Mindaugas Jablonskis – vienas iš Lietuvos medžiotojų draugijos idėjos autorių, steigėjas ir narys, medžioklės trofėjų apžiūros ekspertas, turintis 36 metų medžioklės patirtį. Vilniaus medžiotojų klubo Uosinta prezidentas iki 2020 metų, o dabar – klubo tarybos narys.
Gyvenime Mindaugas yra teisininkas ir vadovauja advokatų kontoros energetikos praktikai. Turi sukaupęs daugiau kaip 20 metų patirties energetikos, infrastruktūros, telekomunikacijų, kainų ir kito valstybinio teisinio reguliavimo srityje. Konsultuoja žinomuose biomasės, energijos iš atliekų, „baltosios“ biotechnologijos sektoriaus sandoriuose.
Mokslus baigė Prancūzijoje, Danijoje ir Lietuvoje. Aplinkosaugos teisinis reguliavimas yra Mindaugo advokatūros praktikos dalis. „Gamta, giria, baidarė mane veža“, – sakė mūsų šio numerio pašnekovas.
Medžioklė traukė nuo vaikystės
„Nuo vaikystės augau su istorijomis apie medžioklę. Tėtis davė savo Ernesto Thompsono Setono knygas „Mažieji laukinukai“ ir „Rolfas giriose“, kur indėnas supažindina jaunuolį su miško gyventojais, jų įpročiais ir gyvenimo būdu, išmoko medžioti žvėris, statyti spąstus, surasti valgomų miško gėrybių. Dėl šių ir kitų Setono knygų įtakos lordas Robertas Baden-Powellis įkūrė skautų organizaciją. Taip ir man viskas prasidėjo nuo knygų apie medžiotojus“, – pokalbį pradėjo Mindaugas.
Palangos miškas už Medvalakių buvo Mindaugo kiemo vaikų kompanijos „medžioklės“ plotai. „Visus bičiulius įtraukiau į akvariumistiką. O akvariumus papildydavome vietine fauna: trispyglėmis dyglėmis, tritonais, buožgalviais, sraigėmis ir vandens skorpionais. Dviračiais bičiulius vedžiau žiūrėti šernų prie dygstančių kukurūzų, o žiemą sekiojome briedžius“, – nostalgiškai prisiminė pašnekovas.
Mindaugas mena mokyklines atostogas pas senelius. „Nekantraudavau pabūti su dėde jėgeriu, kuris dirbo Šunskų valstybiniame medžioklės ūkyje. Medžioklės ruošimas man buvo taip įdomu, kad jokie uodų įgėlimai nebuvo baisūs, kad tik jėgeriai priimtų į medžioklę padėjėju bokštelius statyti, varovu ar kukurūzų barstyti. Iš seno dėdulės istorijų įdomiausia buvo iziubrio (prie Baikalo gyvenančio tauriojo elnio porūšis) viliojimas ir medžioklė tremtyje.“
Medžioklė sovietmečiu
Pašnekovo proseneliai medžiojo kiškius, kurapkas, kiaunes ir šeškus. Veždavo juos parduoti į Seirijų ir Kretingos turgus. Už medžioklę prosenelį Butkų iš Tūbausių parapijos su šeima ištrėmė į Sibirą.
„Už tai, kad dėdulė buvo medžiotojas, einantis į mišką pas Lietuvos laisvės armiją… Tremties byloje rašoma: „Kazys Butkus labai dažnai prisidengdamas medžiokle kartu su kaimynu Mečislovu Žvaginiu eidavo į mišką pas banditus, iš kur grįždavo girti. Jo žmona su vyru nuo 1946 gyvenusi ant prosenelio žemės protokole nurodė: „Be to, P. Butkaus sūnus K. Butkus su M. Žvaginiu medžioklės pretekstu dažnai eina į mišką ir domisi kariškiais, kai pasirodo kaime. Agento Aralis pranešimas: „Ne kartą pastebėjau, kad K. Butkus su M. Žvaginiu eidavo į mišką ir grįždavo girti. Butkus vaikšto medžioti, šaltinis agentas Aralis dažnai mato jį kitame kaime, todėl įtaria Butkų ryšiais su banditais.“ Ir šiandien medžiotojai persekiojami pagal schemą, naudotą dar sovietinės valdžios, o tai kelia nerimą“, – teigė M. Jablonskis.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu medžiotojais nebuvo paprasta tapti, reikėjo „nepriekaištingos reputacijos“ arba priklausyti sistemai. Tekdavo imtis įvairių gudrybių, sako Mindaugas, pavyzdžiui, šautuvą nusipirkti tremtyje arba medžiotojų bilietą įgyti sovietinėje armijoje, nomenklatūrinius medžiotojus pastatyti prieš faktą, išvengti narių filtravimo bei medžiotojų kvotų. „Turiu kaip palikimą dėdulės tremtinio medžioklinį šautuvą IZH-18, slapta parvežtą iš tremties – Charchatajaus prie Žemutinio Kačergato, seno buriatų kaimo prie Baikalo ežero. O man medžiotoju tapti pavyko jau laisvoje Lietuvoje. Kai tik susipažinau su Vilniaus medžiotojų klubo Uosinta prezidentu Vytautu Žiūku, nedelsdamas išlaikiau egzaminą ir 1999 metais gavau medžiotojo bilietą“, – pasakojo pašnekovas.
Draugijos darbai
„Būdamas Vilniaus medžiotojų klubo Uosinta finansininku, o paskui prezidentu, atsidūriau iškreiptų veidrodžių karalystėje, kuomet pagal iš sovietmečio paveldėtas medžioklės teisės normas vadovaudamas klubui buvau verčiamas vieną galvoti, kitą sakyti, trečią daryti, ketvirtą rašyti. Administracinė našta buvo tokia nenatūrali, kad rijo begalę laiko. Medžiotojų draugijos 2018 metais man labiau priminė sovietinių laikų medžioklės milicininkų draugiją, kuri baudėsi persekioti medžiotojus, atnešusius geresnius elnių ragus į kasmetinę trofėjų apžiūrą“, – prisiminė Mindaugas.
Tada jis subūrė bendraminčius Gediminą Vaitiekūną ir Gytį Misiukevičių, kurie jau turėjo darbo patirties medžiotojų draugijų tarybose. „Įkūrėme Lietuvos medžiotojų draugiją, kad medžioklės Lietuvoje reglamentavimą apvalytume nuo sovietmečio apnašų, sumažintume administracinę naštą ir apgintume medžioklę ir Lietuvą nuo susigalvotų ir kabinetuose sukurtų aplinkosaugos idėjų, kovotume su medžiotojų diskriminacija. Džiaugiuosi, kad pavyko palyginti daug nuveikti, kad medžioklę Lietuvoje pasuktume Europos tradicijų link, – teigė pašnekovas. – Pirmiausia pavyko pasiekti, kad būtų atsisakyta apsimestinės veterinarijos medžioklėje ir pakelti žvėrienos kokybę.
Paruošėme paaiškinimus, mokslinius ir sanitarinius argumentus. Įtikinome veterinariją, kad užtenka vaidinti veterinariją, kur jos nereikia. Dabar briedžius, elnius ir stirnas galima nukraujinti sumedžiojimo vietoje ir vidurius palikti. Žolėdžių viduriai neteršia aplinkos ir neplatinta ligų, o kiti miško žvėrys, paukščiai ir vabzdžiai žolėdžių skrandį ir žarnas utilizuoja per kelias valandas, todėl reikia mažiau atliekų duobių, o gamtai mažais kiekiais grąžinama tai, kas iš jos paimama, kaip tai ir numato žiedinė ekonomika. Be to, plėšrūnas, paėdęs rastų elninio žvėries vidurių, tikriausiai tą dieną nebeis ieškoti paukščių kiaušinių, kiškio, stirniuko, naminių vištų ar triušių.
Po to pavyko pasiekti, kad Lietuvoje būtų atsisakyta prie Hitlerio 1933-iaisiais nacių Vokietijoje pradėtos ir iki 1941 metų tobulintos elninių patinų atrankos, kurią sovietinė Rytų Vokietija ir kitos komunistinės šalys perėmė ir valstybiniu lygiu dogmatizavo. Tik nacionalsocialistinėje Vokietijoje ir sovietinėse šalyse valstybiniu lygiu buvo draudžiama medžioti briedžius, elnius ir stirninus, kurie perspektyvoje galėjo užsiauginti dar didesnius trofėjinius ragus nomenklatūrinėms medžioklėms. Dabar trofėjų apžiūras vykdo Lietuvos medžiotojų draugijos.
Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatai rekomenduoja, bet nedraudžia medžioti perspektyvių patinų. Aplinkosaugos inspektoriai gali savo dėmesį skirti prioritetams taršos mažinimo srityje, o medžioklė apsaugo bioįvairovę elninių žvėrių populiacijose.
Pavyko pertvarkyti Medžioklės taisykles. Dabar nebereikia statyti beprasmių, su gamta neharmoningų lovių po kukurūzų barstytuvais. Galima medžioti elninių patinus medžioklėse su varovais, o prožektorių galima naudoti mažinant pasiutligę platinančių lapių ir invazinių gyvūnų populiacijas, kad išsaugotume nykstančias paukščių ir gyvūnų rūšis.
Dar pavyko įtikinti Lietuvos Respublikos Prezidentę 2019 metų birželio 20 dieną vetuoti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pataisas. Gavome net Prezidentės kanceliarijos padėką už tai, kad pasipriešinome visuotiniam civilių nuginklavimui, nes reguliuojant visuomeninius santykius karo ar nepaprastosios padėties metu įstatyme turėtų būti nustatyta sistema, skatinanti, o ne varžanti piliečių pasiryžimą ginti valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“, – draugijos darbus vardijo M. Jablonskis.
Nevynioja į vatą
„Paprastai su visais norime būti bičiuliais ir elgiamės kaip darbščios bitės: dirbame ir „nešame medų“ visiems, – sakė Mindaugas. – Kuriame, siūlome, prašome, rašome ir patariame. Net lietuvių mitologijoje bitė darbšti, naudinga, aiškiai dryželiais pažymėta, kad netektų gelti. Tačiau kai bitės ar žmogaus darbas yra negerbiamas, reakcija į nepagarbą gali įgelti ar šokiruoti.“
Čia, pašnekovo teigimu, jam padeda advokato profesija. „Gerų rezultatų liberalizuojant medžioklę ir atsisakant sovietmečio tradicijų bei mažinant medžiotojų diskriminaciją pavyko pasiekti ruošiant aiškinamuosius raštus, taisyklių pakeitimų projektus, net ir į Administracinių ginčų komisiją ir teismą teko paduoti Aplinkos ministeriją, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugiją (LMŽD), Vilniaus medžiotojų draugiją, Anykščių urėdą, kad būtų atsisakyta autoritarinį ar totalitarinį valdymą propaguojančių tradicijų. Dabar jau ir kitos medžiotojų draugijos kreipiasi į Administracinių ginčų komisiją ir teismus“, – pokyčius vardijo advokatas ir medžiotojas.
Vis dėlto jis teigia, kad labai nemėgsta rašyti aštrių straipsnių, nors kartais taip ir atrodo. „Dažnai užrašau tik tai, ko žodžiu paprašo arba tarpusavyje diskutuoja medžiotojai, ūkininkai, paprasti kaimo ir miesto žmonės, verslininkai, ministerijų ar aplinkosaugos darbuotojai. Daugelis jų yra nusivylę biurokratija, politikavimu ir labai aštriai kalba bei prašo principų nevynioti į vatą“, – aiškino aktyvus medžiotojas.
Medžiotojai buvo įpratę ilgą laiką tylėti, nes medžioklė buvo taip detaliai ir formaliai sureguliuota, kad inspekcijai patikrinus klubą buvo nesunku formaliai prisikabinti ir nubausti už daugybę menkniekių, varginti medžiotojus pasiaiškinimais, apklausomis ir patikrinimais, pasakoja Mindaugas: „Jeigu aštriau pasakai ar ginčijiesi, turi pasiruošti biurokratiniam atsakui: nuolatiniams patikrinimams, inspektorių vizitams, baudoms dėl smulkių formalumų. Daugeliui paprasčiau nepasakyti ir tyliai daryti, kaip įprasta.“
NATO generalinis sekretorius dar 2014 metais viešai teigė, kad priešiškos valstybės žvalgybos agentūros slapta finansuoja ir dirba su Europos aplinkosaugos grupėmis. „Antiteroristinė policija 2020-aisiais Anglijoje į savo antiekstremizmo brifingus medikams ir mokytojams įtraukė aplinkosaugos, gyvūnų teisių ir kitas nesmurtines grupes, kaip ir neonacius. Ši antiradikalizmo prevencijos schema buvo sukurta teroristams pagauti. Štai tokiose nevyriausybinėse aplinkosaugos organizacijose ir naudojama aštri kritika ir net ekstremistinės ar teroristinės priemonės“, – teigė Mindaugas.
Pašnekovas negaili kritikos sustabarėjusiam sovietiniam mąstymui: „Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija buvo įsteigta ir jai vadovavo sovietų kolaborantai Vincas Peleckis (vadovavo 1946–1947 m.), Andrius Bulota (1947–1950), Teofilis Mončiunskas (1950–1956) – jie iki šiol yra LMŽD garbės lentoje ir interneto svetainėje, kaip tie sovietiniai obeliskai ar raudonarmiečių okupantų skulptūros. Todėl manęs nestebina, kad dalelė medžiotojų yra sukaustyti sovietinių papročių, o be valdžios nurodymo net neturi savo aiškios nuomonės arba reiškia ją tik tokią, kokią suderino su valdžia.“
Teigiami pokyčiai
Profesine prasme susitarimas ir sutartis yra geriau už gerą teismo procesą, teigia M. Jablonskis. „Mes stengiamės įtikinti, susitarti, ieškoti kompromisų, bet dėl principų negalima daryti kompromisų. Principus reikia ginti iki galo, iki teismo, ypač, jei reikalaujama nedorų kompromisų tarp tiesos ir melo. Negalimi ir kompromisai autoritarinį ar totalitarinį valdymą medžioklės klubuose bei draugijose propaguojančių medžioklės tradicijų naudai“, – tvirtai savo nuomonę dėstė pašnekovas.
Mindaugas džiaugiasi, kad dabar medžioklė ir jos reglamentavimas yra geresnis nei 2018 metais, jo teigimu, mažiau to cirko. „Žinoma, medžiotojai yra žmonės, ir labai skirtingi. Dalis jų apskritai nenori būti pastebėti, o jeigu kur dalyvauja, tai tik atsargiai, ten, kur ministras prakalbą pasako. Bet po truputį medžiotojai jau renkasi Vilniuje, Šv. Huberto dienos eisenose lapkričio 3 dieną. Atsiranda ir daugiau draugijų, kurios Administracinių ginčų komisijoje ir teisme ginčija neteisėtus Aplinkos departamento sprendimus. Buvo surengti ir medžiotojų piketai prie Aplinkos ministerijos dėl žaliųjų aplinkosaugininkų nepagrįsto spaudimo ginant aplinkos ministrą ir viceministrę. Geros tendencijos“, – džiaugėsi medžiotojas.
Anot Mindaugo, per pastaruosius penkerius metus įvyko tiesiog kvantinis draugijų bendradarbiavimo pagerėjimo šuolis: „Draugai iš LMŽD tarybos buvo pašalinę gerb. Gediminą Vaitiekūną, bet LMŽD pripažino savo klaidas, 2018-ųjų spalio 15 dieną teisme sudarė taikos sutartį bei įtraukė gerb. G. Vaitiekūną į LMŽD tarybą. Nuo to laiko bendradarbiavimo tendencijos gerėja, nors iš LMŽD vis dar girdime karingų šūkių visus nugalėti.“
Požiūris į medžioklę
Mindaugas domisi medžioklės istorija. „Man įdomu darvinizmo evoliucijos teorija, paremta gamtinės atrankos principu, kuri vyksta ne tik gamtoje, bet ir istorijoje. Vieni žmonės atsimenami, o kiti nepagrįstai pamirštami. Šiandien viešų istorinių šaltinių lobynas, archyvai, el. bibliotekos yra visiems laisvai prieinamos. Viskas tapo patogu XXI amžiuje, ir net dažniausiai tiesa guli negiliame paviršiuje. Kaip sakė Aristotelis, Platonas – draugas, bet tiesa – dar didesnė draugė, – dėstė pašnekovas. – Seni propagandiniai mitai kliudo progresui, Lietuva turėtų pasitikėti klimato kaitos moksliniu pagrindimu, žaliuoju kursu, aplinkosauga, mokslininkais vardan geresnių ateities perspektyvų, todėl laikas apmąstyti ir įvertinti skaudžius istorinius faktus bei atitinkamai persitvarkyti muziejuose, soduose ir universitetuose.“
Medžioklė – tai gamtosaugos dalis, laikas gamtoje ir natūrali žvėrienos produkcija. Trofėjinius ragus tenešioja elniniai, teigia Mindaugas. „Lietuva yra netoli elninių žvėrių populiacijų ribų, todėl neturime daug didžiaragių. Didžiaragius briedžius, elnius ir stirninus galiu ramiai apžiūrėti, bet nugarinė man yra geresnis trofėjus. Mano visa šeima – žmona, keturi vaikai ir aš – mėgstame žvėrieną ir jos gaminius. Vyresnieji vaikai žino, kas yra medžioklė, nes jau dalyvavo įvairiose“, – tikino Mindaugas.
Trofėjus mūsų pašnekovui yra linksma medžioklės istorija, kai žvėris apgauna medžiotoją, o dar geriau – visą medžiotojų liniją ir sveikas pabėga. Mindaugas prisiminė vieną tokią istoriją: „Bandžiau sumedžioti labai stambų šerną. Pagal pėdsakus įvertinome jo dydį. O tas kuilys buvo tikras „šernas profesorius“. Aš jį išgirsdavau tik tada, kai jis mane užuodęs sprukdavo ir kokią šakelę nulauždavo. Net atostogas pasiėmiau, kad jį sumedžiočiau, bet niekaip nepavyko. Viskas pasibaigė, kai kelių policija pakvietė paimti automobiliu paryčiais nutrenkto trofėjinio šerno. Automobilis sudaužytas, vairuotojas sužeistas, o didelis šernas – šalikelėje.“
Tuojau pat Mindaugas papasakojo ir kitą nutikimą: „Mėgstu ir netikėtus siurprizus. Buvome su sūnumi foksterjerų lauko bandymuose, o grįždami be jokio pasiruošimo užsukome į savo medžioklės plotus. Klubo medžiotojai sako: galite pasėdėti bokšte „po beržu“, pasigrožėti gamta. Šernai ten nebeina, o kiti geri bokšteliai jau pasiskirstyti. Sulipame dviese į paskirtą bokštą, o po pusvalandžio sūnus sako: „Matai šerną prie pat bokšto?“ Dėl to artumo stuktelėjau šautuvu į palangę ir šernas pabėgo. Sūnus juokiasi ir pyksta, kam nubaidžiau. Po kiek laiko tas pats šernas vėl išeina, bet jau į viliojimo vietą. Laukiu, ką lieps sūnus. Stebėjom stebėjom, kol jau prireikė nuspręsti, ką darom, nes šernas lenda į aukštą žolę.
Sūnus, medžioklėje būdamas pirmą kartą, ir klausia: „Visada taip lengva medžioklėje?“ Sumedžiojame šerną. Vežame į medžioklės bazę, ten randame kolegas medžiotojus, dar nepajudėjusius medžioti. Jie klausia: „Kodėl taip greit grįžot, gal bokštelyje širšių lizdą radot ir nebeturit kur pasėdėti?“ Panašiai yra ne kartą buvę atsivežus medžioklėn naujoką. Tik vėliau naujokas pamato, kad tik pirmą kartą buvo tokia sėkmė. Gal taip Medeina, lietuvių miško deivė, vilioja tapti medžiotoju?“ – susimąstė medžiotojas.
Mindaugas kviečia visus medžiotojų klubus šį lapkritį į Vilnių, Šv. Huberto dienos paradą, pasiruošti artėjančiam sostinės įkūrimo 700 metų jubiliejui. Trakų ir Kernavės valdovai sostinę įkūrė po karališkos tauro medžioklės, kuriai vadovavo karalius Gediminas – „Gedeminne Dei gratia letphanorum ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie“, kaip nurodyta 1323 metų sausio 25 dienos laiške Liubeko, Zundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams.
„Linkiu visiems medžiotojams būti vieningiems, kad jų žodžiai būtų išgirsti. Tikiu, kad medžiotojų Šv. Huberto dienos paradai Vilniuje su šuniukais ir medžiotojų kepurėmis taps gražia kasmetine tradicija, – išreiškė lūkestį medžiotojas ir pridūrė: – Vis dar sakoma: „medžioklė amžina“, „į amžinuosius medžioklės plotus išėjo…“ Pasaulis keičiasi, keičiasi ir medžioklė. Seniau medžioklė buvo pragyvenimui, dabar tai natūrali, alergijos nekelianti žvėrienos produkcija ir laukinių populiacijų valdymas žmonių saugumui ir gyvenimo kokybei gerinti.“
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
