatyti, kurie paukščiai priklausė būtent tai Tyzenhauzo kolekcijai. Per pastarąjį šimtmetį taksidermija ir iškamšų rengimo technika vystėsi, todėl specialistui pagal išdirbimo metodą būtų nesunku nustatyti paukščių iškamšų amžių ar kolekciją – tokį mokslinį auditą muziejuje privalu atlikti, o išvadas paskelbti viešai.
Neoficialūs pokalbiai su Vilniaus ir Kauno zoologijos muziejininkais patvirtina, kad tokia mokslo istorijos tiesa pakeistų ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus eksponatų tapatybę. Siekiant sumažinti istorinės traumos Kaune padarinius būtina, kad Kultūros ir Aplinkos ministerijos atitinkamai parengtų visuomenę objektyvių zoologijos muziejaus Kaune istorinių tyrimų išvadoms.
Kultūros ministerijai vykdant Aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano 2.3.7 papunktį, istorinės atminties iniciatyvų įgyvendinimo koordinavimo mechanizme būtų galima numatyti pozityvią diskriminaciją, kuria būtų siekiama padidinti zoologų ir gamtininkų, kurių darbus, pavardes eksponatų „pasuose“ (kartotekoje ir apyrašuose) sovietiniai propagandistai siekė ištrinti, reprezentavimą muziejuje.
Muziejuje privaloma tvarka turėtų būti pateikta informacija apie LTSR „akademikų“ manipuliacijas, plagijavimą, propagandą ir vagystes bei intelektinį nusavinimą, edukacijos tikslais surengti tikslinių parodų ta tema. Penkiolika metų LTSR mokslininkų Lietuvos universitetuose ir mokslo įstaigose diegta ir propaguota antimokslinė lysenkizmo teorija, kurią į Lietuvos mokslą įdiegė T. Ivanauskas, būtų viena akivaizdžiausių temų, siekiant motyvuotais pavyzdžiais įgyvendinti draudimą propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas ne tik miestų aikštėse, bet ir moksle, zoologijos muziejuose ar botanikos soduose.
Zoologijos muziejuje Kaune siūlytume pademonstruoti, kaip sovietmečiu buvo „nukarpomos“ eksponatų etiketės su okupantų kolaborantams neįtikusių gamtininkų pavardėmis, kaip eksponatai buvo atimti iš privačių ir to meto visuomeninių kolekcijų – Vilniaus senienų muziejaus, Jėzuitų vienuolyno ir entomologo kolekcininko Konstantino Arrio per 12 000 vabalų sukaupusios kolekcijos.
Neatskleidus istorinės tiesos zoologijos muziejus tėra padirbinys, klastotė, įvyniota į gražaus melo popieriuką. Kol kas mūsų politikai apsiriboja tik totalitarizmo-autoritarizmo paminklų iškraustymu, nepastebėdami, kad vaikų protą ir toliau intoksikuoja „muziejiniai nuodai“, užuot skatinę juos holistiškai pažinti savo šalies istoriją, kvestionuoti ir racionaliai mąstyti, t. y. lavėti.
Mūsų nuomone, Lietuvos muziejuose, kurie susieti su T. Ivanausko ar kitų kolaborantų vardais, nuosekliai nesilaikoma Tarptautinės muziejų tarybos profesinės etikos kodekso reikalavimų 6.4 papunkčio Rinkinių dokumentavimas, nes profesionalus sovietmečiu konfiskuotų ir nusavintų eksponatų dokumentavimas iki šiol nebuvo deramai atliktas.
Muziejininkai nesilaiko ir ICOMOS (International Committee on Monuments and Sites – Tarptautinė vietovių ir paminklų taryba, turinti atstovybę ir Lietuvoje) etikos kodekso reikalavimo 2.6 papunkčio Edukacinis ir visuomeninis muziejaus vaidmuo ir toliau skleidžia sovietmečio suformuotus istorinio melo naratyvus, suklastotas biografijas ir manipuliacinę totalitarizmo-autoritarizmo propagandą, juos apipindami niekuo neparemtais ir kritiškai ar moksliškai neįvertintais „atsiminimų“ naratyvais.
Laisvasis pasaulis Europoje, vėl pamatęs karinę agresiją prieš Ukrainą, nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus, pamažu bunda iš miego ir imasi kovoti už laisvę ir tikresnę istoriją, muziejų pasakojimus ir aplinkosaugą, nes iki šiol aplinkosauga dangstėsi totalitarinių ir autoritarinių režimų įtakos agentai Europoje, kurie, kaip taisyklė, kovojo ir prieš medžioklę – nekontroliuojamą asmenų pomėgį burtis interesų pagrindu ir kartu leisti laisvalaikį.
Lietuva iki šiol realiai neskyrė pastangų ir nerengė akademinių studijų atvirai ir kritiškai tyrinėti istorinę tiesą aplinkosaugoje, todėl mokslą ir visuomenę lengvai užvaldė šrioderizuota aplinkosaugos versija, juoba, kad totalitariniai ir autoritariniai režimai ir jų ideologijos seniai skelbėsi gamtininkais ir gamtos mylėtojais. Totalitarinis režimas gamtos apsaugos ir rezervatų pretekstu iš piliečių atimdavo žemę, miškus, ginklus ir pasiskelbdavo „teisingais“ gamtos mylėtojais, o kitus šmeižė vadindamas brakonieriais.
Naujais mokslo metais mūsų vaikai vėl eis į Tado Ivanausko Kauno zoologijos muziejų, Kauno zoologijos sodą, lankysis regioniniuose parkuose, kuriuose stovintys Aplinkos ministerijos lėšomis įrengti stendai skelbia mitus apie T. Ivanausko „išgelbėtus bebrus“ (nuo ko išgelbėti ir kada jie buvo išgelbėti? Kaip konkrečiai prie tokio „gelbėjimo“ prisidėjo T. Ivanauskas?), nuo jų toliau bus nuslėpta istorinė tiesa. Tikime, kad užuot taiksčiusis su bjauriomis iš sovietmečio išlikusiomis neskaidriomis praktikomis, Kultūros ir Aplinkos ministerijose bei Muziejų taryboje bus imtasi muziejų reformavimo ir skaidrinimo. Taip pat tikime, kad ir patys muziejai savo iniciatyva atvirai ir kritiškai sugebės įvertinti savo skelbiamus tekstus, eksponatų istorijas ir dokumentavimą.
Naujas žurnalo „Medžioklė“ numeris jau išėjo!
