Kaip dažnai darbo kasdienybėje, bendraudami su žmonėmis, susimąstome, kas jie yra iš tikrųjų? Ką veikia laisvalaikiu, kokia iš tiesų turtinga jų gyvenimo patirtis, kas slypi už oficialaus pareigų fasado? Būtent tokioje situacijoje atsidūriau, kai netikėtai sužinojau, kad Maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis valstybinis veterinarijos gydytojas Vaidas Jonušaitis yra medžiotojas. Ir dar su ilgamete patirtimi bei solidžiu stažu. Nedelsdama pasikviečiau jį pokalbio, kurį dabar siūlome jūsų dėmesiui.
Viskas prasidėjo nuo meškerės
Tikriausiai daugeliui medžiotojų gyvenime buvo panašiai. Ir žvejams taip pat, tik atvirkščiai. Šie du pomėgiai dažnai eina greta. Taip buvo ir Vaido Jonušaičio šeimoje. „Mano senelis ir tėvas buvo medžiotojai, brolis taip pat medžiotojas, o mane labiau viliojo žvejyba. Tačiau profesinė veikla laikui bėgant atvedė ir prie medžioklės“, – pradėdamas pokalbį sakė Vaidas.
Vaidas kilęs iš nedidelio Žemaitijos miestelio. Mama iš Kelmės, tėtis iš Tauragės. Senelis iš tėvo pusės buvo girininkas ir medžiotojas. Pats Vaidas visą vaikystę praleido gamtoje ir joje užaugo.
Mama visuomet juokaudavo, kad ir kiek vyrą bemaitintum, jis vis tiek į mišką žiūri.
Jo žodžiuose skambėjo tikras rūpestis, kai kalbėjo apie savo pašaukimą: „Mano profesinė pareiga ir gyvenimo prasmė yra saugoti gyvūnus, rūpintis jų sveikata, gerove, kad jie nesirgtų ir būtų sveiki.“
Iš esmės visą savo profesinį gyvenimą paskyręs veterinarijos medicinai, Vaidas Jonušaitis 1996 m. Birželio 4 d. (prieš 30 metų) tapo medžiotoju. Du tūkstantųjų metų pradžioje jis jau aktyviai medžiojo, o ši patirtis ir žinios vėliau labai pravertė, kai mūsų šalį pasiekė didžiausia šiuolaikinės medžioklės sektoriaus nelaimė – afrikinis kiaulių maras (AKM).
Žinoma, medžioklė jo gyvenime buvo visada, nes tėvas buvo aktyvus medžiotojas ir veždavosi jį į mišką, ypač žiemą, kai reikėdavo vežti pašarus ir šerti žvėris: „Kai reikėdavo stumti automobilį iš pusnies ir vežti gyvūnams pašarus, viską darydavome kartu. Anksčiau žiemos buvo šaltesnės, sniegingesnės. Dabar ir medžiotojams, ir gyvūnams lengviau. Kai kuriais metais gilių tiek daug, kad jų pakanka iki pat pavasario. Taip mano šeima ir mano specialybė atvedė mane ten, kur esu dabar. Rūpinuosi naminių ir laukinių gyvūnų sveikata, medžioju.“
Kaip pirmoji meilė
Pirmasis laimikis ar pirmasis sumedžiotas gyvūnas dažniausiai išlieka atmintyje visą gyvenimą, kaip pirmoji meilė.
„Pirmąjį ešerį pagavau Nemunėlyje, kai mano močiutės brolis buvo grįžęs iš Sibiro ir apsigyveno Latvijoje, netoli Bauskės. Tą vasarą leidau pas jį ir upėje pagavau savo pirmąją žuvį. Mamai teko ją man iškepti. Atsimenu, kad buvo labai skanu“, – pasakojo mūsų pašnekovas, pridurdamas, kad tuo metu dar net nelankė mokyklos.
Taip prasidėjo aistra žvejybai, kuri dar labiau sustiprėjo, nes netoli namų teka Jūros upė. Ten visą vaikystę jie gaudė lydekas ir iki šiol būtent lydekų žvejyba labiausiai vilioja bei žavi mūsų veterinarijos gydytoją.
„Tos žuvies jėga ir gebėjimas priešintis kelia susižavėjimą ir pagarbą. Upės žuvys yra daug stipresnės nei gyvenančios ežeruose. Tai supratau, kai persikėliau gyventi į Trakų rajoną. Ten ežeruose pagautos lydekos atrodė tarsi žaidimas.“
Ar yra panašumų?
Paklaustas, ar žvejyba ir medžioklė žmogų vilioja panašiai, Vaidas atsakė, kad kaip yra skirtingų medžioklės būdų, kuriems reikia specialių žinių, norint sumedžioti vilką, briedį, taurųjį elnią, bebrą ar kitą medžiojamąjį gyvūną, taip ir žvejyboje egzistuoja savos subtilybės, metodai ir požiūris. „Turiu draugų karpininkų, kurie, kaip ir aistringi medžiotojai, išvyksta į kelių dienų žvejybos turą, kartu pasiimdami visą krūvą įrangos ir reikalingų daiktų, kad galėtų gyventi bet kokiomis oro sąlygomis ir prisitaikyti prie bet kokių vandens telkinio sąlygų“, – sakė mūsų pašnekovas.
Iš asmeninės patirties žinoma, kad kiekvieno žvejybos būdo ir kiekvienos žuvų rūšies gerbėjai turi savo paslapčių, savo žinių ir net tikėjimų, o karpininkai yra vieni iš aistringiausių. Jiems ši žuvis tarsi dievybė ar šeimos narys. Pagauti, pabučiuoti ir paleisti atgal – štai teisingas elgesys su karpiu.
„Žvejyboje, kaip ir medžioklėje, yra savų niuansų, kuriuos būtina žinoti. Kaip, pavyzdžiui, stirninams, taip ir starkiams bei lydekoms būdingos savos mėgstamos vietos, maitinimosi režimas, įpročiai. Reikia mokėti analizuoti vandens telkinį, ištirti jo dugną, suprasti, kurioje vietoje ir kuriuo metu žuvys galėtų būti. Kaip ir medžioklėje“, – svarstė Vaidas, pabrėždamas, kad žvejyba iš esmės mažai kuo skiriasi nuo medžioklės.
Vaidas iki šiol yra aistringas žvejys. Kartu su draugais karpininkais pavasarį ir rudenį vyksta žvejoti. Jie turi valtį, su kuria jis įplaukia į vandens telkinį, suranda tinkamą vietą ir žvejoja lydekas.
Dėl visko kaltas afrikinis kiaulių maras
Nors Vaidas medžioja nuo tūkstantmečių sandūros, savęs nepriskiria prie aktyvių medžiotojų. „Taip, pasėdėdavau bokštelyje, dalyvaudavau ir kitų rūšių medžioklėse, tačiau sakyčiau, kad buvau labiau pasyvus nei aktyvus medžiotojas. Viskas pasikeitė, kai mūsų šalyje pasirodė afrikinis kiaulių maras. Reikėjo greitai suprasti šernų gyvenimo būdą, kaip jie gali užsikrėsti, kokius atstumus nueina. Kelerius metus faktiškai teko gyventi miške. Kartais net dvi ar tris dienas ir naktis per savaitę su kolegomis praleisdavome miške. Statėme ir įrenginėjome gyvagaudžius spąstus, gaudėme šernus, tinkamiems uždėdavome GPS antkaklius, kad galėtume tirti jų judėjimo įpročius, santykius tarp bandų ir gyvenamąsias teritorijas“, – pasakojo Vaidas, pridurdamas, kad ši patirtis ir literatūra, kurią teko perskaityti, suteikė jam be galo daug žinių apie šernų gyvenimą ir laukinę gamtą apskritai.
Dėl viso to, anot jo, „kaltas“ yra draugas ir kolega, kuris įtraukė Vaidą į šios ligos tyrimus, ir per tai jis pradėjo labiau domėtis medžiokle. „Stebėti gyvūnus galima ir medžiojant. Gyvūnai vienaip elgiasi, kada yra su vedle, kitaip – kai būna be vedlės. Kai vedlė galbūt paršiuojasi – dar kitaip“, – sakė veterinarijos gydytojas.
Įdomu tai, kad apie ligos artėjimą prie Lietuvos buvo žinoma dar prieš ją oficialiai nustatant šalyje, kai ji dar buvo Rusijoje, Baltarusijoje.
Rengiantis neišvengiamam scenarijui, teko itin glaudžiai bendradarbiauti su vietos medžiotojais, stengiantis suprasti jų požiūrį ir poziciją ligos klausimu bei galimybes įtraukti juos į afrikinio kiaulių maro kontrolę, o vėliau – į nugaišusių šernų paiešką ir gaišenų utilizavimą, taip pat į populiacijos reguliavimą. „Mes visi turėjome didžiulį norą išsiaiškinti, kas tai per liga, ją lokalizuoti ir išnaikinti. Koks yra rezultatas, šiandien matome“, – apgailestavo Vaidas Jonušaitis.
Tuo metu visi turėjo didžiulį norą išsiaiškinti, kas tai per liga, ją lokalizuoti ir išnaikinti.
Įdomu tai, kad Maisto ir veterinarijos tarnyba dar iki du tūkstančiai keturioliktųjų metų rengė afrikinio kiaulių maro kontrolės planus ir strategijas, su jais supažindino Vyriausybę bei ruošėsi būsimiems kaštams ir reikalingoms priemonėms. „Dalis tuometinių planų pasitvirtino. Tarnyba jau tada prašė pastatyti tvorą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Dabar tvora yra. Tačiau tuo metu teko bandyti repelentais suformuoti atbaidymo juostą, tačiau liga vis tiek peržengė sieną, o kas vyko toliau, mums gerai žinoma. Reikia pripažinti, kad ne tik šernai ar kiti gyvūnai platino ir šiandieną platina ligą. Labai prisidėjo žmogus su savo priemonėmis ir neapgalvotais veiksmais bei įpročiais “, – pripažino Vaidas Jonušaitis.
Naktiniai budėjimai gaudant šernus
Vienas iš svarbių afrikinio kiaulių maro plitimo tyrimo projektų buvo šernų gaudymas ir jų žymėjimas GPS antkakliais. Mūsų pašnekovas aktyviai dalyvavo ir šiame projekte. „Gyvų gyvūnų gaudymo spąstai buvo įrengti skirtingose vietose, siekiant sugauti skirtingų bandų šernų. Spąstai buvo gana paprasti. Iš esmės – tai narvas su pašaru, į kurį gyvūnas įeina, o už jo nugaros nukrinta giljotinos tipo durys. Tuomet gauni pranešimą, keliesi, rengiesi ir važiuoji į mišką. Įvertini gyvūną. Jei šerniukas pernykštis, tai yra vienų metų, paleidi. Vėl aktyvini spąstus ir važiuoji namo. Jei pakliuvo didesnis individas, jį užmigdai, uždedi antkaklį, aktyvini jį ir paleidi“, – pasakojo veterinarijos gydytojas.
Jis pridūrė, kad tam tikrų sunkumų kėlė šernų anatomija. Pleišto formos galva ir stambus kaklas nėra tinkami antkakliui nešioti. Gana dažnai, trindamiesi į medžius, gyvūnai nusimesdavo siųstuvą su antkakliu. Ypač dažnai taip nutikdavo šernų patelėms, kurios, atsivedusios jauniklius, suliesėdavo ir, besimaudydamos balose bei besivoliodamos, nusimesdavo antkaklius.
Pasitelkus šiuos antkaklius buvo gauta itin svarbių duomenų apie šernų judėjimo įpročius, atskleidusių ir nemažai netikėtumų. „Buvo labai įdomu stebėti, kaip skirtingai judėjo du antramečiai kuiliukai, kuriuos sugavome tame pačiame rajone. Jie buvo iš skirtingų bandų ir iškeliavo skirtingais keliais iš savo gimtųjų vietų. Vienas nuėjo penkiasdešimt kilometrų, kitas – trisdešimt kilometrų, ieškodami naujų teritorijų. Akivaizdu, kad buvo pasiekę amžių, kai turėjo palikti bandą. Vienas nugaišo. Gavome signalą, kad gyvūnas nebejuda, radome jį, o po laboratorinių tyrimų nustatytas afrikinis kiaulių maras. Kitas sėkmingai pasiekė naują gyvenamąją vietą Druskininkų rajone ir gyveno ten iki tol, kol pradėjo išsikrauti siųstuvo baterija. Tuomet susisiekėme su vietos medžiotojais, pasakiau, kur tas kuiliukas laikosi, ir paprašiau jį sumedžioti“, – pasakojo Vaidas. Jis pabrėžė, kad tai buvo aiškus įrodymas, jog jauni šernų patinai gali įveikti tokius didelius atstumus ir susirasti naują gyvenamąją-reprodukcijos vietą svetimoje teritorijoje.
O šernų bandos taip toli nekeliauja. Jos gyvena savo teritorijoje tik retkarčiais peržengdamos kaimyninių bandų ribas, tačiau tą pačią naktį sugrįžta. Teritorijos dydis priklauso nuo miškų masyvų buvimo ar geografinių ypatumų. „Viena banda gyveno vietovėje, kur beveik nebuvo miško. Medžioklės su varovais sezono metu bandos vedlė nuvesdavo savo bandą per laukus į nedidelį miškelį ir laukdavo, kol medžioklė pasibaigs“, – pasakojo Vaidas.
Kauno rajone, stebint tris šernų bandas viename miško masyve, buvo labai aiškiai matyti, kaip pasidalijama teritorija ir kaip formuojasi tarpusavio santykiai. Kiekvienos bandos antkakliai buvo pažymėti skirtinga spalva, todėl buvo aiškiai matyti, kaip nusispalvina jų gyvenamosios teritorijos.
Šis projektas leido ne tik ištirti šernų įpročius, bet kai kuriais atvejais padėjo nutraukti ir nelegalią veiklą. „Kaišiadorių rajone, stebint GPS antkakliais pažymėtos šernų bandos judėjimą, nustatyta, kad gyvūnai dėl nežinomų priežasčių labai reguliariai lankosi vienoje vietoje, kur medžiotojai nėra įrengę viliojimo vietos. Bendradarbiaujant su medžiotojais, buvo patikrintas miško kampelis, šalia kurio buvo ir vienkiemis. Paaiškėjo, kad ten įrengta nelegali šėrykla. Taigi šernų stebėjimo projektas davė naudos ir patiems medžiotojams“, – atskleidė Vaidas Jonušaitis.
Per tuos metus, kai Lietuvoje plinta afrikinis kiaulių maras, sukaupta labai daug žinių apie šernus ir procesus laukinėje gamtoje apskritai.
Paklaustas, kokios įžvalgos ir patirtis sukaupta, Vaidas Jonušaitis pasidalijo išties įdomiais pastebėjimais: „Pavyzdžiui, kalbant apie šernus. Jie turi savo teritorijas, jie yra bendruomeniniai gyvūnai, išskyrus lytiškai subrendusius kuilius, kurie iki rujos gyvena vienišiaus gyvenimą. Kai didžiąją populiacijos dalį sunaikina liga, lieka nuo nulio iki penkių ar dešimt procentų gyvūnų. Geriausiai išgyvena kuiliai, ypač tie, kurie jau gyvena atskirai ir mažiau dalyvauja socialinėse struktūrose iki baigiasi pasėliai ir gyvūnai pradeda maitintis viliojimo vietose, šėryklose bei iki rujos. Jie mažiau priklausomi nuo bandos, mažiau įsitraukia į konfliktus, todėl jų išgyvenimo galimybės didesnės.“
Įdomiausia tai, kad iš populiacijos likučių formuojasi nauji dariniai, tarsi klajojančios bandos. Jos neturi savo prigimtinės teritorijos, o ir pasipriešinimo iš kaimyninių bandų nesulaukia, todėl klaidžioja teritorijose.
Medžiotojai neretai sako, kad staiga kažkur pasirodė didelė šernų banda. Praeina dvi, trys ar keturios savaitės, ir banda dingsta. Tada išgirsti, kad kitoje vietoje medžiotojai intensyviai pradėjo medžioti šernus. Tokios klaidžiojančios bandos gali judėti net per kelis rajonus. „Medžiotojai mano, kad šis staigus šernų pagausėjimas reiškia, jog gyvūnai supranta pavojų ir gelbstisi nuo ligos, nes afrikinis kiaulių maras šernams sukelia dideles kančias. Tačiau iš tiesų šie antplūdžiai yra tik išgyvenusių gyvūnų kolonija, kuri chaotiškai juda. Jei liga įsiplieskia, devyniasdešimt ar devyniasdešimt penki procentai populiacijos, o kai kur net visas šimtas procentų žūva. Gyvūnai niekur neiškeliauja. Jie tiesiog žūva savo teritorijose, – paaiškino specialistas ir pridūrė: – Esame stebėję atvejus, kai didelė banda išsiskaido į kelias mažesnes, kurios vėliau pasklinda skirtingose teritorijose. Pagrindinis veiksnys yra teritorija ir greičiausiai metų laikas, tiksliau, paršavimasis. Jei tokia banda randa nuo kitų šernų laisvą ir saugią teritoriją su pakankamu pašaro kiekiu, ji ten ir apsistoja. O pašaro šiais laikais miškuose yra pakankamai.“
Įdomu, kad šios klaidžiojančios, iš skirtingų bandų likučių susiformavusios grupės, radusios medžiotojų įrengtą šėryklą, mielai ten laikosi, kol užtenka pašaro. Kai jis baigiasi, gyvūnai greitai supranta, kad maisto nebėra, ir keliauja toliau. Šiuo metu medžiotojai aktyviai šeria šernus ir, siekdami juos privilioti bei išlaikyti vienoje vietoje, naudoja įvairius pašarus ir aromatinius priedus. Todėl išlaikyti šernus vienoje vietoje sudėtinga, nes jie gali judėti nuo vienos šėryklos prie kitos ir taip be pabaigos.
Pažinus parazitus, ar dar norisi medžioti?
Laukiniai gyvūnai, kaip ir mūsų naminiai augintiniai bei mes patys, serga įvairiomis ligomis, įskaitant parazitines ir grybelines infekcijas, taip pat patiria skirtingų navikų riziką. Dalį ligų galima atpažinti stebint gyvūną prieš šūvį, o dalį – nustatyti dorojant sumedžiotą gyvūną. Daugelis parazitų rūšių matomos plika akimi, tačiau nemaža dalis medžiotojų į tai nekreipia dėmesio arba nežino ligų požymių.
Visai kitaip yra profesionaliam veterinarijos gydytojui. Paklaustas apie savo motyvaciją medžioti, Vaidas atsakė, kad vienas iš medžioklės tikslų yra mažinti ligų plitimą ir taip rūpintis medžiojamųjų gyvūnų populiacijos sveikata.
„Man medžioklė nėra kažkas pramoninio, kur tikslas būtų sumedžioti kuo daugiau gyvūnų. Man asmeniškai labiausiai patinka medžioklė sėlinant, kai galiu rasti gyvūną, jį įvertinti, prisėlinti ir sumedžioti. Žinoma, kartais medžioju ir iš bokštelio. Paprastai tai būna kaip poilsis po pasivaikščiojimo po apylinkes. Užlipu į bokštelį, išgeriu arbatos, šiek tiek pailsiu ir toliau stebiu aplinką. Kartais tokiu būdu pavyksta ką nors sumedžioti. Tačiau daug didesnis džiaugsmas yra medžioklė sėlinant“, – atskleidė Vaidas.
Kaip ir daugelis medžiotojų, mūsų pašnekovas džiaugiasi, kad prie šernų galima gana lengvai prisėlinti, žinant vėjo kryptį, šių gyvūnų fiziologiją ir elgsenos ypatumus.
„Kartą prie šernų bandos teko slinkti beveik valandą, nors atstumas buvo tik apie šimtą metrų. Vakaras buvo toks tylus, kad kiekvienas žemės grumstelio trakštelėjimas po batais aidėjo labai garsiai. Iš tiesų, reikėjo eiti beveik su kojinėmis. Vėjo nebuvo, o mane dengė tik reljefas. Man tai ir yra tikroji medžioklė, kai gali pergudrauti gyvūną, – pasakojo Vaidas ir ypač pabrėžė, kad svarbiausia medžioklėje yra šūvis: – Reikia šauti taip, kad gyvūnas liktų ten, kur stovėjo, be kančios, be paieškos, be problemų. Mano principas paprastas. Jei šaunu, tai taip, kad nereikėtų ieškoti. Jei nepataikiau – vadinasi, nepataikiau. Bet jei pataikiau – negali būti taip, kad gyvūnas nueitų sužeistas ir kankintųsi. Nei jam turi būti kančia, nei man. Tačiau yra pasitaikę ir nesėkmingaų šūvių, tuomet geriausia turėti galimybę pasitelkti kraujasekį šunį.“
Trofėjai? Jei tik vilkas
Trofėjine medžiokle galima vadinti bet kurį medžioklės būdą, nes kiekviena medžiojamoji rūšis turi savo trofėjų. Lapės kaukolė, slankos sparno plunksna, o tauriojo elnio ar briedžio – ragai.
Paklaustas, ar jį domina trofėjinė medžioklė, Vaidas sakė, kad save labiau laiko šernų bei bebrų medžiotoju ir nemano, kad yra geras trofėjų vertintojas. Vis dar mokosi, todėl su trofėjine medžiokle yra atsargus. Kur kas lengviau jam su atrankine (selekcine) medžiokle.
Tačiau vienas svajonių gyvūnas ar svajonių trofėjus jo mintyse vis dėlto yra. „Atvirai pasakius, labai norėčiau sumedžioti vilką. Ši medžioklė turi visai kitą specifiką, – sakė Vaidas ir papasakojo apie vieną įspūdingą ir retą stebėjimą: – Kartą anksti ryte man pasisekė stebėti aštuonių vilkų gaują. Greičiausiai tai buvo jaunikliai, kadangi pradžioje jie dūko, lakstė pakeltomis uodegomis, kol vienu metu susibūrė, greičiausiai prie vilkės. Visi subėgo prie motinos, tada pasidaliję į dvi grupes, nulėkė vieni vienon pusėn, kiti – kiton. Gali būti, kad jie rengė savotišką varyminę medžioklę. Prieš tai už kilometro buvau pastebėjęs pamiškėje besiganantį briedį. Tačiau jis buvo per toli, kad įvertinčiau, kas tai per briedis.“
Kitas atvejis buvo pavasarį, kai mūsų pašnekovas buvo išvykęs į bebrų medžioklę ir jam teko tarsi „pasikalbėti“ su vilku: „Buvo pilnaties vakaras. Laukiau bebro prie kanalo, kai už nugaros išgirdau vilko balsą. Jausmas buvo toks, lyg plaukai ant nugaros atsistotų piestu. Kai vienas vilkas staugia netoliese, tai palieka visai kitokį įspūdį nei įrašai ar pasakojimai, o jei gauja… Tą taip pat esu girdėjęs. Tuomet supratau, kad apie sėkmę medžioklėje nėra ko galvoti, ir nusprendžiau vilkui atsakyti. Tada jis vėl užstaugė, tada – aš. Kurį laiką nutilo, bet netrukus maždaug šimto metrų atstumu vėl pasigirdo staugimas. Žinojau, kad netoliese yra miško keliukas, o vilkai naktį mėgsta eiti keliais. Išlindau iš krūmų ir vilkas jau buvo maždaug už penkiasdešimties metrų nuo manęs. Pavyko plėšrūną pastebėti termovizoriumi, o jis mane pastebėjo kur kas anksčiau ir pasišalino.“
Tuo metu jau buvo pavasaris, vilkų medžioklės sezonas buvo pasibaigęs, be to, šviesos nepakako, kad vilką būtų galima įžiūrėti ar medžioti.
Termotechnologijos
Tąkart susitikęs su vilku medžiotojas turėjo galimybę jį pamatyti termovizoriumi, tačiau jis nenaudojo naktinio matymo taikiklio ar priedėlio prie dieninės optikos. Medžiojo su įprastu optiniu taikikliu.
„Kodėl vis dar nenaudoju visų tų technologijų? Nėra taip, kad turėčiau kokį nors ypatingą principą. Tiesiog kol kas man pakanka optikos. Kai įsigijau termovizinius žiūronus, man tiesiog atsivėrė akys. Supratau, kiek daug gyvūnų naktį praeina nepastebėti. Su termovizoriumi matai tiek daug, kad kartais atrodo, lyg žiūrėtum filmą.
Tačiau yra ir kita pusė. Man atrodo, kad pernelyg didelis pasikliovimas termotechnika medžiotoją šiek tiek atbukina. Aš vis dar naudojuosi klausa ir uosle bei nepatingiu dieną apeiti ir įvertinti situacijos teritorijoje. Dažnai gyvūną galima pajusti pagal kvapą. Jei vėjas tinkamas, galima net užuosti šerno išėjimą ar išgirsti į krantą išlipantį bebrą. Tai lavina jutiminius refleksus. Jei viską padaro technika, žmogus nebesistengia ir ilgainiui šiuos gebėjimus praranda“, – svarstė Vaidas ir pridūrė, kad kol kas puikiai apsieina su įprasta optika ir be aktyvių klausos apsaugų. Kolegos tokias jam yra padovanoję, tačiau kol kas jis pasikliauja savo klausa ir yra patenkintas.
Bebrų medžioklė
Stambiųjų graužikų medžioklė yra dar viena vyriausiojo valstybinio veterinarijos gydytojo aistra, kuriai jis skiria daug laiko, medžiodamas bebrus įvairiais būdais.
„Bebrai yra labai smalsūs ir budrūs gyvūnai. Kai jis išlenda iš olos, akimirksniu fiksuoja bet kokius pokyčius aplinkoje. Yra buvę atvejų, kai bebras iš karto pastebi mano buvimą ir daugiau nebeišlenda, – sakė Vaidas ir prisiminė vieno draugo patarimą: – Kartais pakabinu ginklo dėklą krūme prie bebravietės, kad nukreipčiau gyvūno dėmesį. Bebras smalsus, jis lėtai artėja, tyrinėja, analizuoja. Dėklas atitraukia jo dėmesį ir leidžia sumedžioti graužiką.“
Per savo bebrų medžiotojo praktiką jam yra tekę susidurti su atvejais, kai bebras po šūvio taip stipriai neria, kad įstringa vandens telkinio dugno dumble ir tik po ilgesnio laiko iškyla į paviršių. O brolis yra pasakojęs apie atvejį, kai bebras nerdamas įsikando į po vandeniu esančią medžio šaką ir taip liko vandenyje.
Norėdamas ištraukti bebrą iš vandens, Vaidas naudoja meškerę su dideliu trijų dantų kabliu arba ugniagesių kablį, kuris praverčia ir tiriant, pavyzdžiui, griovių dugną, ir padeda ardyti užtvankas. Apskritai medžiotojas pabrėžia, kad net bebrų medžioklei būtinas išankstinis pasiruošimas, bebravietės ištyrimas, šviežių nugraužimų ir takų įvertinimas, kad medžioklė būtų kuo sėkmingesnė. Kartais reikia iškirsti nendres ir krūmus, paruošti vietą, tad galima sakyti, kad bebrų medžioklė reikalauja didelio pasirengimo.
Kartą Vaidui pavyko sumedžioti bebrą su išskirtiniu trofėjumi, už kurį jis gavo medalį, tačiau pats trofėjus iš parodos nebegrįžo.
Aliaska ir kitos svajonės
Natūralus klausimas – apie stambiųjų kanopinių trofėjinę medžioklę, nes dauguma medžiotojų svajoja apie aukso vertės ragus. Vaidas nurodė, kad būtų įdomu sudalyvauti briedžių medžioklėje kur nors Skandinavijoje, nes ten medžioklė organizuojama pagal kitokią schemą nei pas mus.
„Ir dar labai norėčiau nuvykti pamedžioti į Aliaską ir pabūti su vietiniais žmonėmis, kuriems medžioklė yra išgyvenimo klausimas. Ten kiekvienas yra ant išlikimo ribos ir kalba eina ne tik apie tai, kad gali pasiklysti ar kad grizlis tave suės. Per vieną naktį, pavyzdžiui, Jukono upė gali patvinti ir tu nebegalėsi grįžti atgal, – pasakojo Vaidas ir prisiminė istoriją iš vaikystės: – Prisimenu, kad sovietiniais laikais medžiotojai turėjo galimybę. Galėdavo vykti į Maskvą gauti leidimą, pasiėmę reikalingas atsargas, įskaitant druską ir degtukus, išvykdavo medžioti į Sibirą. Pagal konkretų maršrutą, kuriame pakeliui buvo pastatyti medžioklės nameliai. Gyventi reikėdavo iš to, ką pavykdavo sumedžioti, kol pasiekdavai maršruto pabaigą, kur tave paimdavo ir galėdavai grįžti namo. Tokia medžioklė mane vilioja, todėl svajoju apie kelionę į Aliaską, kur galėčiau patirti tokią pirmapradę patirtį.“
Mėsą valgo kasdien
Savo sumedžiotų gyvūnų mėsą Vaidas tiek atiduoda perdirbti, užsakydamas įvairias dešras ir konservus, tiek ruošia pats. „Aš kasdien valgau mėsą. Ir bebro, ir kitų medžiojamųjų gyvūnų. Svarbiausia sąlyga ir mano principas – mėsa turi būti brandinta. Nesvarbu, ar tai kiškis, danielius, ar bebras. Kiekvienai rūšiai yra savas brandinimo laikas. Pavyzdžiui, pagal senose knygose aprašytas rekomendacijas, kiškį reikia brandinti su kailiu ir neišdorotą tris savaites. Tauriajam elniui ar šernui pakanka penkių dienų. Svarbiausia laikytis drėgmės ir temperatūros režimo. Brandinta mėsa yra daug skanesnė, minkštesnė, sultingesnė ir aromatingesnė“, – pabrėžė veterinarijos gydytojas.
Kas yra pagarba gamtai?
Vaidas Jonušaitis savo medžiotojo kelyje vadovaujasi principu, kad gyvūną reikia gerbti ir būti jam dėkingam už atiduotą gyvybę. „Medžiojamasis gyvūnas turi būti sumedžiotas teisingai, humaniškai, o po to maksimaliai panaudotas. Tai reiškia ne pasiimti tik geriausius mėsos gabalus, o likusį palikti plėšrūnams, bet panaudoti visą sumedžiotą gyvūną. Turi būti pagarba gamtai, gyvūnams, kurie gyvena šalia mūsų.“
Medžiokliniai šunys
Viena iš mūsų pašnekovo rūpimų temų yra medžiokliniai šunys. Jis pabrėžia, kad žmonės tūkstantį metų taikė selekcijos principus, siekdami išvesti veisles su konkrečiomis savybėmis. Yra mėsiniai galvijai ir pieniniai galvijai, sportiniai žirgai ir sunkieji arkliai, mėsinės avys ir tos, kurios duoda kokybišką vilną. Taip pat ir medžiokliniai šunys pasižymi skirtingomis savybėmis, o vienas iš Vaido Jonušaičio akcentuojamų klausimų yra kontaktiniai ir nekontaktiniai medžiokliniai šunys.
„Gana dažnai tenka girdėti apie šunis, kurie žuvo kovoje su šernu ar kitu kanopiniu gyvūnu. Taip nutinka todėl, kad kontaktiniai šunys vis dar parduodami ir veisiami, o medžiotojai kažkodėl didžiuojasi šunų žaizdomis ar net jų žūtimi. Aš siūlyčiau veisimui rinktis tuos individus, kurie gerai dirba, bet neina į tiesioginį kontaktą su gyvūnu. Tai labiau atitinka šiuolaikinę medžioklės etiką ir yra saugiau šuns gyvybei“, – sakė veterinarijos gydytojas.
Pats jis augina tarnybinius šunis – Rytų Europos aviganius. Šiuo metu šeimoje gyvena dvi kalės. Viena yra darbinė, o kita, kaip draugai sako, tiesiog graži.
„Su tarnybiniais šunimis yra taip, kad iš vados geriausiu atveju vienas tinkamas darbui. Su medžiokliniais šunimis lygiai tas pats. Labai nedidelė dalis šuniukų turi reikiamas savybes, o veisėjo užduotis yra ne tik atrinkti kokybiškus poravimosi partnerius, bet ir parinkti tinkamus šeimininkus, kad gerus medžioklinius instinktus turintis šuo atitektų medžiotojui, o silpnesnių savybių šuo nebūtų naudojamas veisimui ir galbūt taptų namų kompanionu. Vienas iš atrankos kriterijų yra būtent polinkis eiti į tiesioginį kontaktą su medžiojamuoju gyvūnu, o tai mūsų medžioklės praktikoje nėra pageidautina ir reikalinga“, – sakė medžiotojas.
Bitės
Kalbant apie selekciją paaiškėjo, kad mūsų pašnekovas turi dar vieną šviesų ir labai mielą pomėgį – jis yra bitininkas. „Šioje srityje galioja tie patys principai, kaip ir šunų ar kitų rūšių selekcijoje. Šiuo metu, norėdami gauti tam tikrą bičių savybę, perkame motinėles iš užsienio. Tačiau kolegos iš Vokietijos sako, kad ir patys galėtume sukurti tokio pat lygio veislinę medžiagą. Yra specialios programos, kaip selekcionuoti bites, ir mes galėtume tai pasiekti, tačiau tam prireiktų dešimties metų. Todėl, kaip ir su medžiokliniais šunimis, iš anksto renkamės veislinius individus su reikalingomis savybėmis. Esu įsitikinęs, kad kontaktinių šunų veisti nereikėtų“, – sakė Vaidas.
Ir dar apie šunis. Displazija ir pasiutligė
Pokalbyje su veterinarijos gydytoju šios dvi temos neišvengiamos. Pasiutligės vakcinacija yra tai, kas saugo šalies naminių gyvūnų populiaciją nuo šios mirtinos ligos. Maisto ir veterinarijos tarnybos vykdoma kasmetinė laukinių gyvūnų vakcinacija Baltarusijos pasienyje formuoja imunitetą šiai ligai tuo atveju, jei iš kaimyninės valstybės atkeliautų užsikrėtęs gyvūnas. Dėl to pasiutligė paprasčiausiai neplinta. Todėl šiame pokalbyje būtina priminti šunų savininkams, kad pasiutligės vakcinacija yra privaloma. Šiuo metu yra įvairių vakcinų, veikiančių vienus ar trejus metus. „Man asmeniškai patogesnė vienų metų vakcina, nes lengviau prisiminti revakcinacijos datą, tačiau daugelis renkasi trejų metų variantą, nes jis atrodo sveikesnis. Iš tiesų nei vienas, nei kitas šuns sveikatai nekenkia“, – pažymėjo specialistas.
Kita labai svarbi tema, ypač kalbant apie didelių šunų veisles, yra displazija, tai yra alkūnių ir klubų sąnarių displazija. Didelės veislės labiau linkusios į šią problemą. Pavyzdžiui, paukštšuniams prieš kergiant privaloma atlikti displazijos tyrimą, o rezultatai įrašomi į kilmės dokumentus. Kiekvienas būsimas šeimininkas gali susipažinti su informacija apie šuniuko tėvus, išnagrinėjęs kilmės dokumentus. Displazijos tyrimai reikalingi tam, kad būtų sumažinta rizika, jog ši problema pasireikš palikuonims ir šeimininkams teks ją spręsti.
Ir apie medžioklės etiką
Vaidas atskleidė, kad jo gyvenime buvo mokytojas – draugo tėvas, kuris išmokė jį tikrosios medžioklės filosofijos. „Reikia ne tik mokėti paspausti nuleistuką, bet tam tikromis akimirkomis mokėti jo nepaspausti. Ir reikia gebėti atskirti šias dvi situacijas“, – sakė Vaidas.
Apibendrinant pokalbį tampa aišku, kad Vaidas Jonušaitis yra medžiotojas su tvirtu vidiniu stuburu ir profesionaliu požiūriu į gamtą. Jo patirtis veterinarijos medicinoje ir darbas su gyvūnų ligų kontrole nėra atskiriami nuo medžiotojo tapatybės, jie vienas kitą papildo. Medžioklę jis suvokia kaip atsakomybę, o ne pramogą, kaip žinių ir savidisciplinos išbandymą, o ne trofėjų varžybas. Pagarba medžiojamajam gyvūnui, reikalavimas humaniškam šūviui, selektyvus požiūris į šunų veisimą ir kritiškas technologijų naudojimo vertinimas rodo žmogų, kuris medžioklėje ieško ne kiekio, o prasmės.
Niekada nebebus kaip anksčiau. Ar stirnų medžioklės pokyčiai neišvengiami?
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
